Lietuvos ministeriui Povilui Žadeikiui mirus
TREMTYJE
Ministeris Povilas Žadeikis, sulaukęs 70 metų, mirė š. m. Gegužio 11 dieną, 10 v. v. Sekmadienio rytą žinia apie mirtį pasklido telefonais. Atsitiko taip, kad pačiam atstovybės patarėjui apie savo ministerio mirtį teko patirti pirmiausia iš svetimųjų.
Velioniui būdinga buvo jo paliktoji valia apsieiti be laidotuvių kalbų. Ją vykdė šeimos atstovai. Bevykdant ji buvo išplėsta iki visiškos tylos. Tylos namuose, kur buvo pašarvotas ministerio kūnas. Ministerio rankos buvo perjuostos pagal katalikišką paprotį rožančium. Kažkas pasiūlė pridėti dar lietuvišką paprotį — atkalbėti rožančių prie mirusio. Bet gal tai kitiems nepatiks; čia lankosi ir nekatalikų? Gal bus priešingas klebonas; čia tokio papročio nėra? Ir tylomis nuleista ana lietuviška tradicija, anoje eksteritorialumo teise pažymėtoje erdvėje ... Tyla buvo išlaikyta ir kapuose. Karstas pašventintas ir nuleistas. Tylos nesudrumstė taip pat lietuviška tradicija — gūdi ir šviesi “Angelas Dievo” giesmė. O vieno laikraščio nuotraukoje prie karsto vieno dalyvio rankose bekyšanti ar tik ne cigaretė.
Lietuviai gausiai laidotuvėse dalyvavo. Jautė, kad laidoja Lietuvos ministerį — ne ką kitą. Ir vyskupas V. Brizgys padėkojo bažnyčioje pareiškusiems pagarbą šeimos ir lietuvių tautos vardu. Tačiau po laidotuvių priėmimas atstovybės namuose buvo paverstas tik šeimos reikalu, kuriame dalyvavo šeimos draugai, diplomatai, konsulai, vysk. V. Brizgys. Nuo visuomenės šiokių ar tokių atstovų laikytasi nuošaliai. Ir kada po laidotuvių jų dalis atvyko atsisveikinti, buvo atsakymas jiems, kad ponia negali pasirodyti.
Velionies valia apsieiti be kalbų buvo suprastinta ir kitu atžvilgiu— laidotuvių vakarą ne vienas lietuvis mėgino sukinti televiziją, ar nepamatys laidotuvių dienos kronikoje. Deja, Lietuvos ministerio mirtis nebuvo užfiksuota. Neteko patirti, ar buvo kas mėginęs atkreipti televizijos dėmesį į tai. Ar televizija tai rado dėmesio nevertu dalyku. Kukliai buvo paminėta ir New Ycrko didžiojoje spaudoje. Informacijų pluoštelį ir foto davė N. Y. Times, o N. Y. H. Tribune neteko pastebėti nė informacijos. O ministeris Ža-deikis išbuvo Washingtone nuo 1935, ir iš viso Amerikoje ilgiau nei Lietuvoje.
*
Žadeikis buvo, kaip sakoma, žmogus su charakteriu, savarankiškas, su savo sprendimais, reiškiamais kartais stačia, tiesmuka forma. Tas charakteris gal daugiausia lėmė, kad tarp jo ir politiškai organizuotos visuomenės susidarė tam tikras atstumas. Jis, sakysim, nesidavė veikiamas Vliko ar Alto. Ogi paskutiniame Washingtone Alto, Vliko susitikime jis net raštu atsisakė dalyvauti, neišleisdamas tam reikalui nė savo patarėjo ir paargumentuodamas keistoku biurokratizmo argumentu—-kad tai darbo metas. Neatrodo, kad jis būtų davęsis ir diplomatų šefo valdomas. Savo santykius su šefu Žadeikis daug sykių išreikšdavo savo paties pavartota formule: esą Lozoraitis tesąs primus inter pares ir nieko daugiau. Jautėsi savarankiškas ir nenorėjo duotis kitų vadovaujamas. Tačiau kitokioje atmosferoje ministeris duodavosi sugestijuojamas, jei tas sugestijas jis rasdavo einančias iš Lietuvos intereso bei žmoniškumo ir neužmetamas iš viršaus.
Būdavo sakoma, kad amerikiečių akyse jis gerbiamas. Politiškai labai jautriam valstybės departamentui galėjo būti priimtinas Lietuvos ministeris kaip Lietuvos valstybės simbolis. Tik simbolis tos valstybės, kuri nėra, anot Roosevelto, panaikinta, bet kurios veikimas laikinai sustabdyta1;. Departamentui galėjo būti patogu, kai ir atstovo veikimas yra pristabdytas (ne: sustabdytas!), ypačiai jeigu ore pritvinkę koegzistencijos garų. Kovojančios Lietuvos galėtų būti kitoks atstovo idealas— kuris darytų, judintų, kovotų. Ministeris Žadeikis buvo labiau pirmojo tipo. Tą kryptį sustiprino dar ir jo liga. Jį taip pergyveno ir jį aplankęs prieš keleris metus Washington Star Pictorial Magazine korespondentas Doris Kanter. Korespondentas rašė:
... Jis yra 66 metų amžiaus — jis Povilas Žadeikis, Lietuvos ministeris. Šis oriai atrodąs, švelniai kalbąs žmogus, kuris atgabeno savo portfelį į Washingtoną 1935, dabar yra daugiau simbolis negu veikiantis diplomatinis pareigūnas. Jis neturi krašto, kuriam atstovautų visokiais praktiniais reikalais, jokios vyriausybės, kuriai jis raportuotų, ir jokių priemonių, kuriomis Jis susisiektų su savo tautiečiais Baltijos jūrų krantuose.
Jo veikla pradėjo keistis nuo 1940 vasaros, kada jo kraštas su 22,959 kv. myliom ir apie 3 milijonais gyventojų buvo užimtas Sovietų Sąjungos.
... Pasiuntinybės muzėjinėje tyloje ministeris daro įspūdį profesoriaus, kuris degant universitetui ir išsiskirsčius studentams, liekasi daugiau su nepalaužiamu tikėjimu, negu su tiesiogine viltim, kad jis bus atstatytas (1953. 9. 13).
*
Kai P. Žadeikis mirė, N. Y. Times paskelbė informaciją, paremtą valstybės departamento šaltiniais, kad dabar atstovybę perima patarėjas J. Kajeckas kaip chargé d’affaires, o toliau patvarkys “diplomatinis šefas Romoje” Lozoraitis. Tvirtinama, kad N. Y. Times žinia paskatinusi min. St. Lozoraičio draugus raginti jį prisistatyti departamentui ir pasisiūlyti eiti Žadeikio pareigas. Esą tos pačios žinios paskatinti, Alto atstovai apsilankę departamente ir padarę tam tikrus pareiškimus. Apsilankęs departamente min. Lozoraitis realiau pajutęs valstybės departamento įprastą biurokratiją, atsargumą, neskubėjimą panašiais atvejais ir išvykęs atgal į Romą.
Realią padėtį Lietuvos klausimui nurodo Latvijos precedentas. Departamentas priėmė chargé d’affaires titulu min. Zarinio pristatytą atstovą, bet tokį, kuris savo praeityje yra buvęs atstovu ir turi ministerio titulą. Tokių Lietuvos ministerių nepriskaitytume daug (Lozoraitis, Sidzikauskas, Turauskas, Gylys).
Latvijos precedentas yra panašus Lietuvos padėčiai, bet ne tapatus. Viena, mirus Latvijos ministeriui, nebuvo likę, kas jį pavaduoja. Lietuva tuo atžvilgiu laimingesnėje padėtyje. Antra, Latvijos min. Zarinio įgaliojimai formaliai aiškūs, kompetencijos atžvilgiu aptarti. Lietuva nėra tokioje padėtyje su min. Lozoraičio Urbšio telegrama. Tad galima numanyti, kad departamentas “klausimą tirs”. Latvijos klausimu tokis tyrimas truko apie metus. Lietuvos atveju departamentas neturi pagrindo skubėti dar ir dėl to, kad tuo klausimu pačių lietuvių esama kontraversinio nusistatymo; suprantamas gali būti nenoras kišti rankas į reikalą, kuriuo nesutaria patys lietuviai, nenoras demonstruoti naujais skyrimais prieš Maskvą, juo labiau, kad į charge d'Affaires pareigas yra atėjęs natūraliu keliu atstovybės patarėjas. Neatrodo, taigi, kad Lietuvos atstovavimo reikalu galėtų būti kokių kitokių sprendimų šiomis aplinkybėmis.
*
Ministerio mirtis yra apgailima ne tik jo šeimos narių. Ji yra liūdnas įvykis ir visai tautai šiose aplinkybėse, kada nėra kas paskiria kitą pasitraukusio vietoj. Vieno iš esamų diplomatų mirtis reiškia Lietuvos suverenumo reiškėjų skaičių nepataisomai sumažėjus. Dėl to į esamuosius diplomatus ir konsulus žiūrime su ypatingu linkėjimu jiems kuo ilgiausiai patverti.
Tos pačios ištvermės linkėjimu sutinkame ir Juozą Kajecką, kuris perėmė Lietuvos atstovo pareigas po min. Žadeikio. Jis nėra jauno amžiaus (šiemet sukako 60 metų); jis nėra mažo teorinio pasiruošimo diplomatiniam darbui (Paryžiuje baigęs diplomatinių mokslų diplomu); jis nėra mažo diplomatinio patyrimo Londone, Berlyne, Washingtone ir kt. (nuo 1929 diplomatinėje tarnyboje). Jam perimtoji sritis yra sava, įprasta daugiau nei kam kitam. Jam kaip ir kitiems lietuviams atstovams pareigos šiandien nėra nei lengvos nei malonios. Reikia didelio talento ir išlyginto charakterio norint išbalansuoti tarp dvejopų pageidavimų dabartinei situacijai — būti tik simboliu ir būti gyvu valstybės reiškėju bei kovotoju.
Būtų mūsų noras, kad J. Rajeckas būtų arčiau į antruosius, nes norim žiūrėti į Lietuvos atstovybes kaip į lietuviškas salas, kuriose reiškiasi gyvybė ir veikla, kurioje telkiasi realusis atstovybės užnugaris — lietuviškoji visuomenė, kaip lygiai ir svetimieji, kurių pagalba ir santykiai Lietuvai yra naudingi.
J. B.
