VIENAS VAKARAS
Iš premijuoto romano Lieptai ir bedugnės
ALOYZAS BARONAS
Rūksta drėgnos dulkės. Niauri purvina diena. Graudi, gelianti, melancholiška. Liūdnai verkia medžiai, ir paskiros varnos praskrenda, paklydę ar neišbaidytos šūvių. Rūškana popietė. Temsta. Grįžtam namo. Vėlinių vakaras. Toks purvinas ir sentimentalus.
— Už mus gal kas nors uždegė žvakutę, — taria Zigmas.
— Nemanau. Juk niekas netiki, kad mes mirę. O beto, kas žino, kur yra tie, kurie turėjo uždegti. Piautuvu paženklintas žmogus sentimentų nežino.
Aš tavęs visus metus ilgėjaus,
O man sakė, mesk jis nepareis.
Degė žvakės, gelsvas vaškas liejos,
Vėlinių liūdnais pavakariais, — padeklamuoja šį ir dar keturis Krūmino eilėraščio posmus. Zigmas man papasakoja kažkokį vėlinių nuotykį, ir taip paminime tą rūškaną šventę, kuri be karo nebūtų tokia reikšminga. Kryžiai ir kryžiai. Milijonai kryžių. Dega vėlinių žvakutės ant karių kapų. Karių kapai pagarbos verta vieta. Tačiau tik mažų tautų. Jie gynė laisvę. Guliu sandėly. Žiurkės daužosi virš lubų, paskutiniai drėgni ir garuoją kasėjai krinta į purvinus guolius. Sandėly dvokiąs alsavimas. Žadą imąs. Žmonės draskosi barstydami utėles. Kai koks naivelis eina į lauką savam reikalui. Kiti čia pat į šiaudus. Dvokia, bet juk tuoj šią vietą paliksim. Gal už dienos, gal už savaitės.
Rodos miegu. Gal ir ne. Kažkas tarp miego ir pabudimo. Pasąmonėj mąstau apie kapus. Karių kapai. Ir mūsų sargybiniai kariai ir tie, kurie degino ir šaudė, ir prievartavo, kaip Rytiniuose, kad moterys skundės. Susirenka į kapus tūkstančiai išprievartautų moterų ir verkia brutalumo sužalotos savo sielos. Ir veidu teka ašaros, kad atėmė tai, ką ji saugojo tam, kurį mylėjo. Ateina senis sumuštas ir jo veidas liūdnas, jo žmonai atėmė storą aukso žiedą, kuris ant piršto buvo jau jaugęs ir nenumaunamas per dvidešimtį metų. Sunkūs darbai rodos žiedą prikalė. Karys atėjo ir nuplėšė su mėsa. Stovi lietuje minia, nes karys sudegino jų namus, karys sušaudė sūnų, ir verkia motina, karys atėmė paskutinę karvutę, ir verkia vaikas be, pieno ir motina verkia žiūrėdama. Kiti kapai paženklinti piautuvu ir kūju. Bėga pro juos moterys atimtos nuo tėvų, vyrų ir vaikų. Ilja Ehrenburgas siūlė prievartauti nuo keturiolikos ligi šešiasdešimt. Jos nutrauktos nuo bėglių vežimų, smaugiamos, uždusę ir besikandžioją, sudaužytais veidais. Karių kapai. Siaubas. Bėgti iš jų. Vaidenasi į juos susirinkę milijonai nuskriaustųjų. Slogutis spaudžia. Tvanku. Krosnis rūksta, dvokia šiaudai, laksto žiurkės, norėdamos nutverti paskutinį gabalą duonos. Gera gulėti plėkstančiuos tamsiuos šiauduos. Toks geras saldumas. O už sienų vėjas. Purškia lietus. Įkyrus. Vienodas. Krinta maži garų rutuliukai ant teisiųjų ir ant neteisingųjų. Ant karių kapų ir į juos eisiančių. Pučia vejas, subraška atplyšę stogo skardos, alsuoja molėta minia, sapnuodama laisvę ir duoną.
ALOYZO BARONO KNYGOS
Žvaigždės ir vėjas, novelės, 1951
Debesys plaukia pažemiu, novelių romanas, 1951
Užgesęs sniegas, romanas, 1953
Šviesa ir keliai, prel. I. Albavičiaus biografija, 1954
Antrasis krantas, novelės, 1954
Valerijono lašai, humoristiniai eilėraščiai, 1954
Sodas už horizonto, romanas, 1955
Mėnesiena, romanas, 1957
Mėlyni karveliai, apysakaitės vaikams, 1958
Valandos ir amžiai, religiniai pasakojimai, 1958
Vieniši medžiai, romanas, 1960
Trejos devynerios, humoristiniai eilėraščiai, 1961
Aloyzas Baronas dalyvavo anglų kalba išleistose lietuvių novelių antologijoseSelected Lithuanian Short Stories, kurių pirmoji laida pasirodė 1959, o antroji 1960 m.
