Pasauležiūrų kova ir "nusiginklavimas''
Kun. prof. Stasys Yla susilaukė sidabrinio jubilėjaus — 25 kunigystės metų. Jis priklauso prie populiariausių tremtyje asmenų. Tai parodė Amerikos lietuvių bendruomenės rinkimai, kuriuose jis gavo balsų daugiausia, ir ateitininkų federacijos tarybos rinkimai, kuriuose balsų skaičium jis yra pirmasis po federacijos vado.
Populiarumo įsigijo dinamiškomis pilnutinės katalikybės idėjomis—gal kaip tik dėl to, kad jas skelbia ne tik raštu ir žodžiu, bet visu savo gyvenimu bei savo santykiavimu su kitu žmogum.
Tokis jis yra žinomas ne vien tremtyje. Ir čia dedamas jo straipsnis yra parašytas dar nepriklausomoje Lietuvoje, skirtas jo knygai “Nerami dabartis ir ateities perspektyvos”, kuri turėjo išeiti 1940 Mariampolėje. Bet tenai buvo bolševikų konfiskuota ir sudeginta. Raštas senas, bet jo mintys nepasenę.
★
Vargiai rasime pasaulyje tautų vienalytiškų pasaulėžiūrų atžvilgiu. Tiesa, yra vadinamų katalikiškų, ortodoksiškų, protestantiškų, net laisvamaniškų tautų ar kraštų. Bet tai anaiptol nerodo religinio, pasaulėžiūrinio tautų vienalytiškumo. Greičiau tai reiškia vyraujančias tautų pasaulėžiūras. Šalia vyraujančios pasaulėžiūros kiekvienoj tautoj yra ir mažumos pasaulėžiūrų, ir tokios pasaulėžiūros, einant konstitucijų suteiktomis teisėmis, turi laisvę gyvuoti ir plėstis.
Kartais tokios mažumos pasaulėžiūros savo aktyvumu ir savo atstovų asmeniniu svoriu gali turėti nemažesnės įtakos į politinį, kultūrinį, socialinį gyvenimą, kaip ir daugumos pasaulėžiūra. Kai taip įvyksta, tai tarp dinamiškosios, įtakingos mažumos ir daugumos pasaulėžiūrų prasideda rungtynių kova.
Kaip gyvenimas rodo, tokių kovų yra išgyvenusi ir išgyvena kiekviena tauta. Kai kuriose jų tokios kovoj buvo išsivysčiusios net į baisius kruvinus karus ir žudynes. Tektų čia skirti perdaug vietos, norint paminėti bent svarbesniuosius tokių įvykių. Štai, kad ir pilietinis Ispanijos karas buvo didele dalimi pasaulėžiūrinių rungtyniavimų vaisius.
Tiesa, pasaulėžiūrinės rungtynėm savo esmėje nėra blogas dalykas, jei tik jos vyksta grynai dvasinėj plotmėj. Kiekviena pasaulėžiūra, nepavojinga valstybei, gali juk, pagal konstituciją, ne tik gyvuoti, bet ir plėstis, o tuo pačiu vykdyti dvasinį užkariavimą kitų pasaulėžiūrų sąskaiton. Šitokia dvasinė, kultūringa, pasaulėžiūrų penetracija — skverbimasis į vienas kitus nėra ir negali būt pavojingas kraštui, tautai. Visas pavojus iškyla tuomet, kai pasaulėžiūros ima propaguoti tarpusavę netoleranciją arba kai šiosios griebtis leidžia savo atstovams. Su netolerancijos dvasia paprastai ateina neapykanta, o ši diktuoja neleistinų priemonių vartojimą. Taip kova iš principų srities perkeliama į asmeninę, iš dvasinės į fizinę, iš įtikinėjimo į prievartos plotmę, o kultūringa penetracija (skverbimasis) padaroma asmeninių interesų, ambicijos padiktuotu vienas kitų naikinimu.
Šie pastarieji dalykai pasaulėžiūrų kovoje ir yra patys pavojingiausi ne tik pačioms pasaulėžiūroms, bet ir visam kraštui. Pavojingesni jie net už klasines ar politines kovas, nes jie paliečia žmones pačiu išvidiniausiu būdu. Dėl kitų dalykų žmonės dar gali susišnekėti, bet dėl pasaudėžiūrinių būna nebeįmanoma, ypač kai netolerancija būna giliai įleidusi savo šaknis.
Siekiant pilnutinės tautos vienybės ir rimties, yra neįmanoma išsiversti be pasaulėžiūrinio “nusiginklavimo”. šitas “nusiginklavimas” turi būt siekiamas visų tikrų pasaulėžiūrinės kultūros žmonių. Ne be to, žinoma, kad jis — šis “nusiginklavimas” nežinotų savo ribų. Būtų vėl kitas kraštutinumas norėti užtrinti visus pasaulėžiūrinius žmonių skirtumus, vietoj aiškių pasaulėžiūrų piršti skepticizmą, indiferentizmą, visas pasaulėžiūras suniveliuoti (sulyginti). Kažin ar tokiu būdu pasiekta krašte pasaulėžiūrinė taika būtų mažiau pavojinga tautai už aršią pasaulėžiūrinę kovą. Pasaulėžiūrinių skeptikų, indiferentų patarnavimas savai tautai gali kartais tiek būti naudingas, kaip ir vėpūtės. Jiems bus “vis tiek pat”, koki vėjai bepūstų: bet tik gera jiems.
Taigi pasaulėžiūrų “nusiginklavimas” turi turėti kitą programą, o ne atsisakymą nuo savo principų. Bene pirmasis šiosios naujos programos punktas būtų — geras, pilnas savo ir priešingos pasaulėžiūros pažinimas. Netolerancija klesti tuomet, kai nepažįstama gerai nei savo nei priešo pasaulėžiūros; kartais juk ginama pas save, arba puolama pas kitus tai, ko visai nėra nei pas vienus, nei pas antrus. Pirmiausia, žinoma, reikia gerai pažinti savąją pasaulėžiūrą. Savąją, o taip pat ir kitą pasaulėžiūrą tenka pažinti ir pirmųjų, patikimų, pilnų šaltinių. Neužtenka čia pasiskaityti vieną kitą straipsnį, brošiūrą ir daryti iš to labai toli einančių išvadų.
Antra, skirtingų pasaulėžiūrų atstovai turi jieškoti ne tik to, kas juos skiria, bet — kas jungia. O
jungia daug kas: žmogiškumas, dievovaikystė, etninis — rasinis giminingumas ... Visų pirma, taigi, mes visi esame žmonės, to paties Dievo vaikai, vienos tautos atstovai. Būtų nežmoniška, jei nusigręžtume nuo brolio—žmogaus ar kovotume su juo dėl to, kad jis ne tos pasaulėžiūros, šitas galvojimas šiandien jau yra subrendęs rimtose galvose ir, reikia manyti, pradės vis labiau ir labiau persimesti į platesnes mases. Ypač pačiais pastaraisiais metais daug gražios iniciatyvos parodyta jieškojimui bendros kalbos tarp krikščioniškųjų konfesijų.
Trečia, kiekviena pasaulėžiūra pir-mon eilėn turi rūpintis pozityviu savosios ideologijos skleidimu, vengiant bergždžios kovos su kitomis pasaulėžiūromis. Vienpusiškas pasinešimas į kovą visuomet išsigimsta į netoleranciją kitų atžvilgiu.
St. Yla
