Rusijos lietuvių seimo 40 m. sukaktį minint
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ REVOLIUCIJOS PAUNKSNĖJE
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS, New Yorkas
Nušviesti betgi reikia, kad žmonių atminime ryšiai tarp dabarties ir praeities įvykių nenutrūktų. Tad vaizdui šio lietuvių seimo Petrapily, kuris tremtyje sukėlė kontraversinių aiškinimų, čia duodam galimai daugiau ano meto pareiškimų ir kitų dokumentų.
*
1. NEPRIKLAUSOMYBĖS GAIRĖ
CARINĖ RUSIJA, kaip kad ir dabartinė Sovietų Sąjunga, visuotinai buvo žinoma kaip tautų kalėjimas. Jį sugriauti siekė ne tik pavergtosios tautos, kad atgautų sau laisvę, bet ir pačių rusų demokratinė, ypač socialistinė visuomenė, kad savo valstybei suteiktų demokratinę sąrangą. Todėl 1917 kovo revoliucijos pasisekimai — caro nuvertimas ir valdžios perėjimas į demokratinių partijų rankas — sukėlė gražių vilčių tiek patiems rusams, tiek Rusijos pavergtoms tautoms. Svarbu buvo tas Rusijos valstybinio gyvenimo lūžis ir revoliucinis entuziazmas išnaudoti pavergtųjų tautų laisvės reikalui. Lietuva tada jau buvo iš Rusijos valdžios iškritusi, nuo revoliucijos tiesioginio poveikio atskirta vokiečių fronto. Už Lietuvą tegalėjo kalbėti Rusijos lietuviai. Karo tremtinių lietuvių tuo metu Rusijoje buvo nemaža, ypač nemaža buvo lietuvių šviesuomenės.
Bendroji visų lietuvių laikysenos gairė Lietuvos ateities klausimu buvo aiški — Lietuvos nepriklausomybė, ši gairė ir pačiais tamsiaisiais caro priespaudos metais iš mūsų tautos politinės sąmonės nebuvo išnykusi, o 1917 ji buvo jau visuotinai ryški. Jau 1914 Amerikos lietuvių seimas, savo rezoliucijoje konstatavęs, kad “kiekviena tauta turi teisę spręsti apie savo likimą”, pareiškia, kad “Lietuvai... mes geidžiame, kad ji nusikratytų svetimųjų despotų jungu ir kad įsitaisytų tvarką, kurioje visi gyventojai laisvi ir lygūs piliečiai galėtų be kliūčių žengti kultūros ir progreso keliu.” 1916 kovo 1-5 įvykusi lietuvių konferencija Berne (Šveicarijoje) ir tų pat metų birželio 30 - liepos 4 antra lietuvių konferencija Lozanoje (Šveicarijoje) taip pat aiškiai pasisakė už Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą. 1917 sausio mėn. Amerikos Lietuvių Taryba įteikė JAV prezidentui Wilsonui deklaraciją, reikalaudama, “kad suvienytai Lietuvai būtų suteikta visiška politiška nepriklausomybė”.
Bet kaip tik dėl to, kad nepriklausomybės gairė buvo visuotinai ryški, tai Rusijos lietuvių tremtinių socialistinės visuomenės šiai gairei priešiškas nusistatymas ir yra įėjęs į Lietuvos naująją istoriją vienu iš dramatiškiausių epizodų, pasireiškusių Rusijos lietuvių seimo skilimu ir dviem rezoliucijom dėl Lietuvos ateities.
Tuoj carą nuvertus Rusijos lietuviai sudarė Lietuvių Tautos Tarybą, kuri, siekdama savo veikimui daugiau svorio, 1917 gegužės 27 sukvietė dabartiniame Leningrade Rusijos lietuvių seimą. Demokratiniu būdu renkant vieną atstovą nuo 200 tremtinių, į seimą buvo išrinkti 336 atstovai. Jie priklausė įvairioms, jau spėjusioms po revoliucijos pasirodyti lietuvių visuomeninėms grupėms: katalikų liaudies sąjungai (32), komunistams (1), krikščionims demokratams (39), nepartiniams (51), socialdemokratams (39), socialistams liaudininkams (90), tautinės laisvės santarai (dabar sidzikauskinė ūkininkų partija) (30), tautos pažangos partijai (tautininkams) (20), nenustatytoms grupėms (34).
Pagrindinis seimo uždavinys buvo pasisakyti Lietuvos ateities klausimu. Diskusijos buvo labai spalvingos ir truko kelias
dienas. Kuo reiškėsi pažiūrų nesutaikomi skirtumai, matyt iš diskusijų dalyvio didžiojo mūsų rašytojo kun. J. Tumo-Vaižganto kalbos.
2. VISKAS SUKOSI UŽ, AR PRIEŠ NEPRIKLAUSOMYBĘLietuvos atstovui Dūmoje
-(Rusijos parlamente) M. Januškevičiui referavus seimui Lietuvos ateities klausimą, kun. J. Tumas-Vaižgantas pirmasis pradėjo diskusijas. Štai jo kalbos pagrindiniai punktai jo paties žodžiais:
*
“Vyručiai, bent dabar nurimkime. Dabar įtempkime visas savo pajėgas... ir ko šalčiausiai išdėstykime kits kitam visus mūsų arsenale esamuosius išrodymus už ar prieš nepriklausomybę, už ar prieš tiktai jos apsisprendimo teisę, (pabraukė Vt. Vt.) Juk tai pamatinis dalykas. Juk tai visų mūsų ilgų metų svajonė. Juk dėl to viena verta buvo, kad 336 teisiškai ir teisėtai parinkti tremtinių atstovai iš visų Rusijos kraštų čia susirinktų; su tuo vienu bagažu nebus gėdos ir namo grįžti... Rusijos revoliucinei demokratijai be reikalavimų iš šalies pripažinus visoms tautoms apsisprendimo teisę, jau atėjo metas pasisakyti, kaipgi ir Rusijos lietuviai tremtiniai apsisprendžia savo dabar visos vokiečių pavergtos tėvynės Lietuvos ateitį. Aš, lygiai kaip ir mano vienaminčiai Tautos Pažangos Partijos nariai, esame šventai įsitikinę, jog kaip tik dabar atėjo metas visiems ir visur pasisakyti, jog visų mūsų Rusijos lietuvių valia ir noras, kad Lietuva būtų nepriklausoma, suverene, o ne kitų vergė. (Balsas iš vietos; Apsisprendimo teisė turi savyje ir nepriklausomybės galimumą). Ne, vyrai. Tą Rusijos lietuvių seimo valią mes turime paskelbti ne migloto “apsisprendimo” pavidalu idant “Lietuvos nepriklausomybė” pavirstų mūsų politikos obalsiu. Obalsis turi būti aiškus; nėr vietos ir laiko dėti prie jo paaiškinimai. Kai aš matau nešiojamose vėliavose parašus; “Žemės ir laisvės”, “Demokratinės respublikos” ir t.t., man ir be aiškinimų aišku, jog trokštama žemės ir laisvės, demokratinės respublikos, o ne ko kita... Ir aš pasiryžęs esu kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą, kaip obalsį, kad visi tai išgirstų ir įsidėmėtų; visų pirma, mes patys, plačiosios mūsų minios, idant rengtųsi pačios išreikšti savo valią; daugiau, mūsų netekusi rusų demokratija, mus užgrobusi Vokia ir, pagaliau, Europa, idant tai turėtų omenyje, ruošdamo-si į taikos konferenciją... Amerikos išeiviai valstybėms memorialą teikė, — mūsų šviesuomenė būtinumu Lietuvos nepriklausomybės jau susipratusi; tad švenčiausia jos pareiga visa dabar daryti, kad ir mūsų minios tai suprastų. Demokratais dėdamies ir būdami, visokiais tikslais rengiamės eiti į liaudį visokiems dalykams jos valios pasiklaustų. Tik ji neprisirengus duoti išmintingą, tikrai savo, atsaką į tokius dalykus, kurių ji nebuvo ilgai gromulojusi. Duokime jai tą gramą, jei norime plebiscito keliu iškvosti, kas tikrai jos širdžių gelmėse glūdi; mėtykime visur miniose Lietuvos nepriklausomybės obalsį. To nedarę, ir teisingiausiu, tiksliausiu plebiscito keliu gausime tokį pat atsaką, kaip gydytojas, ūmai sumanęs anketos būdu sužinoti, ar dera ar nedera grįčioje kiaulės šerti. Esu tikras, jog higienos neišmaną gudų kaimynai vienu balsu atsakytų: “dera; nes kai pastalėje smirda, tai ant stalo kvepia”... Gal baimė ima aiškiai pasisakyti, jog Rusijos lietuviai lemia tėvynei Lietuvai nepriklausomybę, idant nepakenktume rusų demokratijai ir nepelnytumės jos neapykantos?... Anaiptol, bus patenkinta, kad padedame jai išrišti vieną tautinių problemų. Ji dabar taip pat svyruoja dėl Lietuvos ateities, kaip ir 1905 m... Kągi dabar matome vadovaujančioje rusų demokratijoje? Liaudies Laisvės Partija, kuriai įteiktas Lietuvos autonomijos projektas, nė žiūrėti jo nenori. Bijodama Rusijos skaldymo, ji teikiasi tautoms tepripažinti laisvių šešėlį. Taip, kad net iš tos partijos gavo išeiti į ją priderėję mūsiškiai. Tuo pat žygiu Socialistų Revoliucionierių Partija ruošia “Federuotąją Rusijos tautų Respubliką”. Federuotis tegali laisvos šalys ir jų tautos; pirma reikia tapti tikrai nepriklausoma, kad galėtumei tartis apie susifederavimo sąlygas, kaip lygūs su lygiais. Tai kam, kuriai demokratijos šakai mes eisime į talką ? Atsargiai skelbdamies tenorį kol kas apsisprendimo teisių, mes eisime talkon berūgščiams kadetams. Aiškiai skelbdamies tapsią nepriklausomais, mes einame į talką atviraširdžiams eserams. Katrur geriau, tinkamiau ? Katrie didesni demokratai ? Kam lemta imt viršus ir Rusų Steigiamajame Susirinkime? Tik jau ne kadetams?... Su rusų demokratija, nebetekusia Lietuvos krašto, mes lygsimės teorija. Su vokiečiais, kurie tą mūsų kraštą faktiškai valdo, prisieina kalbėtis praktika . . . Vokiečiai dabar galingi ir išdidę. Gal ir jie mūsų valios nesiklaus. Tad iš Lietuvos turime padaryti iridentų kraštą, antrus Balkanus Europai, kol ji nepatenkins mūsų reikalavimų. O tai padarysime jau dabar, per galvas kitų valstybių nusiuntę žinią vokiečiams, kuo jie turės mus patenkinti. Taigi Rusijos Lietuvių Seimas turi aiškiai ištarti: etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma! Pagaliau visi mes matome, jog Lietuvos klausimas per karo aplinkybes tapo tarptautinis klausimas. Nei rusai, nei vokiečiai vieni patys jo neišriš: riš jį bendrai visų kariaujančiųjų valstybių konferencija. Ir kaipgi ji riš? Jei turės tik žalią valstybės medžiagą, tai primes mus betkuriai kitai valstybei priedo. Jeigu turės valstybė jau apsisprendusią tautą, su visiškai aiškiai formuluotais idealais, tai skaitysis su ja... Tad nepriklausomoj Lietuvos reikalavimas turi pasiekti ausis visų Europos valstybių. Mes neatsakome už tai, ar bus kas iš to ar ne, tuojau, ant tų pėdų; mes tik atsakome už tai, ar padarėme ant tų pėdų tuos žingsnius, kurių iš mūsų reikalauja naujai susikrovusios aplinkybės ir sąlygos. O jos visais žvilgsniais, kaip matėme, reikalauja, kad Rusijos Lietuvių Seimas apreikštų pasauliui nepriklausomos Lietuvos reikalavimą.” (Žr. “Tiesiant Kelią Lietuvos Nepriklausomybei 1916-17 m.” 14-19 ps.).
★
Šiandien toks reikalavimas— aksioma ir būtinybė. Deja, Rusijos lietuvių seime socialistinės grupės turėjo Lietuvai kitokią aksiomą ir jokie nepriklausomybininkų argumentai jų neveikė.
3. DVI REZOLIUCIJOS
Po ilgų ir karštų diskusijų (gegužės 31-birželio 3) seimas, pagaliau, balsavimu turėjo pasirinkti vieną iš dviejų pasiūlytų rezoliucijų. Nepriklausomybininkai Lietuvos ateities klausimu siūlė šią rezoliuciją:
★
“Rusijos Lietuvių Seimas, sukviestas Petrapilyje 1917 m. geg. 27 d. posėdžiuose nuo geg. 27 d. iki birželio 3 d. svarstė Lietuvos politikos padėjimą, ir, žengdamas prie nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos, kurioje turi būti pripažinta visiems, be tautos ir lyties skirtumo, lygios pamatinės piliečio teisės ir visiška tikėjimo laisvė, ir atsižvelgdamas į tai:
1. kad prieš karą viena etnografinės Lietuvos dalis buvo Rusijos, o antra Vokietijos valdžioje;
2. kad Rusijos Lietuva per šį karą veik visa užimta vokiečių kariuomenės;
3. kad jos klausimas todėl tapo tarptautinis ir bus rišamas Taikos Kongrese;
4. kad dėl užimtųjų per karą svetimos valstybės žemių yra nustatytas Rusijos Darbininkų ir Kareivių Atstovų Tarybos ir Laikinosios Vyriausybės pripažintas ir visiems paskelbtas taikos principas — taika be aneksijų ir kontribucijų, leidžiant pačioms tautoms spręsti, ko jos nori;
5. kad išskirstytoms tarp kelių valstybių tautoms pripažinta Europos ir Amerikos demokratijų teisė sudaryti vieną politinį kūną;
6. kad Lietuva iki XVIII šimtmečio pabaigai turėjo savo atskirą politikes gyvenimą;
7. kad esant šioms aplinkybėms metas lietuviams įvykdyti senus politinės laisvės troškimus ir, remiantis apsisprendimo teise, aiškiai visam pasauliui pasakyti, kaip jie savo likimą apsprendžia, nutarė:
1. Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė, nuolatinai neutrali.
2. Jos neutralumas privalo būti garantuotas Taikos Kongreso.
3. Taikos Kongrese turi būti Lietuvos atstovai.
4. Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas.”
★
Socialistinėms grupėms ši rezoliucija buvo griežtai nepriimtina. Jų siūlytosios rezoliucijos tekstas su mažais įvado pakeitimais esmėje atitiko vėliau seimo disidentų priimtosios rezoliucijos tekstą, kuris buvo toks:
★
“Lietuvių Seimas Petrapilyje, atstovaująs išblaškytajai po Rusiją demokratinei Lietuvių Tautos daliai, apsvarstęs politinę Lietuvos ateitį posėdžiuose birželio mėn. 1-4 dieną, rado:
1. Lietuva yra atskira etnografinė, kultūrinė, ekonominė ir politinė vienata;
2. Lietuvos tauta savo politinio ateities likimo klausime yra savarankumo idėjos vedama;
3. kiekviena tauta gali pasekmingai vystyti ir plėtoti savo kultūros ir ekonomijos pajėgas tik turėdama pilną politinę savo šalies laisvę;
4. šitoji laisvė kiekvienos tautos manoma kaip teisė pilnai savo politinį likimą spręsti;
5. politinio tautų apsisprendimo teisė Rusijos Darbininkų bei Kareivių Atstovų Tarybos yra iškelta kaip būsimosios taikos pamatinė sąlygą. Toji pati teisė jau paskelbta pamatiniu taikos principu atskirų Europos ir Amerikos valstybių;
6. susidėjusiomis karo aplinkybėmis politinis Lietuvos likimo klausimas tapo tarptautinis ir tokiu būdu tarptautiniam taikos kongrese svarstytinas;
7. Tarptautinis taikos kongresas turės sankcionuoti teisę, kad pavergtosios tautos galėtų išsiskirti, jeigu to norės, iš valstybių jas pavergusių, (mano pabraukta. Vt. Vt.) o išsiskyrusioms tautoms turės duoti tarptautinę garantiją laisvo savarankaus politinio gyvenimo, ir vienu balsu nutarė:
1. kreiptis į Laikinąją Rusijos valdžią, taip pat į visas valstybes, sąjungininkes bei neutralias, ir reikalauti pripažinti:
a) kad lietuvių tautai priklauso politinio apsisprendimo teisė;
b) kad savo politinį likimą lietuvių tauta turi teisę spręsti laisvai išrinktame Lietuvos Steigiamajame Susirinkime, visuotinio, be lyties, tautybės ir tikybos skirtumo, tiesaus, lygaus ir slapto balsavimo pamatais, proporcinės sistemos prisilaikant;
c) kad lietuvių tauta, kaip užinteresuota tauta, turi teisę turėti savo atstovus tarptautiniame taikos kongrese.
2. Apie visa, kas čia yra išdėstyta, pranešti viso pasaulio demokratijoms.”
*
Balsai už rezoliucijas buvo skaitomi po kelis kartus, nes seimo nusistatymas ir jo balsavimo išdava nė katrai pusei nebuvo aiški. Vis tik galutiniame rezultate seimas 140 balsų prieš 128 balsus priėmė nepriklausomybininkų siūlytą rezoliuciją. Balsavimo duomenims paaiškėjus, socialistinės grupės — socialdemokratai, socialistai liaudininkai, socialistinė tautinės laisvės santara, socialistai revoliucininkai — pakilę iš vietų ėmė šaukti, kad seimas iširo, ėmė dainuoti revoliucines dainas ir išėjo iš seimo salės. Triukšmo metu nepriklausomybininkai, kun. Bumšos diriguojami, giedojo Lietuvos himną. (Kokia ironija: tariami Kudirkos idėjų palikuonys traukia “Internacionalą”, o jo “Lietuvos giesmę” gieda “klerikalai”, diriguojant kunigui!)
Iš seimo pasitraukusios socialistinės grupės kitose patalpose padarė SAVO seimą, kuris ir priėmė jų siūlytą rezoliuciją.
4. APSISPRENDIMAS, BET TIK NE UŽ NEPRIKLAUSOMYBĘ
Kuo šiodvi rezoliucijos esmiškai išsiskiria? Pirmiausia krinta akysna seimo disidentų rezoliucijos įvadinė pastaba, kad jie atstovauja “išblaškytajai po Rusiją demokratinei Lietuvių Tautos daliai”. Atseit, seimo dauguma, priėmusi Lietuvai nepriklausomybės reikalavimą, teatstovavusi buržuaziniams nacionalistams (“buržuaz-no-nacionalističeskije stremle-nije”). Apskritai net ir savo deklaracinėse dalyse rezoliucijos nedaug ką beturi bendra. Abi pripažįsta, kad Lietuvos klausimas yra tarptautinis ir svarstytinas taikos kongrese. Tik kai seimo rezoliucija taikos kongrese mato Lietuvos atstovus, tai seimo disidentų rezoliucija tik lietuvių tautos atstovus. Abi rezoliucijos konstatuoja, kad Rusijos Darbininkų ir Kareivių Taryba yra deklaravusi tautų apsisprendimo teisę. Tačiau kai seimo rezoliucija, ta deklaruota tautų apsisprendimo teise remdamos, reikalauja Lietuvai apsisprendimo nepriklausomybės forma, tai seimo disidentų rezoliucija taria, kad dar “taikos kongresas turės sankcionuoti teisę, kad pavergtosios tautos galėtų išsiskirti iš valstybių jas pavergusių, jeigu to norės”. Taigi apsisprendimo reikalavimas nepriklausomybės forma disidentams dar priešlaikinis. Ogi sakinukas “jeigu to norės” suponuoja, kad Rusijos pavergtoji lietuvių tauta gali ir nenorėti Rusijos vergijos atsisakyti! Dar daugiau. Net prieštaraudama savo konstatavimui apie Rusijos Darbininkų ir Kareivių Tarybos tautų apsisprendimo teisės deklaravimą, disidentų rezoliucija išvadoje vėl teprašo pripažinti, “kad Lietuvių Tautai priklauso politinio apsisprendimo teisė”, vadinas, teprašo pripažinti tai, kas jau visoms tautoms pripažinta. Šioks savotiškas idem per idem disidentų rezoliucijoje turėjo atsirasti tik todėl, kad, pasisakydami prieš Lietuvos apsisprendimą nepriklausomybės forma, jie nedrįso savo rezoliucijoje konkretizuoti Lietuvai savo pačių reikalaujamos apsisprendimo formos, kuri turėjo būti jau kas kita, tik ne nepriklausomybė.
Kas tai turėjo būti, mes randame precizuota vadinamos tautinių socialistinių partijų tarybos platformoje:
“IV. Tautinės socialistinės partijos gins kiekvienos tautos teisę į betkurį politinį apsisprendimą, pasireiškiantį a) tautine teritorine autonomija, b) tautine personaline (eksteritorine) autonomija, c) tautinės teritorijos federacine sąranga Rusijos valstybėje (“ustroistvo nacionalnoi teritorij na federatyvnich s Rosyjskim gosudarst-vom načalach”).
Čia ir yra abieju rezoliucijų nesuderinamoji esmė. Seimo rezoliucija Lietuvos apsisprendimui pasirenka augščiausią formą — valstybinę nepriklausomybę. Seimo disidentai tenkinasi nieko konkrečiau nesakančia apsisprendimo teisės bendrybe, kuri betgi šiuo atveju jau buvo aprėžta ta prasme, kad iš jos išjungtas apsisprendimas nepriklausomybės forma, kaip priešlaikinis.
Apskritai disidentams būdingas žodžio nepriklausomybė išvengimas. Tik todėl turbūt jie savo rezoliucijos deklaratyvinėje dalyje nutylėjo ir visą Lietuvos valstybinę praeitį.
Seimo disidentai ypač pabrėžė, kad seimas negalįs Lietuvai reikalauti apsisprendimo nepriklausomybės forma, nes toks reikalavimas nesuderinamas su demokratija. Dar ir dabar seimo disidentų atsiminimai mus įtaigoja, kad jų “ne prieš nepriklausomybę buvo balsuota, bet tik prieš jos paskelbimą vienos tautos dalies, tai yra Rusijoje atsidūrusių tremtinių”. Esą, “jei mes esame demokratais, neprivalome pasisavinti, kas priklauso visiems lietuviams”. (Žr. adv. B. Novickienės “Atsiminimus apie 1917 m. lietuvių seimą Pėtrapilyje”, “Nepriklausoma Lietuva” Nr. 233-34).
Tačiau nei seimas svarstė, nei seimo priimtoji rezoliucija Lietuvos nepriklausomybę skelbė!
Ne apie Lietuvos nepriklausomybės skelbimą ėjo kalba, o tik apie nepriklausomybės reikalavimą. Rezoliucija aiškiai sako, kad “Lietuva privalo tapti nepriklausoma”, t. y. skelbia tik nepriklausomybės reikalavimą. Ogi skelbti nepriklausomybės reikalavimą, nepažeidžiant nei lietuvių tautos teisių, nei demokratijos principų, gali ne tik toks ar kitoks lietuvių susirinkimas ir ne tik atskiri lietuviai ar jų sambūriai (antai, socialdemokratai ne be pagrindo pasigiria, kad jie pirmieji jau 1896 m. į savo programą buvę įtraukę Lietuvos “neprigulmy-bę”), bet ir ne lietuviai. Ir šiandien mums džiugu, kai kuris JV senatorius ar valstybės dep-to pareigūnas kartais pasako, kad Lietuva “turi tapti nepriklausoma valstybe”.
Kad savai tautai nepriklausomybės reikalavimas ne tik nesikerta su demokratijos principais, bet kaip tik jais atsiremia, — nė aiškinti netenka. Negalima abejoti, kad to nebūtų supratę seimo socialistinės grupės, kuriose buvo nemaža teisininkų. Ir visdėlto jie dirbtine, tuščiavidure, klaidinančia demokratijos principų spekuliacija stengėsi paneigti seimui teisę reikalauti Lietuvai apsisprendimo nepriklausomybės forma.
Ogi tam jų manevrui nepasisekus, trenkė seimo duris ir priėmė atskirą disidentų rezoliuciją, nepriklausomybės reikalavimą darydami priklausomą nuo taikos kongreso ir t.t., o “Novaja Žizn” ir kitoje rusų spaudoje skelbdami, kad “socialistinė lietuvių visuomenė lieka ištikima Rusijos revoliucijos idealams ir yra pasipriešinusi šovinistiniams norams išsijungti iš Rusijos”. (Žr. “M. Židinys” Nr. 7). Kodėl? Kieno labui?
5. NE DEMOKRATIJA, BET SOCIALIZMAS
Ne demokratija kliudė seimo socialistinėms grupėms pasisakyti už reikalavimą Lietuvai nepriklausomybės, bet socializmas, kuris tuo laiku buvo tapęs mūsų socialistinėms grupėms demokratijos sinonimu.
Revoliucijos entuziazmo neišgyvenusiems tatai neįsivaizduojama. Tačiau ano meto mastu matuojant, psichologiškai mūsų socialistinių grupių padėtis galima suprasti. Caro valdžią nuvertusi revoliucija buvo, bent taip buvo tikima, socialistų nuopelnas. O revoliucija skelbė laisvę visiems: žmogui ir tautoms. Raudona vėliava simbolizavo laisvę. Revoliucijos sukeltas laisvės entuziazmas negalėjo aplenkti ir mūsų socialistinių grupių. Revoliucija sykiu buvo ir jų laimėjimas. Socializmą revoliucija padarė masine psichoze. Tik socializmo psichoze galima paaiškinti lietuvių karių suvažiavimo delegacijos atvykimas į seimą su raudona vėliava ir reikalavimas seimui į prezidiumą įtraukti daugiau socialistų, kad “vykdomos revoliucijos akivaizdoje visi nutarimai įgytų didesnės reikšmės”. (Žr. gen. Nagiaus “Atsiminimus apie 1917 m. lietuvių seimą Petrapilyje”, “Nepriklausoma Lietuva” Nr. 322). Tas reikalavimas seimo buvo patenkintas. Krikščionių demokratų žmogus iš prezidiumo pasitraukė, užleisdamas vietą socialistui. Tik socializmo psichozės poveikiu galima paaiškinti ir kun. Tumo pareiškimai seime, kad “aš greičiau kairysis, ne vidurinis; gal į socialistus linkęs, gal į komunistus, ar aš žinau... Socializmui aš nepriešingas... Ir jei man būtų lemta kur nukrypti, aš pasirinkčiau eserų partiją” (socialistų revoliucininkų). (Žr. Vaižganto “Tiesiant Kelią Lietuvos Nepriklausomybei” ps. 18). Ką tad bekalbėti apie socializmo psichozės poveikį patiems mūsų socialistams!
Socializmo idealai staiga tampa tikrove. Aišku, kas šią socialistinę tikrovę kėsintųsi griauti, tas išduotų patį socializmą. Ogi Lietuvai nepriklausomybės reikalauti kaip tiktai ir reiškė ne ką kita, kaip reikalavimą išsijungti iš revoliucijos sukurtos socialistinės tikrovės. Socialistams visi reikalavimai Lietuvos atžvilgiu turi šiai tikrovei subordinuotis. Todėl Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo “šovinistiniams norams” socialistinės psichozės vairuojamos mūsų socialistinės grupės negalėjo nesipriešinti. Ir jos tam priešinosi iki kraštutinumo, iki seimo suskaldymo. Prieš Rusijos skaldymą ir atskirų tautų nepriklausomybę po revoliucijos buvo visų Rusijos pavergtųjų tautų socialistinės grupės, išskyrus suomių. Suomių socialdemokratai iš karto su kitomis suomių partijomis atsistojo ant Suomijos nepriklausomybės pagrindo.
Rusijos pavergtųjų tautų socialistinėms grupėms yra būdingas 1917 m. gegužės 29 d. (taigi seimo meto) vadinamos tautinių socialistinių partijų tarybos pasisakymas. Tai tarybai priklausė ir mūsų socialdemokratai bei socialistai liaudininkai. Tame pasisakyme skaitome:
★
“III. Tautinių socialistinių partijų susivienijimas siekia sukurti tokias (Rusijos) tautų sugyvenimo formas, kurios išjungtų betkurio pavidalo tautinę priespaudą, vistiek, ar ji eitų iš valdžios ar iš atskirų visuomeninių grupių, šiuo atžvilgiu tautinės socialistinės partijos privalo kovoti su nacionalistiniais siekimais tų partijų, kurios, tariamomis istorinėmis teisėmis ir kitais sumetimais dangsto nedemokratinius šovinizmo arba tautinės priespaudos Ir tautinių skirtybių šūkius, (mano pabraukta. Vt. Vt. kliudydamos tarpvalstybiniam ir tarptautiniam proletariato ir kitų darbo masių solidarumui. ..
IV. Tautinės socialistinės partijos gins kiekvienos tautos teisę į betkurį politinį apsisprendimą, pasireiškiantį: a) tautine teritorine autonomija,
b) tautine personaline (eksteritorine) autonomija, c) tautinės teritorijos federacine sąranga Rusijos valstybėje, — bet tik tiek, kiek vienokia ar kitokia valstybinio gyvenimo forma bus teisingai ir demokratiškai išreikšta atitinkamos teritorijos gyventojų arba visos atitinkamos tautybės valia, o ne tik atskirų partijų...
V. Pripažindama kiekvienai tautai teisę į absoliutų apsisprendimą iki nepriklausomybės imtinai, taryba sykiu randa, kad esamomis Rusijos ūkio ir politikos sąlygomis betkurios Rusijos dalies pareiškimas nepriklausomybės reikalavimo prieštarauja Rusijos tautų revoliucinio proletariato interesams. (Mano pabrauk-ta Vt. Vt.) Jei betkuri tauta ar teritorija panorėtų nepriklausomybės nuo Rusijos valstybės, tai Steigiamasis Susirinkimas arba vienas iš vėlesnių Rusijos įstatymų leidimo susirinkimų turi teisę be bendrų tautos valios teisingam išreiškimui patikrinti garantijų nustatyti dar ir kaikurias specialias garantijas, pvz. referendumo privalomumą, arba kvalifikuotą balsų daugumą, arba balsavimą dviejose sesijose ir t.t.
VI. Tautinės socialistinės partijos pripažįsta iš revoliucijos išėjusią Rusijos respublikos sąrangą. Jos todėl pripažįsta, kad kiekviena Rusijos tauta savo naujai politinei sąrangai privalo ne tik pačios tautos valios pareiškimo, bet ir Rusijos Steigiamojo Susirinkimo sankcijos . . .” (Žr. "Evreiskaja žizn” 1917. 6. 25).
★
Šis tautinių socialistinių partijų tarybos pasisakymas nepalieka jokių abejonių dėl tikrųjų Rusijos lietuvių seimo disidentų nusistatymo motyvų.
•
6. PAČIŲ RUSŲ NUSISTATYMAI
Be abejojimo, pačių Rusijos revoliuciją laimėjusių rusų socialistinių partijų nusistatymai dėl Rusijos ateities pavergtųjų tautų socialistinėms grupėms taip pat turėjo didelio poveikio. Ogi rusų socialistinės partijos, revoliucijos keliu sugriovę carinį tautų kalėjimą, anaiptol nebuvo linkusios iš to kalėjimo išeinančiai kiekvienai tautai suteikti bilietą į nepriklausomybę.
Liaudies laisvės partijos (kadetų) lyderis Miliukovas 1917 gegužės mėn. partijos suvažiavime jos nusistatymą dėl Rusijos ateities labai aiškiai formulavo: “Liaudies laisvės partija pasistengs rasti tokius sprendimus, kurie atskiras Rusijos vietoves (mestnosti) įgalintų sukurti vietinę autonomiją vietinės įstatymdavystės pagrindais, sykiu betgi kad nesugriautų Rusijos valstybinio vieningumo (edinstva)”.(žiūr. S. M. Dimanšteino “Revoliucija i narodny vopros” pr. XXIII.)
Ir Rusijos socialdemokratai tekalbėjo apie vietinę autonomiją, griežtai pasisakydami, kad “buržuaziniai nacionalistiniai siekimai, komplikuoja revoliucijos uždavinius, temdo klasinę ploletariato sąmonę ir graso jo vienybei, todėl iš socialdemokratų partijos turi sutikti patį ryžtingąjį pasipriešinimą” (žr. “Kijevskaja Mysl”, 1917. 4. 25).
Kun. J. Tumas seime visai teisingai pastebėjo, kad Rusijos pavergtųjų tautų atžvilgiu iš visų revoliucijos priešakyje tada stovėjusių socialistinių partijų palankiausiai nusiteikę buvo eserai (socialistai revoliucininkai). Eserų palankumas reiškėsi federacinės Rusijos idėja. 1917. 4. 9. eserų suvažiavimas pavedė partijos centro komitetui susisiekti su partijos vietinėmis grupėmis ir su atskirų
Rusijos tautų socialistinėmis srovėmis ir būsimam partijos suvažiavimui paruošti detalią schemą, apimančią atskirų tautų ir sričių teritorinės, tautinės ar kultūrinės autonomijos siekimus arba siekimus savo politinio gyvenimo santvarkos federacinės Rusijos pagrindais. (Plg. “Delo Naroda” 1917. 4. 11).
Bet apie Rusijos pavergtųjų tautų nepriklausomybę, apie jų atsiskyrimą nuo Rusijos ir eserai nekalbėjo. Antai, 1917. 5. 8. Kijeve įvykusios eserų konferencijos rezoliucijoje Rusijos pavergtų tautų apsisprendimo klausimu be kita ko skaitome:
“Suprasdama, kad ypač revoliuciniame periode reakcinės buržuazinės klasės ir buržuazinės visuomenės grupės savo grynai tautinių programų iškišimu pakuria tautines aistras, temdo darbo liaudies klasinę savisąmonę ir tuo silpnina jos kovą už socializmą, konferencija palaiko visą svarbumą griežtai vykdyti partijos nusistatymą tautybių klausimu plačiose masėse ir griežtai kovoti su reakciniu šovinizmu”. (Zr. “Vo-lia Naroda”, Kijevas. Nr. 3).
Socializmo psichozė ir Rusijos socialistinių partijų aiškus nusistatymas išlaikyti neišdraskytą Rusiją, carinės Rusijos tautų kalėjimą pakeičiant tik reformuotu ir moderuotu socialistiniu, nelaimingu būdu apsprendė tarp kitų Rusijos pavergtųjų tautų ir lietuvių tremtinių socialistines grupes, ir jų žygius Rusijos lietuvių seime. Lietuvos nepriklausomybės siekimui tai buvo neabejotinai žalingas apsprendimas.
7. NEPALAUŽIAMAS NEPRIKLAUSOMYBĖS TROŠKIMAS
Lietuvos nepriklausomybės laimei, seimo dauguma nenusilenkė socialistinių grupių spaudimui Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą subordinuoti Rusijos revoliucijos kuriamai socialistinei tikrovei. Rusijos lietuvių vardu nepriklausomybės reikalavimas vieningai nuskambėjo su viso pasaulio lietuvių reikalavimais Lietuvai nepriklausomybės. Kiek šis reikalavimas Rusijos lietuvių seimo daugumos buvo gyvai jaustas ir išgyventas, liudija to paties kun. Tumo žodis seime, nepriklausomybės reikalavimą seimui priėmus:
★
“Gal 25 m., gal 30 . .. o gal ir 35 metai baigia eiti, kaip aš aiškiai susidėjau su P. Matulioniu ir a. a. A. Markeliu (paskui taip pat girininku) į susipratusių lietuvių gurguolę. Per visą tą laiką aš tebuvau gyvas lietuvių reikalais. Nebuvo dienos, nė valandos, kad aš juos būč užmiršęs. Jei ne dirbau, tai bent sielojaus ir šnekėjau, riedamasis dėl menko daugio su priešininkais. Nebuvo nė metų, kad nebūč prityręs šiokių ar tokių persekiojimų. Kur buvus, kur nebuvus, rusų valdžia traukė tieson. Daug man yra dokumentų tam patvirtinti. Tik juo žiauriau ta valdžia slėgė, juo didėjo atsispyrimo pajėga, protestavimas ir nepasitenkinimo kėlimas kituose ... Valdžios persekiojimai, lyg dantų gėlimas, tik padėdavo siusti ir pykti; tik tvirtino tuos siekinius, kurie tau buvo brangūs, išnešioti, o kurių ji nepripažino . . . Skaudžiau, kai savoji, dvasinė valdžia persekiojo, aikštėn išsimušti neleido, po tolimiausius ir menkiausius užkampius svetimojo Kuršo ir giliosios žemaičių šalies stumdė . . . kol nesusendino ir nepražildino. Ko man nebuvo prikišama, pradedant nuo tikėjimo silpnumo, ligi kruvinosios anarchijos!... Skaudėjo tai neapsakomai, tačiau ir tai negalėjo palaužti... Gi ir pergyvenome vieną ir kitą valdžią. Pasaulinė kapituliavo, spaudą mums sugrąžino; dvasinė — atsimainė, mūsų eilės žmonių tapo. Bereikia tik dirbti ir sparčiai pirmyn demokratybės ir kultūros keliu žengti. Čia, štai, ir ištinka nelauktas smūgis jau iš pačių saviškių, eilinių tautos darbininkų: socialistai, patraukdami kairįjį centro sparną, “Santarą”, perskelia tiek metų lauktą, tiek vilčių žadėtą antrą didelį Lietuvių Seimą, nepabaigusį savo darbo... To smūgio man jau perdaug; aš jo pakelti netesiu... Prieš mane du piliečiu liaudininku, rinkėjų įsakymu balsavusiu už Lietuvos nepriklausomybę, išėjo iš seimo tik dėl to, kad jų partijos draugai išėjo. Kiti pataria seimą tęsti, turint savo pusėje visas juridines ir moralines teises, kvorumą ir prezidiumo pirmininką, kuriam kiti prezidiumo nariai, dar prieš išeidami, užleido pirmininkauti. Padėk Dieve jums, draugai politikai, toliau seimo darbą dirbti! Aš juo visa širdžia džiaugsiuos iš tolo. Tik padėti jums tame darbe — nebegaliu. Ir aš išeinu iš seimo. Tik tas skirtumas, kad į anuos nenueisiu ... aš negaliu būti tųjų tarpe, kurie drįsta tokį didelį tautos darbą ardyti, vien dėl to, kad tasai darbas ne jų vaga, kol kas, eina. Aš negaliu būti ir su jumis, nes negaliu iškęsti, kad demokratija man, taip pat kilimu ir nuomonėmis demokratui, teisingai ar neteisingai, vistiek, prikaišiotų nedemokratingumą . . . Tik ir jausdamas doros priverstas tą žingsnį padaryti, aš ko smarkiausiai protestuoju prieš tą prievartą ir ko balsiausiai šaukiu:
Draugai, seimo veikėjai politikai! Tai niekai, kad trys frakcijos seimą apleido. Pervėlai tai padarė. Reikėjo prieš balsavimą. Kai gi kantriai dalyvavo ištisame rezoliucijų balsavime, kad ir pralaimėję, sankcionavo laimėjusią daugumą balsų bloko rezoliuciją. Ir jūs jos laikykitės. Vežkitės namo, kaip didžiausią savo brangenybę ir pasididžiavimą, jog lietuviai, svetur suvargę, pajėgė padaryti tokį aktą, kokio tikėtis negalėjo visa eilė drąsiausiųjų ir pažangiausiųjų mūsų veikėjų — Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe! ... Šios laimėjimo valandos aš, kol gyvas būsiu, neužmiršiu. Ji seks mane, it muzika, į senatvės dimisiją, ir testamente paliksiu tą vienatinę per visą amžių laimėtą brangenybę! Valio nepriklausoma Lietuva! Atkartokite tą garsą po visus kampus šimtais balsų, o tie šimtai vėl! Ir visdėlto sudiev, piliečiai veikėjai. Aš — nebe politikas”.
★
Šis iš širdies ištryškęs kun. Tumo-Vaižganto žodis išreiškė ne tik jo paties nuotaiką, ne tik tų seimininkų, kurie už nepriklausomybės reikalavimą pasisakė, bet ir su negausiomis išimtimis visos Rusijos lietuvių tremtinių visuomenės.
Maža to. Pats Rusijos lietuvių seimas suvaidino reikšmingą vaidmenį pačiai socializmo psichozei mūsuose prablaivinti. Tuoj po seimo socialistų liaudininkų partija skilo. Sleževičiaus, Rimkos ir kt. nepriklausomybininkų vadovaujama socialistų liaudininkų grupė sudarė socialistų liaudininkų demok. partiją, kuri įsijungė į seimo sudarytąją Vyr. Rusijos Lietuvių Tarybą. Socialistinės laisvės santaros partija visa persiorientavo už Lietuvos nepriklausomybę. Pažymėtinas epizodėlis su šios partijos lyderiu adv. P. Leonu. Nepriklausomybininkų pakalbintas įeiti į seimo sudarytąją tarybą P. Leonas atsisakęs, paiškindamas, kad tam dar pertrumpas laikas nuo jo seime padarytos klaidos ... Be kita ko seime pasisakydamas prieš nepriklausomybininkų rezoliuciją, jis dėstė, kad dar esąs klausimas, ar Lietuvai būtų geriau būti nepriklausomai, bet svetimų batų mindomai, kaip esą su Persija, ar tik autonominei, bet svetimų batų nemindomai, kokia esanti Australija.
Pažymėtina taip pat ir P. Leono vėlesnė laikysena šios savos klaidos atžvilgiu. Kai jau nepriklausomos Lietuvos seimo rinkimų propagandos įkarštyje 1923 krikšč. demokratų spaudoje P. Leonui buvo padarytas priekaištas dėl jo 1917 laikysenos Lietuvos nepriklausomybės klausimu, į tai P. Leonas taikliai atsikirto: “katalikiško laikraščio bendradarbiui visai nepridera prikišti man, kad senam rimtam vyrui nepritinka keisti įsitikinimai: nepriklausomybė yra didžiausioji laisvės forma, gi siekti didesnės laisvės . . . nėra niekuomet pervėlu”. (Plg. “Lietuvos Žinios”, 24. 8. 1.).
Deja, nemaža ir gabių mūsų socialistinės visuomenės veikėjų, ypatingai iš to meto jaunesniosios kartos, nesugebėjo persiorientuoti už siekimą didesnės laisvės ir tapo tautos atkritėliais ir sovietinio imperializmo ginklanešiais.
Mūsojo socializmo atsakomybė čia yra labai sunki.
