Lietuviškosios politikos perspektyvos

NR. 13 (50) 1957 M. LIEPA

VYTAUTAS VARDYS. Milwaukee. Wisc.

I.

Kalbant apie lietuviškosios politikos perspektyvas, visų pirma reikalinga išsiaiškinti, ar šiuo metu lietuviškoji politika iš viso yra galima. Neturime savos valstybės nei savos valdžios. Neturime nei pagrindinio politinio veikėjo — rinkikų. Jei pačia bendriausiąja prasme politiką nusakome kaip procesą, kuriuo įgyjama ir išlaikoma atsakomybė tvarkyti valstybės reikalus, ištikro mūsuose lietuviškoji politika nėra įmanoma. Tačiau “valstybės reikalų tvarkymas” implikuoja ne tik valstybinių problemų sprendimą, bet ir pačios valstybės suverenumo išlaikymą, gi jį de jure ar de jacto praradus, to suverenumo atstatymą. Didžiųjų pasaulio jėgų akyse Lietuva savo nepriklausomybę yra praradusi tik de facto. Kova už Lietuvos valstybes fakt'nį atstatymą ir jos de jure pripažinimo išlaikymą dabartinėje tarptautinėje politikoje todėl ne tik galima, bet ir reikia vadinti politikos vardu. Tiem, kuriem rūpi suvereninės Lietuvos atkūrimas, tad ir įmanoma ir naudinga viešai kalbėti apie lietuviškąją politiką, jos pasisekimus ir nusivylimus, liniją, organizavimą ir administravimą. Reikia tačiau pabrėžti, kad tik šia siaurąja žodžio prasme lietuviškoji politika ir jos reikalas yra gyvas. Tos politikos tikslas — prisidėti prie Lietuvos valstybės atstatymo ir išlaikyti jos dabartinį teisinį pripažinimą, ne veikti valstybės (ar emigracijos) valdymo atsakomybei įgauti. Kad ir demokratiškai, t. y. grupiniu, reprezentaciniu būdu, vedama toji politika neturi ir negali turėti demokratinės politikos atributų: įgytos atsakomybes laikinumo, ribotumo ir konkurencinio elemento. Nėra valdžios, dėl kurios būtų galima “kovoti”, nėra rinkėjų, kurie tokias kovas galėtų laimėti. Todėl galvoti apie lietuviškąją politiką 1918-40, net ir ankstesnių metų normomis reiškia gyventi nostalgija ir iliuzija, reiškia tapatinti troškimus su realybe ir praeitį su dabartim. Naujos sąlygos pakeičia politikos tikslą, naudojamąsias priemones, ir ypač apriboja tokios politikos konkurencinį charakterį. Dirbant Lietuvos atstatymo darbą, naudoti reikalingos ne tik politinės, t. y. tiesioginės įtakos organizavimo, ne tik reprezentacinės, bet ir kultūrinės priemonės. Kultūrinė, religinė ir apskritai intelektualinė veikla mūsų sąlygose labai glaudžiai siejasi su lietuviškąja politika, nes sėkmingai tos politikos tikslams siekti reikia turėti tautiniu ir valstybiniu atžvilgiu susipratusį lietuviškos bendruomenės “užnugarį”. Tautinio ir valstybinio tos bendruomenės sąmoningumo ugdymas todėl pasidaro lietuviškajai politikai mūsų sąlygose būtinybė. Jei normaliose aplinkybėse partinis ar grupinis auklėjimas yra suprantamas ir pateisinamas kaip būtinai reikalingas, šiandien visų svarbiausias yra bendruomeninis auklėjimas ir tokio auklėjimo priemonės. Jei normaliose sąlygose galima konkurencija pirmenybei laimėti, esamoje padėtyje įmanoma tik konkurencija geriau atlikti bendruosius uždavinius. Pagaliau, jei valstybėje tik “rinktinės”, t. y. rinkikų išskirtos grupės pagal savo išteklių ir jėgų proporciją gali imtis tiesioginės atsakomybės už krašto valdymą, šiandien visų lietuvių mandatas politinei veiklai vykdyti yra vienodas. Čia negali būti nei “pateptųjų” nei “atmestųjų”.

II.

Šitokiai politikai vykdyti reikalingas nuo senesniojo skirtingas politiniame vyksme dalyvaujančiųjų mentalitetas, t. y. skirtinga dvasia, psichologinis persijungimas iš valstybinio politikavimo į tautinio politikavimo rūšį. Labai dažnai šios dvi plotmės yra sumaišomos, nes, sąlygoms pasikeitus, nenorima ar neįmanoma pas:keisti asmeniniu atžvilgiu. Dabartinės mūsų politikos pavyzdžiai labai ryškiai šią padėtį pailiustruoja. Tie pavyzdžiai rodo, jog mentalitetui nesikeičiant, esame sumaišę vertybių gradaciją: grupinė ir asmeninė konkurencija padaroma politikavimo turiniu; politinės priemonės suabsoliutinamos prieš kultūrines ir religines; esamojo veiksnių elito situacinis išsilaikymas padaromas politine dogma; vienybė, garantuojanti vieno ar kito jėgos elito dominavimą, tampa tikslu, nebe priemone.

Praradus savą valstybę, atrodo, nepajėgiama persiorientuoti į tautinį politikavimą ir tampama tipingais emigrantais, kurie, kaip priežodis sako, nieko neišmoko ir nieko neužmiršo. Lietuviškosios politikos pasisekimui tačiau persiorientavimas yra būtinas: tik sugebėjimas persiauklėti gali žadėti darbingą ateitį, gali sudaryti sąlygas lietuviškajai politikai klestėti.

Kokis ir kokiose srityse persiorientavimas, naujas mentalitetas reikalingas? Kaip jis pasiektinas?

Iš lietuviškojo gyvenimo problemų, prie kurių sprendimo reiktų prieiti su nauja dvasia, išskirtinos yra trys: kultūrinio ir politinio darbo santykiai, jaunimo ir politikos klausimas, laisvinimo darbo vienybės reikalai.

III.

Grupinėms varžytynėms paaštrėjus ir spaudos puslapius paskutiniuoju metu okupavus politiniams pokalbiams, daugelis kultūrininkų ėmė kelti klausimą iš viso dėl lietuviškosios politikos prasmės. Politinį darbą dirbantiems priekaištaujama, kad jie skaldo visuomenę kultūriniame veikime, kad jie mažiau rūpinasi Lietuvos laisvinimu kaip savo grupių politinės jėgos didinimu ir pan. Kai kurie gi politikai siūlo kultūrininkams į politinį darbą nesikišti ir dažnai politinės reikšmės įgyjančią akciją laiko politikų prerogatyva, kurios kultūrininkai neturį teisės “uzurpuoti”. (Žiūr. geg. 4 d. Drauge Baltų Draugijos Vokietijoje veiklos aprašymą.) Yra taipgi žmonių, kurie norėtų kultūrinį sektorių griežtai išjungti iš politinių-rezistencinių sąjūdžių veiklos. (Pav., grupiniai-patrijotiniai kaltinimai Lietuvių Frontui dėl jo lietuviškosios kultūrinės veiklos tam pačiam Drauge bei kitoje krikšč. demokratų spaudoje). Šiuos įvairius argumentus dažniausiai vartoja žmonės, kuriems dėl principinių ar politinių motyvų rūpi užakcentuoti kultūros ar politikos kaip tokios pirmumą. Tenka tačiau pasakyti, jog tie, kurie į lietuviškąjį darbą žiūri kaip į visumą ir kurie pasisako už tautinę politiką, ne valstybinę jos imitaciją, į šiuos kultūros ir politikos darbo santykius žiūri nuosaikiai, kaip ir turėtų būti. Visų, kultūrininkų ir šiuo metu politikų, pastangos turi būti nukreiptos į lietuviškosios bendruomenės organizavimą ir ugdymą, lietuviškumo išlaikymą, lietuviškojo intelekto pasireiškimo galimybių gausinimą, nes tik lietuviškoji bendruomenė sudaro realią bazę tiek kultūrinei tiek politinei veiklai. Pagrindinę lietuviškosios bendruomenės naštą neša mūsų kultūrininkai. Kiekvienas jų darbo stabdis reiškia kirtimą šakos, ant kurios visi sėdime. Be kultūrininkų, religininkų, auklėtojų pastangų lietuvybės nebus. Jai žuvus, nebus, kas remia laisvės kovą finansiškai ir kitomis priemonėmis. Kultūrininkus, religininkus, auklėtojus reikia palikti nepriklausomus, nebandant jų darbo vaisių palenkti grupiniams tikslams. Atvirkščiai, reikalinga jiems sudaryti sąlygas, medžiagines ir moralines, kultūriniam darbui vykdyti ir tęsti, nes tąjį darbą tęsiant pratęsiama tautos gyvybė išeivijoje.

Taikant šį nusistatymą gyvenimo praktikai, reikia stiprokai pasisakyti prieš grupines pastangas supolitikinti Lietuvių Bendruomenę ir religines bei kultūrines organizacijas. Būtina taip pat, kad, sekdami senųjų JAV imigrantų pavyzdžiu, nesugriautume kultūrinio darbo vienybės. Senieji imigrantai tosios vienybės sugriovimo kaina pirko politinio darbo vienybę ALT. (Kultūriniai-pasaulėžiūriniai reikalai išjungti iš ALT jurisdikcijos statutu.) Mums šiuo pavyzdžiu nereikėtų sekti, nes turime pakankamai tarpusavio ryšių ir jėgos tajai vienybei išlaikyti.

Iš kitos pusės, idėjiniams kultūrininkams nereiktų politinio darbo nurašyti kaip šiuo metu nereikalingo ar nenaudingo. Nuneigti jo naudą reikštų manyti, kad tik savitarpy straipsnių rašymu ir lietuviškai vaikų mokymu galima atvaduoti Lietuvą. Kita vertus, be vilties Lietuvą išlaisvinti, vargu ar kokios mūsų kultūrinės pastangos turi daugiau negu asmeninės ir muzėjinės reikšmės. Kultūrininkams, tiesa, įkyri politinių grupių ginčai, kurie ištikro dažnai neprasmingi. Tačiau reikia neužmiršti, kad konfliktas yra kaina, kuri mokama už bet kokį bendrą darbą, taipgi ir kultūros bare. Pagaliau, kultūrininkų domėjimasis politiniu veikimu atneša daug naujos dvasios į patį politinį darbą. Valstybinės ir politinės problemos ypač šio pokario metu rado ypatingo dėmesio mūsų filosofų raštuose, mūsų rašytojų kūriniuose. Kitaip ir būti negali. Tai reiškia, jog kultūrininkams rūpi degančios laikų problemos, jog jie mielai neša indėlį į tautos kūrybinį lobyną ir supranta savo vaidmenį. Ar taip yra su politikais?

Reikia taipgi pabrėžti, jog nei kultūriniais nei politiniais sumetimais nerimta būtų drausti politinėms grupėms rūpintis kultūriniais reikalais, stipendijomis, premijomis ir pan. Kultūrinis darbas, jeigu jisai neuždarytas savoje grupėje (tik savo žurnalui rašau, tik saviškiui stipendiją duodu) įprasmina politinės grupės darbą, duoda jam gilesnį turinį, tarnauja tautinės politikos tikslams. Prikaišioti, kad politinei grupei kultūriniu darbu rūpintis netinka reiškia tebegyventi iliuzija, jog politikuojame savoje valstybėje. Reiktų taip pat skatinti, kad kai kurių senųjų politinių grupių nariai daugiau savo jėgų atiduotų bendrinei kultūrinei veiklai nei iki šiol.

Šiandieniniame gyvenime veikiame kaip aktoriai, vaidiną kelis vaidmenis. Visi esame lietuviai, vieni labiau kultūrininkai, kiti labiau politikai. Tų vaidmenų vienas nuo kito totaliai išskirti negalime, ypačiai kai emigracijoje darbo daug, o darbininkų maža. Šitose sąlygose ypačiai kultūrinį darbą reikia vertinti, kadangi jisai duoda daugiau progos lietuviui dirbti šalia lietuvio, duoda daugiau galimybės pabrėžti mūsų pagrindiniam lietuvio vaidmeniui, nesusikaustant į siaurus grupinius interesus. Rašančiojo nuomone, kultūrininkų ir politikų “prasimaišymas” yra labai naudingas naujam politiniam mentalitetui susidaryti. Aktyvus bendradarbiavimas taipgi padėtų labiau susiprasti tarpusavy, tinkamiau pasidalyti darbo lauką, išlaikyti taip būtiną kultūrinio darbo nepriklausomybę ir vienybę.

IV.

Jaunimo ir politikos santykiai kasdien ima darytis aštresnė problema. Tos problemos svarstomos, ginčijamasi dėl jaunimo ir “senimo” vertingumo Lietuvai, diskutuojami “kartų” sugyvenimo klausimai. Diskusijos tačiau pastaruoju metu, kaip ir daugely kitų mūsų gyvenimo sričių, įgauna negatyvų pobūdį: labiausiai norima išsiaiškinti, kuri “karta” yra geresnė pasaulėžiūrinių ir lietuviškųjų vertybių atžvilgiu. Imamasi kaltinimų. (“Senukai”, sako Kavolis; “Ašaruvinis jaunimas” skundžiasi Baronas. Blaivus balsas: kalbininko Dambriū-no).

Šitokio pobūdžio diskusijos vargu labai naudingos, išskyrus tulžiai gadinti. Viena, mūsų vyresnioji karta tebėra pačiame amžiaus pajėgume. Tai kūrybinga karta, kuriai okupacijos, karas ir emigracija atėmė daug kūrybinio pasireiškimo galimybių. Jinai mielai dirba ir reiškiasi ir su suprantama aistra kartais net nori monopolizuoti labai jau negausias lietuviškojo pasireiškimo galimybes. Kai kurios tos kartos grupės, monopolizavę atsakomybę, jaunesniąją kartą degradavo į “jaunius”. Jaunesnioji karta, į kurią reikia mūsų sąlygose įjungti ir Kristaus metų sulaukusius, gyvenimui yra pasiruošusi per karus ir okupacijas ir vyresniesiems neduoda jokio pagrindo skųstis. * Tačiau juo šioji karta jaunesnė, juo jinai virsta labiau problema, kaip panašiai, juo vyresnioji karta ilgesnio amžiaus, juo jinai daros taip pat didesne problema. Problemos, iš esmės, yra ne amžiaus skirtumas ir ne tų kartų savitos charakteristikos, bet emigracijos būvis ir iš jo išeiną faktoriai. Viena, lietuviškoje kūryboje pasireiškimo galimybės, mokslinės, politinės, ar kitokios, šiuo metu yra ribotos. Jos dar labiau sumažėja dėl nepakankamų pastangų tas galimybes ir jų reikalą organizuoti. Antra, juo toliau, juo labiau iškyla jaunimo lietuviškumo išlaikymo problema. Dėl lietuviškumo “neišlaikymo” vargu ar galima taip totaliai jaunuosius kaltinti, kaip tai dažnai daroma. Savoje tautoje, kad ir skirtingų kultūrų būtų generacijos, lietuviškosios kultūros ir išvis kultūrinio indėlio perdavimo klausimas būtų nereikšmingas, nes tautoje kiekviena karta suranda savo vietą tos pat tautinės kultūros tradicijoje. Šiuo metu taip nėra ir vargu, ar įmanoma senas principas taikyti, nenorint jaunosios kartos prarasti. Dabarties pagrindine problema darosi lietuviškojo dialogo išlaikymas. Jos sprendimas negalima palikti laiko tėkmei. Jaunimas palaipsniui yra jungtinas visų pirma į kultūrinį darbą, o dar palaipsniau į politinį. Gražu pasikviesti jauną ir gabų žmogų grupės antrininku Vlike, tačiau šitokios ir panašios priemonės dar nepakankamos. Jaunimas esmėje nori ne pripažinimo, bet darbo, nes tik per jį ir “pripažinimas” ateina. Baronas skaudžiai klydo, manydamas, jog nusivylę dėl “pripažinimo” jaunieji sugalvojo negražių epitetų vyresniesiems apibūdinti. Reikalinga jaunąsias jėgas įjungti į darbą: mobilizuoti ypačiai intelektualines pajėgas studijiniams projektams, žurnalistikai; duoti darbo profesionalams jų srity lietuviškoje veikloje. Šitokiam darbui organizuoti, aišku, reikia atitinkamų institucijų, kurių šiuo metu kaip ir neturime. Kultūros Fondas tik atsiradęs; ALT kultūrine veikla nesidomi; Vlikas neturi tam nei pinigų, nei, atrodo, noro; diplomatinei tarnybai tokios idėjos irgi tolimos. Daug gera Lietuvos kultūros ir politikos istorijai, lietuviškosios reprezentacijos reikalui ir pan. būtų galima atlikti tų jaunų jėgų nepaleidžiant rūpintis tik savo vieta amerikinėje visuomenėje. Esamoje tačiau padėty ne tik kad taikomas “privačios ekonomijos principas” (kiekvienas kas sau), bet kai kur netgi laikoma netinkama, kad jaunimas aiškiai ir drąsiai — kad ir mandagiai — šneka apie daugiau ar mažiau skaudžius lietuviškojo gyvenimo reiškinius.

Pagaliau, nereikia nei kalbėti, kokia nelaimė būtų Lietuvai, jei jaunimas nustotų tautinės sąmonės. Jeigu šitai atsitiks greitai, dar vyresniosios kartos gyvenimo laikotarpy, vyresnioji karta bus nemažiau, net daugiau atsakinga už padėties išsirutuliojimą, šių žodžių prasmė yra tokia: vyresniajai kartai būtina aktyviai rūpintis lietuviškojo dialogo tęsimu, naudojant jaunosios kartos profesinį ir intelektualinį pasiruošimą. Svarbu tai ir lietuviškajai politikai, nes jaunimas — tai ateinantieji visuomenės vadai bei darbų rėmėjai.

Politikai svarbu ir dabartinis jaunimo judėjimas bei ruošimasis. Nesu advokatas studentijos išgraibstymo į politines grupes, tačiau manau, kad palaipsnis jaunųjų (baigiančiųjų) akademikų įsijungimas į tautinės politikos veiklą atneštų daug sveikų rezultatų ir padėtų perkeisti politikavimo būdus, net pačius dabarties tarpgrupinės politikos faktus. Į “Santarą”, pavyzdžiui, tebežiūriu kaip į reikšmingą bandymą apjungti liberaliąją studentiją, tebetikėdamas, kad Dievui padedant ir santariečių vadų išminčiai diktuojant, “Santaros” galutinai susiformavęs liberalizmas išsiteks lietuviškojoje krikščioniškosios kultūros tradicijoje. Santarinis organizavimasis Lietuvoje būtų buvęs (ir gal dar bus) ypačiai reikšmingas, nes lietuviškoji valstybinė politika daug kentėjo nuo libeberalinio sparno susiskaldymo, ir kai kuriais atvejais idėjinio nenuosaikumo. Santarai gal pasiseks šį susitrupinimą laikui bėgant išlyginti emigracijoje, kartu nepasistatant pasaulėžiūrinės kinų sienos tarp liberalų ir likusios visuomenės. Ateitininkiškasis jaunimas turi ypatingos svarbos katalikų poltiniam išsivystymui: ne politikavimu, bet atvirkščiai, atsiribojimu nuo grupių (kartais net ir perdaug skrupulingai). Reiktų tikėti (yra tam daug davinių), kad politiniu atžvilgiu ateitininkų jaunimas neiškas kovos kirvio savo tarpe kaip jų vyresnieji, bet naujų sąlygų ir naujų idėjų aplinkoje įsigis nuosaikias, krikščioniškas politines pažiūras ir sugebėjimą savos politinės grupės organizacijoje dirbti ir į tą darbą įjungti nekatalikus ir nekatalikiškos pasaulėžiūros žmones. Kantriai dirbdama, jauroji ateitininkija turi dideles galimybes eventualiai “sutaikyti” politiškai išsiskyrusius vyresniuosius ir politiniame darbe išvengti pasaulėžiūros ir politikos identifikacijos.

Džiuginantis taip pat yra ir akademikų skautų pozityvuvumas, nuosaikumas ir politinių grupių įtakos vengimas. Šis populiarus, nors idėjiškai ir mažiau nei kiti ryškus sąjūdis, teikia daug vilčių, kad eventualiai jo ugdyti žmonės atneš blaivumo ir nuosaikumo į kultūrinį darbą ir tautinės politikos barus.

Reikia taipgi pastebėti, kad grupiniame pasiskirstyme, iš kurio iš dalies auga ir dabartinė lietuviškosios politikos krizė, jaunimas yra padaręs didelę pažangą. Politinių grupių J. Alaušius “Aiduose” suskaičiavo 14. Jaunimo grupių tėra tik trys, o ir tų pačių tarpusavio santykiai nepalyginti geresni nei vyresniųjų tarpe.

V.

Politinės vienybės klausimas paprastai yra laikomas vienu labiausiai degančių ir aktualių. Negali būti abejonės, jog mūsuose vieningas laisvinimo darbas naudingas ir pageidautinas. “Kai du stos,” rašė Jakštas, “visados daugiau padarys.” Klausimas tik kyla, kokia vienybė reikalinga, kokia esamose sąlygose galima ir kaip ji atsiektina.

Vienybės klausimas yra komplikuotas. Tokis jis yra dėl kelių priežasčių, kurių svarbiausios dvi. Pirma, turime net keturiolika grupių, pasišovusių dirbti laisvinimo darbą, ir antra, turime net kelis laisvinimo centrus — židinius. Daug politinių grupių yra fiktyvių ir dirbtiniu būdu sudarytų. Laisvinimo darbo centrai yra realūs. Iš jų, žinoma, pats realiausias yra Amerikos Lietuvių Taryba, o taipgi Lietuvos Laisvės Komitetas. Atskirą statusą turi Diplomatinė Tarnyba, ir pagaliau Vlikas ir Talka. Šitokiame pasiskirstyme vienybė pasiekiama nelengvai, bet jame kaip tik tam tikras modus vivendi tarp šių įvairių grupių yra būtinas, kad laisvinimo veikla nebūtų vedama vėžio, gulbės ir lydekos principais ir kad įvairios institucijos, užuot viena kitai padėję, viena kitai nekenktų, kaip kartais yra buvę.

Iki šiol vienybininkai siūlė sudaryti vieną bendrinę organizaciją (Vliką), kuri vadovautų visiems veiksniams, įimant ir diplomatiją. Buvo suprasta ALT skirtinga padėtis, ir ilgainiui ALT pasidarė šitos rūšies vienybininkų šalininkas, rėmėjas ir finansuotojas. Toji vienybė buvo laikoma dogmatiniu principu ir ypač pastaraisiais metais jos per kai kuriuos laikraščius buvo reikalauta metafiziniais ir grupiniais-patrijotiniais sumetimais. Pats grupių buvimas kartu buvo padarytas tikslu. Kad toji vienybė, kuriama, kaip žinoma, Vlike, kartu kelių partijų koalicijai, pasitelkusiai kelias fiktyvias grupes, suteiktų dominavimą prieš kitus, gyvus ir kūrybingus vienetus, nebuvo viešai skelbiama. Šitai “vienybei” vadovaujančios grupės skelbėsi turį mandatą dominuoti net 1926 m. seimo rinkimų daviniais. Šitokios vienybės kūrimas, aišku, yra bandymas imituoti valstybinę politiką, kuri, kaip matėme, mūsų sąlygose nėra įmanoma.

Vienybė nėra tautinės politikos tikslas, bet tik priemonė, nes tikslas yra laisvinimo darbas, ne grupių ir grupelių akomodacija. Naudingą Lietuvai darbą dirba kiekvienas sąjūdis, kuris remia lietuviškąją kultūrą, tos kultūros reprezentaciją svetimtaučiuose, d a l y v a u j a tarptautiniuose junginiuose ir pan. Tokiam darbui dirbti vienybė nebūtina. Jinai yra priemonė laisvinimo darbui suefektyvinti, nes paskirų grupių ištekliai yra riboti, gi juos sujungus galima tikėtis padaryti daugiau naudos. Vienybė tačiau eo ipso dar negarantuoja darbingumo, kuriuo visų labiausiai reikia rūpintis. Reikia atsisakyti noro vienybę suabsoliutinti. Tiesiog gėda, kad kai kurie lietuviški dienraščiai leisdavo savo puslapius naudoti autoriams, kurie Vlike nedalyvaujančius ar krikšč. demokratų-liaudininkų-socialdemokr. koalicijai nepritariančius vadindavo kone komunistais. Tomis koalicijomis nesirūpino ir Lietuvos diplomatai. Ar ir jie toki pat?

Atsisakant noro suabsoliutinti vienybės reikalą (suabsoliutinimas politikoje paprastai visada slepia kokį savanaudį grupinį ar asmeninį interesą), netikslinga yra norėti sukurti vienetą, sakysim, kad ir perorganizuoti Vliką, kurio paslėptoji funkcija būtų vyriausybinė. Jei būtų įmanomas egzilinės vyriausybės pripažinimas, būtų tikslinga tokią vyriausybę organizuoti. Pripažinimo šiuo metu negalint gauti, reikia tenkintis kuklesniais vienybės norais, vienybės, kuri siektų koordinavimo, ne dominacijos. Kitaip tariant, šiuo metu mums reikia tokios politinių veiksnių vienybės, kokia įmanoma ir kokią diktuoja realūs politiniai faktai. Visų pirma, neįmanoma konkuruoti ar dominuoti nei ALT nei Lietuvos Laisvės Komitetui. Su šiais vienetais, kurie abudu išlaikomi Amerikos piliečių pinigais, galima tik darbo koordinacija. Antra, neįmanoma siekti dominavimo ir diplomatinei tarnybai, nes kaip pavyzdžiai rodo, pripažintos egzilinės vyriausybės nesant, diplomatų santykiai su akredituotomis vyriausybėmis yra jų vidaus reikalas, ir jokia mūsų institucija nesugebės šiuo metu diplomatijos kontroliuoti. Nelaimingą klaidą padarė Vlikas, o su juo ir ALT, išeidami į “mūšius” su diplomatais. Vliko politikos rezultatas buvo dipl. šefo min. Lozoraičio, kaip diplomatų atstovo ekspozitūra ir dar labiau — min. Lozoraičio “pastūmimas” bazuotis labiau viena grupe nei didesniu grupių junginiu.

Yra tačiau įmanoma sukurti ar atgaivinti centrinį komitetą, jei vartosim Vliko vardą, kaip vienetą, koordinuojantį politinių grupių veiklą ir dirbantį kaip tų grupių reprezentantą. Tokie norai kuklūs, bet realesni. Tačiau ir tokia institucija sėkmingai perorganizuoti nebus lengva, o perorganizavimas turi vykti in capite et membris. Viena, jinai turėtų atsisakyti ambicijų kontroliuoti diplomatiją. Su diplomatija reikalinga kooperuoti, pasidalinant jurisdikcija (pav. kad ir naujų diplomatų skyrimo reikalu aiškiai suprantant jų “suverenines” teises). Šitokiu būdu, reiktų manyti, diplomatija atsisakytų remti kai kuriuos kitus jų atstovo daromus reikalavimus Vlikui, kurie praktiškai reiškia min. Lozoraičio norą vadovauti visai laisvinimo kovai. Šiandieninėse sąlygose negalime tų vadovavimo klausimų išspręsti ir reiktų tenkintis todėl norais koordinuoti, kooperuoti, ne “valdyti”.

Antra, pačių grupių ir židinių, “Talkos”, Vliko, Lietuvių Fronto susijungimas į vienetą vykdytinas ne mosykuojant vienybės vėliavomis, bet visų pirma stengiantis išspręsti atskirų grupių tarpusavius konfliktus, nes tie konfliktai yra pirminė šiandieninio atskirumo priežastis. Kad ir pritardamas vienybės idėjai, šių eilučių autorius netiki, kad jinai atsiras, jei įvairiuose pasitarimuose bus kalbama apie Vliko taisykles, procedūrą, jurisdikciją ir pan., bet pagrindinių grupių satisfakcijai nebus išspręsti pagrindiniai tarpgrupiniai konfliktai.

Trečia, vienybei sudaryti yra būtina realesnė grupinė reprezentacija. Fiktyviosios grupės turėtų įsijungti į partijas ar sąjungas, kurių valiai jos faktiškai priklauso. Neturėtų atveju jų dalyvavimas Vlike reiškė tik pridėtinį neoficialų balsą didesnei grupei, kurios padaras ar satelitas fiktyvioji buvo.

Pagaliau, šalia šių sąlygų (jos — tik komplekso dalis) organizacinei vienybei atsiekti gal net labiau reikia rūpintis sudaryti viešosios opinijos sąlygas. Mūsuose perdaug linkstama į vienybę žiūrėti kaip į mechaninę sąvoką, kaip į formalią organizaciją. Tikroji vienybė yra daug gilesnė. Ji reiškia visuomenės vieningumą. Norint formalinės vienybės, reikalinga ugdyti visuomeninę vienybę. Tik jinai sudarys sąlygas formalioms organizacijoms susikurti.

Šitos visuomeninės vienybės bejieškant ypačiai didelį vaidmenį vaidina bendrinės kultūrinės organizacijos: jose žmonės pažįsta vieni kitus ir išmoksta vieni kitais pasitikėti; jaunimo organizacijos, tiek grupinės tiek bendrinės: jos neša viltį ateičiai; lietuviškoji spauda: jinai gali ugdyti arba žlugdyti, kaip neretai darė iki šiol. Ypačiai reikia atkreipti dėmesys į spaudą.

Istorinėms aplinkybėms verčiant, didžiuma mūsų spaudos yra grupinė. Tradiciškai politikoje jinai interesavosi labiausiai savo grupės idėjas išdėstyti ir jas ginti. Laikraščių bendradarbių tinklas iki šiol dar vis atsitiktinai organizuojamas. Redakcijos skirdavo (ir tebeskiria) daug vietos karštiems politiniams straipsniams, daugeliu atvejų rašytiems žmonių, kurie savo grupėse neturėjo įtakos, taigi, negalėjo kalbėti autoritetingai. Kiti “įsileisti” rašytojai iš vis apie politinį gyvenimą daug nežinojo. Treti ėjo savo asmeninių interesų ginti ar parodyti. Reti dienraštinės spaudos straipsniai būdavo rašyti atsakingų žmonių. To rezultate įsivyravo be galo nuobodus ir labai neatsakingas politikavimas ir polemika per laikraščius. Prie viso to, laikraščiai retai kuris leisdavo per savo skiltis pasisakyti baramoms grupėms. Išvadoje, mūsų dienraščiai (kartais ir savaitraščiai) prisidėjo prie labai nesveikos ir drumstos atmosferos susidarymo, kuri nieko bendra neturėjo su visuomenės vienybės ugdymu, nors apie tą vienybę labiausiai buvo kalbama.

Yra atėjęs laikas, kad mūsiškiai dienraščiai keistų savo žurnalistinę politiką. Visų pirma, kad ir palikdami grupiniais laikraščiais, jie privalo atidaryti savo skiltis įvairių pažiūrų žmonėms ir politikai. Laikraščių daug neturime. Per didelis liuksusas juos padaryti tik grupiniais, nors tai ir yra jų savininkų teisė. Visi lietuviai turi turėti progos pasisakyti, nes išsisakymu ne tik galima racionaliai apspręsti rūpimas problemas, bet išsisakymu taipgi laimimas psichologinis palengvėjimas nevienoj širdy, kuris politikoj atsiliepia blaivesniu ir nuosaikesniu veikimu. Mūsų spaudai būtina suprasti šisai demokratinės spaudos charakteris esamose aplinkybėse. Tos spaudos yda iki šiol buvo perdidelės pastangos įdoktrinuoti, permažos informuoti.

Antra, savo puslapius laikraščiai turėtų atidaryti tik atsakingiems žmonėms, kurie šneka atsakinga kalba. Politinis mūsų žodynas yra labai smukęs. Kaip galima tikėtis bendro darbo, jei neįmanoma mandagiai kalbėti? Redakcijų išmintis šiuo metu taipgi turėtų diktuoti grupinių aistrų apmaldymą laikraščių skiltyse. Savotišką pavyzdį šiuo atžvilgiu yra parodęs “Draugas”. Prieš pereitų metų Lietuvių Fronto ir Krikščionių Demokratų Partijos konferencijas to dienraščio vedamasis šaukė katalikus į vienybę, gi beveik greta buvo atspausdintas piktas straipsnis, puolantis Lietuvių Frontą. Ar galima tikėti vedamojo nuoširdumu? Ar šitaip padedama taip trokštamai vienybei?

Lietuviškųjų veiksnių vienybė nesugriuvo per naktį, jos nebus įmanoma atstatyti jau per dieną. Reikia stengtis sudaryti tai vienybei sąlygas, pašalinant nesusipratimus, dirbant bendrą darbą kitur, jei politikoj neišsitenkama, padarant lietuviškąją spaudą lietuviškosios visuomenės rūpesčių ir reikalų veidrodžiu, ne grupiniu įrankiu grupiniams tikslams siekti. Visam šitam procese iškyla asmeninio integralumo, atsakomybės ir realistinio mintijimo svarba. Nenorima pasakyti, jog mūsų politikai to integralumo neturi. Norima tačiau pabrėžti, jog jų dauguma tebegyvena senomis kategorijomis, konkurencinį politinio proceso elementą pervertindami ir formalinę vienybę suabsoliutindami. Labai reiktų, kad būtų suprasta, jog nors politiniame veikime savi interesai motyvuoja politinius darbus, dažniausiai, o ypač šiose aplinkybėse, “savi interesai” diktuoja atsisakyti totalių laimėjimų. Žinoma, nuo tradicijos vargiai toli pabėgsime. “Totalių laimėjimų” siekimas buvo jaunos Lietuvos demokratijos ir jos grupių yda. Tačiau ypačiai šiandien, kai jau nebėra valstybės ir vesti reikalinga tautinė, ne valstybinė politika, būtinas labai didelis persiorientavimas. Vienybės gi reikia, tačiau tik tokios, kuri nesiektų dominavimo, bet koordinavimo, ne tik formalaus grupių apjungimo, bet labiau visuomeninės vienybės, ne susitarimų dėl procedūros, bet darbingumo.

Tiek šitam, tiek kitiems lietuviškosios politikos uždaviniams vykdyti reikalingas naujas, skirtingas jose dalyvaujančių mentalitetas, nes naujų darbų negalima atlikinėti sena dvasia ir senomis priemonėmis.

YRA TIESA... KAD SOCIALINE IR POLITINĖ TAIKA PIRMIAUSIA YRA MORALINIS KLAUSIMAS; JOKIOS REFORMOS NEBUS VAISINGOS, JOKIS SUSITARIMAS NEBUS PATVARUS, BE ŠIRDŽIŲ PASIKEITIMO IR IŠVALYMO.

PIJUS XII