Katelbachas Kaune
PASAULY
Tadeusz Katelbach 1933 rudenį atvyko į Kauną kaip lenkų spaudos korespondentas. Išbuvo ligi 1937 pavasario. Jis buvo atvykęs ne tiek korespondencijų į Varšuvą rašinėti, kiek megzti ryšių tarp Varšuvos ir Kauno. Lietuvių visuomenė apie jo susitikimus su Kauno žmonėmis mažai žinojo. Tuos užkulisius dabar atidengė pats T. Katelbachas lenkų leidžiamam Paryžiuje žurnale “Kultura” (1956, N. 1/99).
Atsiliepdamas į dr. J. Girniaus tame žurnale straipsnį, T. Katelbachas primena savo susitikimus su A. Smetona, St. Lozoraičiu ir Vac. Sidzikausku.
Lisabonoje ir Londone
“Jau bus keliolika metų, — rašo T. Katelbachas, — kaip nesu nė žodžio prasitaręs lenkų-lietuvių klausimu. Emigracijos metu tik du kartus sutikau žymesnius lietuvių politikus. Pirmą kartą — Smetoną, rodos, 1941 pradžioje, kai jisai buvo sustojęs Lisabonoje, vykdamas i JAV. Jį lydėjo geras mano pažįstamas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas — Yčas, dabar irgi miręs. Praslinkus keleriems metams, po karo, dalyvavau įdomiam lietuvių ir lenkų susitikime Londone. Lietuviams atstovavo ministeris Sidzikauskas ir panelė Avietėnaitė, lenkams — ministeriai Tarnowski, Sokolowski, Gwiazdowski ir aš. Tais susitikimais ir pasibaigė mano gyvesnis domėjimasis lietuviškais klausimais. Vis dėlto nesu nuo jų visai nutrūkęs. Kiek įstengiu, bent apgraibom seku lietuvių spaudą, pasisakančią abiejų tautų santykių temomis”.
Toliau T. Katelbachas primena dr. J. Girniaus straipsnį, pamini keletą jo tezių ir pastebi, kad jos “nieko naujo neduoda”. Vertas esąs dėmesio tiktai jo “kilnus idealizmas” — siūlymas atsisakyti “grynos politikos”, o remtis daugiau “moraliniais principais”. Moralinių kriterijų priminimas ir pabudinęs T. Katelbacho atmintyje praeitį, kai jisai 1933 rudenį atvykęs “tiesiai iš Berlyno į atgimusios Lietuvos sostinę ... su turtingu idealizmo bagažu”. Taigi dr. J. Girnius nėra pirmasis. T. Katelbachas savo idealizmu jį pralenkęs 20 su viršum metų.
“Lietuvos sostinėje”— Kaune
Dar prieš atvykdamas į Kauną, T. Katelbachas su neatgailimu savo bičiuliu Kazimieru Wyszynskiu ilgai ir nuoširdžiai svarstę, kaip spręsti “vadinamąją Vilniaus bylą”.
“Nagrinėjome įvairius sumanymus, kaip padaryti, kad Vilnius taptų abiem tautom bendras miestas, toks miestas, kuris jungtų, o ne skirtų. Savo pašnekesiuos priėjome išvadą: reikia daryti visa, kad ateityje iš mūsų pusės prieš Lietuvą nebūtų griebtasi prievartos ar jėgos. Taip dvasioje apsišarvavęs, sprendžiau, kad pajėgsiu palenkti lietuvius į laipsnišką santykių išlyginimą. Tikėjau, kad lietuvių laisvas apsisprendimas santykius sunormuoti ves ir į kalbą dėl Vilniaus. Mano tą tikėjimą stiprino maršalo Pilsudskio pritarimas (žodžiai). Tačiau maršalas man nepaliko jokių abejonių, kad betkokiems būsimiems lietuvių-lenkų pašnekesiams sąlyga sine qua non turi būti Lietuvos sutikimas santykius su Lenkija sunormuoti. Mačiau, kad niekas kitas Lenkijoje, išskyrus maršalą. neturės betkada galios spręsti Vilniaus bylos taip, kad tasai miestas taptų abiejų tautų nuosavybe. Tad Lietuvos užsienio reikalų ministeriui ponui Lozoraičiui reiškiau mintį, jog reikia tuo tarpu sudaryti pastovias delegacijas — lietuvių Varšuvoje ir lenkų Kaune. Jų uždavinys būtų pasiruošti lenkų-lietuvių santykių normalizacijai. Įspėjau, jog laiko yra maža, nes mirus maršalui, reikės palaidoti ir viltį tokiam lenkų-lietuvių ginčo sprendimui, kuris ateityje įgalintų išspręsti ir “Vilniaus problemą”. Jei atmintis manęs neprigauna, tai p. Lozoraitis mane priėmė dvi ar tris dienas prieš maršalo mirtį. Patenkintas, nors visada atsargus savo žodžių atrankoje, man davė aiškiai suprasti, kad prezidentas Smetona mano sugestiją vertinąs teigiamai. Kai tos žinios pradžiugintas ruošiausi kelionei Varšuvon, iš Berlyno mane pasiekė telefoninis pranešimas apie maršalo mirtį. Praslinkus dar keletui mėnesių— po aiškiai pastebimo lenkų-lietuvių santykių atoslūgio, — vėl greitai atsigręžta į senas vozicijas; dr. J. Girnius pasakytų — į “grynąją politiką”. Kauną turėjau palikti 1937 pradžioje. Kauno klaidos sukėlė aštrią Varšuvos reakciją. Lenkų ultimatumui paspaudus, 1938 kovo mėn. buvo pasiekta lietuvių ir lenkų santykių normalizacija”.
Baigęs tuos savo pasakojimus “Kauno klaidom” (blędy Kowna), T. Katelbachas dar pastebi, kad visa tai išsakęs parodyti, jog dr. Girniaus iškelti moraliniai kriterijai nėra “naujas dalykas”.
Iš tikrųjų nėra naujas dalykas nė T. Katelbacho prikišimas lietuviams “klaidų” ir tvirtinimas, kad Pilsudskis mylėjęs Lietuvą, ir norėjęs jai gero. Tai toks pats senas teigimas, kaip dviejų tautų “meilė” unijoje.
Jei Pilsudskis būtų tikrai pageidavęs gero savo gimtajam kraštui, nebūtų daręs Lietuvai tokios didžios skriaudos — grobęs Vilnių, kad paskui T. Katelbachą siųstų į Kauną ir saky-dinti’: daba. tai derėkimės sine qua non . . . remdamiesi abišalia meile ir moraliniais principais.
S.
