Knyga apie žymų mąstytoją

Vertingas prof Juozo Ereto veikalas apie Stasį Šalkauskį

Profesorius Juozas Eretas mums atskleidžia prieš akis laikotarpį, kuris sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais.

ANDRIUS BALTINIS

1. ERETO VEIKALO POBŪDIS

STĄSYS Šalkauskis yra giliai įaugęs į Lietuvos religinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Todėl daugelis iš mūsų prisimename jo netikėtą ir perankstyvą iškeliavimą į Amžinybės tolius 1941 m. Prof. dr. J. Eretas savo naujai parašytoje monografijoje apie Šalkauskio kapą taip sako: “Stasio Šalkauskio žemiško poilsio vietą saugoja pilko granito keturkampis, žemas, kuklus antkapis. Jo viename šone aukštai kabo žalvarinis kryžius su Nukryžiuotuoju, kitoje pusėje svyruoja berželis.”

Nors kuklus yra šis antkapis, tačiau prof. Eretas, Šalkauskio bičiulis, parašydamas jo išsamią monografiją, yra pastatęs jam gražiausią ir patvariausią paminklą, nes jau senovės romėnai tvirtino ir mokė, kad spausdintas žodis neišnyksta. Prof. Ereto veikalas yra ne tik didis paminklas kilniai asmenybei ir žymiam Lietuvos filosofui, bet ir tam laikotarpiui, kuriame Šalkauskis dirbo. Skaitant prof. Ereto su dideliu nuoširdumu ir meile parašytą Šalkauskio gyvenimo kelią, kuris būdingas daugeliui Lietuvos inteligentų, siekiančių aukštojo mokslo, mums atsiskleidžia žymieji Rytų ir Vakarų kultūros centrai su pažįstamais mūsų kultūrininkais, iš kurių tarpo ypatingai ryškus Stasys Šalkauskis. Kauno ir visos Lietuvos kultūrines nuotaikas ir siekimus pergyvename skaitydami apie Šalkauskio dėstymą Lietuvos universitete ir jo laimėjimus mokslo plotuose. Šis laikotarpis sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais, kada suklestėjo lietuviškoji kultūra ir visas jos gyvenimas. Tad ši 278 psl. knyga yra ne tik mūsų žymiojo filosofo gyvenimo ir darbų aprašymas, bet didelis ir vertingas mūsų tautos istorinių įvykių ir kultūros skleidimosi liudijimas busimosioms kartams, ir todėl yra, vertingas įnašas į mūsų kultūros istoriją.

Knygos autorius, kuris mums žinomas kaip Lietuvos universiteto profesorius, gyvai įsijungęs į visą Lietuvos gyvenimą, vadovaudamas jaunimo organizacijoms, ruošdamas įvairius kongresus ir aktyviai reikšdamasis visose kultūros srityse, tad ir galėjo parašyti tokią plačią ir visapusišką Šalkauskio monografiją. Sunku būtų rasti kitą tinkamesnį asmenį tokiam veikalui parašyti, nes Eretas artimai pažino Šalkauskį ir visą Lietuvos kultūrinį gyvenimą, todėl galėjo vaizdžiai jį iškelti ne tik kaip žymų mąstytoją, bet ir kaip visos Lietuvos religinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo ugdytoją.

2. KNYGOS PAGRINDINĖS MINTYS

MONOGRAFIJA susideda iš dešimt skyrių, kurių pirmame sustojama prie jo kilmės. Nors nieko nežinome apie Šalkauskio nelietuvius protėvius nei iš tėvo nei iš motinos pusės, tačiau prileidžiama, kad tokių galėjo būti, nors Šalkauskių šeima buvo grynai lietuviška.

Baigęs Šiaulių gimnaziją, Šalkauskis išvyksta studijuoti į Maskvą. Pasirinkdamas Rusijos sostinę jis pateko į tokią kultūrinę aplinką, kuri apsprendė jo mąstymą ir nustatė jo gyvenimo misiją. Maskva tuo metu buvo persiėmusį Solovjovo, šio garsiojo rusų filosofo, dvasia. Solovjovo pasaulis neišsemiamas vien juslėmis bei pojūčiais, be jo dar yra transcendentinis pasaulis, prieinamas tik minčiai ir intuicijai, kurio centre yra Dievas. Solovjovo mintimi susižavi Šalkauskis ir lieka visą gyvenimą jo filosofijos įtakoje. Studijuodamas Freiburge, pasisavina Vakarų mąstymą ir jį derina su Rytų mąstymo pradais, jungdamas juos į Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, kurią vykdyti yra pašaukta lietuvių tauta.

Sugrįžęs į Kauną, vykdo savo misiją Romuvos žurnalo leidimu, universiteto paskaitomis, knygų rašymu, ateitininkų ideologijos kūrimu ir jiems vadovavimu. Susilaukia savo pasekėjų, kurie vysto toliau jo mintį Naujosios Romuvos leidimu, deklaracijos Į organiškos valstybės kūrimą paskelbimu ir XX Amžiaus dienraščio redagavimu, per kuriuos Šalkauskis pasiekia visą Lietuvą. Savo darbą užbaigia rektoriaus pareigas eidamas universitete ir gyvosios dvasios sąjūdį kurdamas Lietuvos religiniam ir doroviniam gyvenimui pakelti.

3. RAŠYMO METODAS IR TURINIO VERTINIMAS

KILNUS grožis dvelkia iš kiekvieno šios knygos puslapio. Juose kalbama apie Šalkauskio savęs išsižadantį pasiaukojimą filosofijai kurti, lietuvių tautai ir jos kultūrai kelti ir apie kilnų ir šventą Šalkauskio gyvenimą. Iškeliama ten ir didžioji jo gyvenimo drama: daugelis jo pastangų liko nesuprastos ir neįvertintos, o Lietuvos laisvės netekimas atėmė jam ir paskutinę viltį savo idealus toliau skleisti.

Neteko skaityti nė vienos monografijos lietuvių kalba, kuri būtų parašyta tokiu atvirumu, kaip Ereto apie Šalkauskį. Šis atvirumas jaučiamas pradedant paprasčiausiais reiškiniais:    Šalkauskio kambario apstatymo, valgio paruošimo bei jo apsirengimo aprašymu ir baigiant intymiausiais jo pergyvenimais rengiantis vesti ir tomis vedybomis susirūpinimu iš jo bičiulių puses. Kitų monografijų paskutiniuose skyriuose dažnai skaitome truputį miglotus žodžius bei sakinius: depresija, asmeninė tragedija, nesiskaitymas su tikrove ir panašiai. Tuo norima kai ko išvengti, kas temdytų aprašomojo asmens orumą ir mestų šešėlį į jo gyvenimą. Prof. Eretas nesinaudoja šiuo metodu, nes jam aišku, kad nepilnas bus toks gyvenimo aprašymas, kur bus nutylėti patys tragiškiausieji jo įvykiai bei kryžkelės. Šių įvykių iškėlimas daro mums Šalkauskį artimesnį, suprantamesnį, jo kovoje ir kančioje mes randame ir dalį savęs.

Knygoje nevertinama Šalkauskio filosofija, nes autorius nori iškelti tik gyvenimiškąją jo gyvenimo pusę, todėl būtų nedovanotina iš knygos reikalauti to, ko nėra. Tačiau Šalkauskio gyvenimas čia parodytas pagal priežasčių ir pasėkų sąryšį ir į juos įjungtas jo asmenybės organiškas brendimas, kas šios rūšies veikalui suteikia moksliškos rimties. Gyvenimo nagrinėjimas atremtas į plačią ir smulkią literatūros analizę, kuri padeda išlaikyti objektyvumą. Verta sustoti prie autoriaus rašymo metodo, kurį būtų galima pavadinti žaismu citatomis, kitų pasisakymais. Mūsų vertinamoje knygoje tokių kitų pasakymų labai daug, visa knyga tarsi iš jų sudaryta, nors autorius juos vartoja tik savo minčiai paremti ir Šalkauskio asmenybei vaizdžiau nusakyti. Tačiau šie pasakymai dažnai išimami iš tų aplinkybių, kuriose jie buvo pasakyti, ir pradžioje galėjo turėti visai kitą reikšmę: pvz., autorius, kalbėdamas apie Šalkauskio ir prel. Krupavičiaus pažiūras dėl gruodžio 17 d. perversmo, pacituoja Krupavičiaus atsiliepimą apie Šalkauskį. Tačiau šis atsiliepimas Krupavičiaus parašytas po Šalkauskio mirties, 1941 m. Jei Krupavičius būtų kalbėjęs apie Šalkauskį gruodžio 17 d. perversmo metu, jo atsiliepimas galėtų būti skirtingas. Tokių citatų, atitrauktų nuo konteksto, knygoje yra daugiau, tačiau jų negalime čia visų suminėti.

Ryšium su citatų vartojimu iškyla mūsų raštuose neįprastas nors Vakarų Europoje plačiai vartojamas, asmeninių draugysčių bei pažinčių atskleidimas. Jei kai kurie prisipažįsta, kad Šalkauskis juos gerbė ir su jų nuomonėmis skaitėsi, nepatenkinti gali likti tie, kurių santykiai su Šalkauskiu knygoje neiškelti. Be to, kiekvienos mokslo šakos atstovas, ypač pradedantis, labai brangina savo pažintis su tų sričių autoritetais, todėl jas vietoje ir nevietoje kelia. Galima dar pridėti, kad tie kitų pasisakymai apie Šalkauskį yra vienašališki, nes visi jie tik geri. Tačiau jie išreiškia žmonių pergyvenimus, kurie savyje yra tikri, ir todėl jais galima remtis ypač monografijoje.

Knygoje vietomis pastebimas aprašomųjų įvykių ištęsimas, vietomis jų pasikartojimas. Tokie ypač yra Šalkauskio bendradarbių aprašymai, pvz., apie Dovydaitį, Pakštą, Skrupskelį. Todėl kai kurie labai vertingi aprašymai nustoja savo žavumo ir įtampos, kai skaitytojas, juos perskaitęs ir išgyvenęs, už kelių puslapių ar skyrių dar susitinka su tais pačiais dalykais, kurie silpnina pirmiau sudarytą įspūdį. Tai įvyksta dėl to, kad autorius vietomis nuo laiku ir psichologišku sąryšiu paremto pasakojimo pereina į refleksiją, paremtą mąstymo stilium, kuris iškyla ypač ten, kur kalbama apie Šalkauskio minties raidą ir bėgančius gyvenimo įvykius.

Vienas tokių įvykių, tai tautininkų valdžios neigiamas nusistatymas Teologijos — Filosofijos fakulteto atžvilgiu ir mėginimas jį susiaurinti ar net visai uždaryti. Kad mūsų universitetas, kaip ir mūsų valstybė, buvo dar naujas, kad jo profesoriai buvo be gilesnio patyrimo jį planuojant ir tvarkant, tai nėra jokia paslaptis, Bet tai buvo reiškiniai, kurie mūsų naujame universitete laukė sutvarkymo. Mes paleidome ir seimą galbūt dėl to, kad dar nebuvome priaugę prie pilnutinės demokratijos, bet tai nereiškia, kad mes nevertinome demokratijos, ar nemylėjome savo tautos ir nesirūpinome savo valstybe.

Ypač rūpinosi savo tauta ir valstybe Šalkauskis. Šio rūpesčio vedamas jis įkūrė Romuvos sąjūdį, leido Romuvos žurnalą, kur tiesė pagrindus krikščioniškam ir demokratiškam Lietuvos tvarkymui. Tuos pagrindus ryškino savo raštais ir visuomenine veikla. Kai 1936 m. būrelis jo buvusių studentų paskelbė deklaraciją Į organiškos valstybės kūrimą. Šalkauskis tai deklaracijai pritarė ir ją gynė, nes tai buvo jo troškimų įkūnijimas. Vėliau iš tos deklaracijos susiformavo Lietuvių Frontas, kurio kūrėjas, prof. A. Maceina, geriausiai Šalkauskį suprato ir savo gilia mintimi ir kūrybine jėga Šalkauskio mintį tobulai atbaigė ir pagrindė. Tik vieno dalyko reikėtų mums šiandien iš Šalkauskio pasimokyti: jis romuviečių sąjūdį įjungė į Ateitininkų sąjungą. Jei šiandien norima ateitininkus įjungti į Frantą ar į Krikščionis demokratus, tai einama ne tik prieš Šalkauskio nusistatymą, bet ir prieš ateitininkų pagrindus ir jų ideologiją. Iš ateitininkų ideologijos turi išaugti ir krikščioniškosios politikos sąjūdžiai, tačiau šiems sąjūdžiams negali būti palenkta ateitininkų ideologija.

Kaip matyti, prof. Ereto veikale yra tokių dalykų bei savybių, kurios neleidžia jo pavadinti monografija ar biografija siaurąja šio žodžio prasme. Tai greičiau vertingas Lietuvos krikščioniškosios kultūros istorijos dokumentas,, galbūt didis jaudinantis tikrojo žmoniškumo ir tikrosios meilės liudijimas Lietuvai. Nėra reikalo aiškinti ar spėlioti, kokių motyvų vedamas prof. Eretas pradėjo šį veikalą rašyti: ar tai buvo Šalkauskio prašymo išpildymas ar kitoks įsipareigojimas- Prof. Eretas yra didis humanistas, mylįs mažas, pavergtas ir dėl laisvės kovojančias tautas, tarp kurių yra ir Lietuva. Šis krikščioniškasis humanizmas ir idealizmas nulėmė, kad prof. Eretas, Ašmio prašomas, vyko į Lietuvą ir jai paaukojo savo geriausias jėgas ir talentus. Šios meiles išdava yra ir jo veikalas apie Šalkauskį ir Lietuvos gyvenimą. Veikalo pabaigoje pridėta apie Šalkauskį rašiusių autorių ir Šalkauskio raštų bibliografija, vardų ir vietovių sąrašas, kas yra labai naudinga, ypač tiems skaitytojams, kurie knygą norės panaudoti kaip dokumentą apie labai svarbų Lietuvos istorijos laikotarpį.

Gyvename laisvajame pasaulyje, todėl vertiname kiekvieną gerą mintį bei veikalą. Džiaugiamės prof. Ereto veikalu, kuriuo jis iškelia mūsų žymųjį filosofą Šalkauskį, vertina lietuvių tautą ir mūsų kultūrą, kurią jis pats yra kūręs ir su Lietuva ir jos likimu yra glaudžiai suaugęs.

VALSTYBĖS SEKRETORIAUS DEAN RUSK LAIŠKAS

LIETUVOS ATSTOVUI WASHINGTONE

Lietuvos atstovas Washingtone J. Rajeckas Vasario 16 proga gavo iš Amerikos Valstybės sekretoriaus Dean Rusk tokio turinio laišką:

“Brangus Atstove, Jungtinių Valstybių vyriausybės ir tautos vardu aš siunčiu jums, kaip Lietuvos atstovui, nuoširdų sveikinimą Lietuvos nepriklausomybės 43 m. sukakties proga. Jungtinių Valstybių vyriausybė, atsisakydama pripažinti Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą, remia Lietuvos žmonių reikalavimą laisvos ir nepriklausomos tautinės egzistencijos. Kalbėdamas Amerikos žmonių vardu, aš reiškiu viltį, kad lietuvių tautos teisingo tikslo siekimas atves ją prie laimėjimo. Dean Rusk, Valstybės sekretorius.”