Jaunimo kongresas
Birželio 29-30 Čikagoje įvykęs jaunimo kongresas yra reikšmingas savo užsimojimu ir pastangomis sutelkti JAV ir Kanados lietuvių jaunimą prie aktualiųjų lietuviškų klausimų. O tokių klausimų iš tikrųjų esama: tai senosios ir jaunosios kartos tarpusavio santykiavimas ir bendradarbiavimas, jaunimas tarp dviejų kultūrų — savosios tautinės ir svetur rastosios, jaunimo kelias į lietuvybę ir lietuvišką gyvenimą ir kt.
Šiems visiems klausimams lukštenti buvo skirti plenumo ir atskirų sekcijų posėdžiai. Plenumo posėdžiuose pranešimus padarė: Ald. Krikščiūnaitė (jaunimas ir šeima), Br. Vaškelis (jaunimo ateities perspektyvos), V. Adamkevičius (pasisakymų susumavimas ir išvados). Jei plenumo posėdžiai buvo kreipiami "oficialumo” linkme, pvz. Juose po pranešimų nebuvo leidžiamos diskusijos, tai sekcijų posėdžiuose ne tik pranešimais, bet ir diskusijomis reiškėsi daugiau jaunatviškos gyvybės ir ugnies (posėdžiavo meno, visuomeninių ir socialinių mokslų, sporto, literatūros ir spaudos, griežtųjų ir pritaikomųjų mokslų sekcijos).
Stebėtojui yra įdomu pasekti mūsų jaunimo nuotaikas ir orientaciją, kiek jos reiškėsi pačiuose svarstymuose ir kongreso pabaigoj priimtose rezoliucijose.
Niekam neliko abejonių, kad į kongresą suvažiavęs jaunimas (o jo suplaukė daug — apie 500 asmenų; jei ne birželio 29 vykusi generalinė tautinių šokių repeticija,dalyvių būtų buvę daug daugiau) ir savo nuotaikomis, ir orientacija yra tikrai lietuviškas. Jis seka ir pažįsta visokeriopą mūsų gyvenimą. Jis džiaugiasi tautiniais mūsų laimėjimais, jis rūpinasi negalavimais ir negerovėmis.
Pirmuoju atveju pvz. yra įdomus kongreso pasisakymas už tautiškumą ir tautinių vertybių saugojimą. Todėl kongresas nutarė pasiraginti ‘‘išlaikyti tautinio tęstinumo kertakmenį — lietuvišką šeimą”. Nutarė pasiraginti laikytis lietuviškoje aplinkoje. Nutarė paraginti Jaunimo organizacijas “remti individualines savo narių pastangas, kuriant kultūrines ir mokslines vertybes”.
Specialiai lietuviškas, sakytume, kongreso rūpestis yra pasiraginimas "organizaciniame gyvenime jieškoti bendrojo darbo plotmės, lyginant skirtumus ir keliant bendruosius bruožus” (pabraukta mūsų). Nuolat girdėdamas apie šios rūšies pastangas viešajame mūsų gyvenime ir matydamas jų nesėkmingumą bei nevaisingumą, dabar “bendrojo darbo plotmės” jau ima jieškoti mūsų jaunimas ir rengiasi, pasak rezoliucijos, “sudaryti lietuviškojo jaunimo organizacinį vienetą”. Kas tai bus tas “vienetas”, liko neaišku. Nauja organizacija šalia jau esamų JAV ir Kanadoj? Nauja organizacija specialiai jaunimui vienybėn traukti ? Jei taip būtų, galima būtų abejoti jos prasmingumu. Naujo “lietuviškojo jaunimo organizacinio vieneto” steigimas rodytų ne ką kita, kaip tik tai, kad dirbtinai organizuojamos vienybės liga iš mūsų visuomenės persimestų ir į mūsų jaunimą. Ar nebūtų sėkmingesnis kitas kelias, deja, kongrese neprisimintas, tai telkimasis po Lietuvių Bendruomenės vėliava? čia lietuvių vienybė konkrečiai vykdoma paties tautinio darbo dirbimu. Bendruomenė laukia iš savo jaunimo entuziazmo, ugnies ir jėgų.
Kongresas toliau pasiragino “kreipti dėmesį į politinį gyvenimą, tuo siekiant augštesnės kultūros lygio ir gilesnio demokratinio supratimo”. Tokiam nutarimui tegalima tik pritarti: Šiaip kongrese vyravo ypačiai nepalankios nuotaikos prieš mūsų partijų ir srovių politikavimą. Jaunimo pasisakymas, tegul ir perdėtom frazėm, rodo jį jaučiant, kad tame politikavime neviskas tvarkoj. Taigi pasitvirtina teisingumas ano dėsnio, kurį teigia mūsų patarlė: vaikai jau pjauna tai, ką pasėjo jų tėvai. Dėl to kongresas savo rezoliucija “apgailestauja nesveiką politinį visuomenės susiskaldymą ir prašo greitos politinių veiksnių konsolidacijos”; “nepritaria dažnai visuomeniniame gyvenime pasireiškiančioms skirtingų nuomonių formoms ir prašo siekti tinkamesnių būdų jų sprendimui”. Toks čia susilėkusio jaunimo balsas.
Kongresas taip pat prisiminė specialiai jaunimo Ir apskritai kultūrinius reikalus: žurnalo “Lituanus” leidimą, Pasaulio Lietuvių Archyvo darbą, lietuvių spaudą, meninius laimėjimus ir kt. Jis prisiminė ir pasveikino tautiečius tėvynėje, ištrėmime ir laisvajame pasaulyje, “ypač lietuviškąjį jaunimą už geležinės uždangos”.
Kongresui pirmininkavo V. Kamantas ir L. Sabaliūnas, sekretoriavo A. Barzdukaitė, I. Čepėnaitė ir Gaškaitė. Rezoliucijų komisiją sudarė A. Dundzila, B. Petrulytė, K. Kudžma, G. Gedvila.
Kongresas buvo plačiai mūsų spaudoje komentuojamas ir įvairiai vertinamas. Ir suprantama kodėl: mūsų jaunimas mums labai rūpi! Sveikindami kongrese pasireiškusias kritiškas pastabas, kurių reikia betkokiam darbui (ne be trūkumų buvo ir pats kongresas, pvz. rezoliucijose apeita net Lietuvių Bendruomenė, prisidėjusi prie kongreso šaukimo), vis dėlto mes negalime nesistebėti tais vertintojais, kurie ir į jaunimo kongresą tepažiūrėjo grynai pro savo asmeninius ar partinius akinius.
St. Barzdukas
