Laiškas į Europą

NR. 7 (44)   1955 M. RUGSĖJO

JUOZAS BRAZAITIS

STUDIJŲ SAVAITĖjau antra Europoje... Joje pasvarstant, kiek šios dienos lietuvių sąlygose pajėgiame vykdyti tremties uždavinius, tinka stebėti konkrečios aplinkos gyvenimo reiškinius ir juos vertinti atsakymu į klausimus: ar jie stiprina gyvą ir kuriančią lietuvio dvasią tremtyje; ar jie ruošia tinkamą dvasią, parneštiną į Lietuvą; ar jie prisideda prie tėvynės laisvinimo pažangos.

Taigi stebim žodžius ir darbus . . .

1.

Išmokom tremtyje vieną žodį, kuris apėmė mūsų sąmonę ir pasąmonį, protą ir jausmus. Tai išlaisvinimo žodis. Jis skirtas išreikšti mūsų nusistatymams ir pasiryžimams tėvynės atžvilgiu. Tačiau šio žodžio sąvoka linkstame vertinti ir savo asmeninius veiksmus, vadindami juos išsilaisvinimu iš asmenybę varžančių pančių, prietarų, kliuvinių. Laisvės siekimu mėginame savo veiksmus įprasminti.

Tik kiekviena didelė vertybė susilaukia falsifikatų. Netikras pinigas veda į kalėjimą. Suklastota tiesa veda į klaidą ir gyvenimo akligatvį.

Vienas išsilaisvinimo falsifikatas, kuris virsta masiniu reiškiniu, tai —

INDIVIDO IŠSILAISVINIMAS IŠ PRIKLAUSOMYBĖS ORGANIZACIJAI.

Su bendruomene ar kitos rūšies organizacija individas jaučia ryšį, kol ji jam yra naudinga — gali jį paremti materialiai, saugoti teisiškai. Kai tik individas atsistoja ant savo kojų, daros nebepriklausomas nuo organizacijos, dažnas ima jos šalintis — taip kaip suaugę vaikai šalinasi tėvų ar juos išauginusios šeimos. Bendruomenėje, organizacijoje jį pastebim vis rečiau, o juo labiau jam bus sunku prisiminti betkurias pareigas organizacijoje.

Tai gali jis aiškinti ir pats pergyventi kaip išsilaisvinimą, kaip emancipaciją iš organizacijos kelyje į savo asmenybės savarankiškumą, nepriklausomybę.

Toks išsilaisvinimas dabartiniu metu toliausiai bus pažengęs Amerikoje, kur daugiausia bus atsistojusių ant kojų. Iškalbinga jo iliustracija — bendruomenės rinkimai, kuriuose dalyvavo tik 30-40% tremtinių, galėjusių balsuoti. Vaizdingą tokio išsilaisvinimo procesą iliustruoja vieno lietuvių choro dalyvio pasakojimas: pirmaisiais metais lankęsi visi choristai, antrais jau tik pusė, nes kita pusė buvo nusipirkę automobilius; trečiais metais jau tik du, nes tik tuodu neturėjo automobilių... Kažin ar tos emancipacijos mažiausia nebus padariusi Vokietija, kur šiokios ar tokios organizacijos buvimą daugelis pajaučia realiau ir kovoje dėl jos nueina iki kraštutinumų (plg. Vokietijos bendruomenės rinkimus).

Individo išsilaisvinimas iš organizacijos susiranda daugel pateisinamų argumentų. Nėra tokios fikcijos, kuri savo buvimui pagrįsti neturėtų eibės įtikinamiausių argumentų. Tačiau nors ir kaip jie būtų skambūs, šios rūšies individo išsilaisvinimas yra priešingas tremties misijai. Jis yra išsilaisvinimo falsifikatas. Tremtis reikalauja išlaikyti asmenį gyvos ir kūrybinės dvasios. O nutolimas nuo lietuviškos organizacijos yra tos pačios reikšmės tremties sąlygose kaip normaliu metu nutolimas nuo savo krašto, nuo savo žemės.

Šios rūšies išsilaisvinimas yra apsigavimas, nes jis reiškia dvasinio suskurdimo kelią, kurio gale — dvasinė mirtis. Ir priešingai: organizacinės priklausomybės pajautimas reiškia dvasinę atramą į kitus tautiečius. Kas dalyvauja organizacijoje, gera daro ne kam kitam, bet pirmiausia pačiam sau. Kas tolsta, skriaudžia save.

Dėl to prieš individo išsilaisvinimą iš organizacijos reikia statyti priešingą kelią — ryšio su organizacija pajautimą ir jo stiprinimą.

Išvada iš to — su palankumu tenka žiūrėti į kiekvieną realiais pagrindais organizaciją, kuri pajėgia sutelkti kuo daugiau tremtinių, nes juo daugiau asmenų bus susitelkę organizacijose, juo didesnis skaičius naudosis viena iš priemonių, padedančių išlikti tremtyje nepalaužtam, neatplėštam, nenumestam į vienatvę. Organizacija bus tiek atlikusi savo misiją, kiek ji pajėgs atskiram individui sudaryti jam reikalingą užuovėją.

Išvada ir kita — vienos organizacijos santykiuose su kita siektina ne kovos, bet galimo sugyvenimo. O santykius tarp narių toje pačioje organizacijoje turi tvarkyti ne tik formalinė priklausomybė, ne tik tų pačių idealų, principų išpažinimas, bet ir asmeninis susigyvenimas, kokis atsiranda iš betarpio susigyvenimo akis į akį. Vienas kito supratimas, vienas kito gelbėjimas, kartais bent moralinis, simbolinis yra ženklai to solidarumo, kuris stiprina ne tik individą, bet ir pačią organizaciją.

2.

Svarstytas išsilaisvinimo falsifikatas veda į antrą, dar platesnį ir gilesnį, į —

INDIVIDO IŠSILAISVINIMĄ IŠ VISO NUO VISUOMENINIŲ RŪPESČIŲ.

Izoliavimasis nuo visuomeninių reikalų reiškiasi šiuo tarpu įvairiomis formomis: aukos nedavimu viešiesiems reikalams, nesidomėjimu lietuviška knyga, laikraščiu, nesidomėjimu lietuvių ateities ir dabarties klausimais, užmiršimu tų, kurie neturėjo laimės emigruoti, savo vaikų neleidimu į lietuvišką mokyklą, jei tai galima... Vis tai yra viešųjų reikalų išmetimas ne tik iš savo darbų, bet iš širdies ir minties.

Būdinga betgi, kad ir šitie tautiečiai savo nuvisuomenėjimui pateisinti griebiasi visuomeninių motyvų. Vieną iš “moderniausių” išreiškė tūlas tautietis net raštu: esą jis negalėsiąs remti gimnazijos Vokietijoje, nes Vlikas ir Lozoraitis nesusitaria... Yra ir gudresnių motyvų, bet jie daugumas remiasi visuomeninio reikalo falsifikatais.

Prieš šitą dvasinę izoliaciją nuo visuomeninių reikalų reikia statyti sąmoningą nusiteikimą jais sielotis.

Pabrėžtina — sąmoningą,nes jausminis malonumas į viešuosius darbus netraukia—nei pelno, nei garbės, nei gero po to. Reikia čia sąmoningo apsisprendimo, valios, prisivertimo. Pasitenkinimas atsiras tik paskiau, kaip visuomeninių rūpesčių ir atlikto darbo išdava. Bus moralinis atpildas. Bet tas, kuris prisiverčia imtis visuomeninių reikalų, turi sąmoningai taip pat žinoti, kad jie bus naudingi pirmiausia sau pačiam — išdirbs žmogaus dvasią, kaip sportinis treniravimasis fizines galias.

Praktinė išvada — reikia sau ir kitiems demaskuoti tas fikcijas, falsifikatus, kuriais mėginam pridengti izoliavimąsi nuo visuomeninių reikalų. Pastangose išlaikyti viešuosius reikalus savyje ir kituose reikia žiūrėti blaiviai į rezultatus. Tiesa, kad tremties sąlygos veikia panašiai kaip jūra, vis daugiau asmenų nuplaudamos iš visuomeninio rūpesčio srities. Neturim pretenzijų tereną iš jūros atkariauti. Bet lieka galimybė ir misija sudarinėti užtvankas, kad tremties jūra galimai lėčiau retintų eiles tų, kurie tebeserga visuomeniniais reikalais.

Nereikia prarasti optimizmo tik dėl to, kad daugel nuo visuomeninių reikalų nutrupa. Optimizmą palaiko faktas, kad nutrupančių vietoj ateina iš priaugančiosios kartos...

3.

Susiauriname stebėjimo ratą ir jame sekame tuos, kurie visas savo jėgas skiria visuomeniniam darbui — kaip dabar sakom, laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbui.

Laisvinimas nevienam virto šventu žodžiu. Tačiau laisvinimo vardu pažymėtoje veikloje nesunku supainioti vertybes ir atsidėti netikrų idealų tarnybai.

Šiuo tarpu vienas tokių pervertintų idealų tai —

LAISVINIMO ORGANIZACIJOS SUPLAKIMAS SU LAISVINIMU.

Veikėjai kovoja dėl laisvinimo organizacijos su tokiu atsidėjimu, lyg nuo to priklauso jau ir Lietuvos išlaisvinimas. Vardan organizacijos sukeliamos ant kojų politinės grupės ir apeliuojama į visuomenę. O viso to tikslas — stiprinti savo grupės įtaką laisvinimo organizacijoje. Kova dėl įtakos pakeičia kovą dėl Lietuvos. Kova eina ne dėl laisvinimo darbo, o tik dėl jo vairavimo.

Permesta į visuomenę ji gali turėti žalos individui, net stovinčiam visai šalia tos kovos. Ja rimtai susisielojęs, gaudo spaudoje ir žodžiuose informacijas apie tą kovą, tarpusavio intrygas, asmenines istorijas veikėjams ar grupėms kompromituoti. Ilgainiui tai gali virsti visuomenės reikalu besidominčiam liga. Taip, kaip tam tikra liga yra tesidomėjimas kriminaliniais ar nuotykių romanais ir jų telaikymas tikrąja literatūra.

Laisvinimo organizacija yra tiek naudinga, kiek ji atlieka laisvinimo uždavinius, ir gali būti žalinga tada, jei tevirsta arena grupių politikavimui, t. y. kovai dėl įtakos toje organizacijoje ir jei tai atitraukia dėmesį ir energiją nuo laisvinimo veiklos.

Dėl to vietoj perdėto politikavimo, t. y. kovos dėl įtakos laisvinimo organizacijoje, reikia statyti pirmoje eilėje politinę problematiką, kurios sprendimas ir vykdymas būtų naudingas Lietuvai.

Vertybių eilė ir pirmumas aiškės, kai kiekvienai jų kelsim klausimą: ar reikalas yra naudingas Lietuvoje likusiems, Lietuvos propagandai, Lietuvos ateičiai?

Praktiška išvada čia teįmanoma trumpa — negalima kovos dėl laisvinimo organizacijos nematyti ir nežinoti, jeigu ji yra; tačiau reikia praeiti pro ją kaip pro tam tikrą ligą: nesižavėti ja, nedėti į ją širdies ir nevirsti pačiam tos kovos smaguriautoju.

Kas pats dalyvauja politinėje veikloje, neturėtų vadovautis mintimi: pirma turim sutvarkyti organizaciją, o jau paskui kad laisvinsim, tai laisvinsim... Tai logiška, bet negyvenimiška. Gyvenimas rodo, kad dėl organizacijos daugiau kovojama nei dėl Lietuvos. Dėl to linkint, kad organizacijos reikalas atsitiestų į teisingą kelią, tuo pačiu laiku reikia pačiam imtis tiesioginės veiklos, kuri būtų naudinga Lietuvai ar lietuviams.

4.

Laisvinimo politinis darbas teįmanomas labai ribotu mastu. Kita sritis — lietuvybės išlaikymas — daugiau priklauso nuo mūsų pastangų. Ir tatai vis daugiau imama suprasti mūsų tremties visuomenėje. Suprantama, kad dalį jėgų aukojant darbui, kurį vadinam teisingai suprastu laisvinimo darbu informacinėje ar diplomatinėje srityje, didžioji jėgų dalis tenka skirti lietuvybei.

Tačiau ir apie lietuvybę kalbant, dėmesys tenka nukreipti į galimą jos idealų iškreipimą. Vienas toks lietuvybės iškreipimas, tai —

NETIKRAS LIETUVYBĖS KULTAS.

Jei lietuvis patriotas rūpestingai lankosi Vasario 16 minėjime ir traukia “Lietuva, tėvyne mūsų”, o namo parėjęs šeimos gyvenimą daro nepakenčiamą; jei veikėjas visą sumanumą įkinko į bendruomenės vežimą, bet sykiu griebiasi nelegalių kelių paversti savo grupės filija; jei politikas aukojasi visas politikai, o gyvuoti tepripažįsta teisę savo grupei; jei organizacijos narys rodosi veiklus, o užkulisiuose pina intrygas prieš savo draugus, — tais tautiečiais negalim didžiuotis pilna širdimi.

JUOZAS BRAZAITIS

Tremties dauguma susižavėjimo tokiais ir nerodo. Tai ženklas, kad dauguma tebeturi sveiką nuovoką apie vertybes, kurios lietuvius daro simpatingus kitiems ir naudingus pačiai Lietuvai. Jei lietuviai lig šiol yra palankiai svetimųjų sutinkami, tai kaip tik dėl jų žmoniškumo.

Nesakome, kad vietoj lietuviškumo reikia statyti žmoniškumą. Tik lietuvybę reikia pripildyti žmoniškumo.

Lietuvybė yra forma. Žmogus, kaip ir literatūros veikalas, yra neįdomus, jeigu neturi geros formos. Bet jis yra tuščiaviduris, jeigu neturi žmoniškumo vertybių.

Būtų tuščias darbas, jeigu rūpindamiesi vadovėliais, mokyklų programomis, kursais, neturėtume mintyje, jog visa skiriama ne tik tam, kad lietuviškai kalbėtų, Lietuvos istorijos ar literatūros eilę faktų žinotų, bet kaip tik tam, kad su lietuvišku veidu žmogus išaugtų gražesnės tauresnės dvasios.

Praktinė išvada — vertinti žmones ne pagal priklausymą tai ar kitai grupei, bet pagal jų minties ir dvasios taurumą, nors ir “ne mano” grupėje jis būtų išaugęs. Šitokia “atranka” prisidėtų prie asmenybės kilimo kasdieniniame gyvenime, laisvinimo ar betkurioj kitoj organizacijoje.

5.

Susiaurinam dar sykį stebėjimo ratą. Ribojamės tais, kurie teisingai supranta visuomeninius idealus ir jiems aukojasi per bendruomenę ar kitas organizacijas. Čia aptinkame vieną organizacinio veikimo klystkelį, tai —

PERDIDELIS PASITIKĖJIMAS PROGRAMOMIS.

Organizacija paruošia puikias programas, statutus, organizacines schemas. Susodina pagal jas žmones. Padaryta visa, kas galima atlikti prie stalo. Bet visdėlto aparatas sukasi sunkiai, ir iš apačios dar staiga pasigirsta: duokit programas, instrukcijas... Tai nutinka dėl to, kad tos programinės ar instrukcinės idėjos nebuvo pastebėtos; kad gyvename tokiu laiku, kuriame visuotinai yra sumenkėjęs pastabumas idėjai. Dauguma tepastebi tą, kuri yra išreikšta reklaminiu būdu. Moksliniu filosofiniu būdu išreikštos idėjos daugelis nepastebi ir nuo jos atitrūksta.

Vienas stebėtojas išsireiškė: programos kabo palubėj kaip lempos, o žmonės vaikščioja apačioje, ir idėjos į juos nenusileidžia... Tuo keliu žmogus

nustoja savo intelektą gaivinęs savo organizacinėmis idėjomis, ir smunka ne tik organizacinis sąmoningumas, bet, svarbiausia, intelektualinis žmogaus lygis.

Norint išlaikyti žmoguje gyvą mintį, intelektinį budrumą, reikia nesitenkinti programų skelbimu, o visais galimais būdais jų idėjas pakartotinai ir nuolat nuleisti į asmenį ir asmenį artinti į idėją.

Reikia, kad organizacijos idėjos virstų iš pradžių medžiaga asmens galvojimui, paskui virstų jo nuosavu galvojimu ir jautimu. Paskui jos virs ir aplinkiniuose galvojimo šviesa ir spyruokle veikti.

Praktinę išvadą šia kryptimi yra pasidarę Miuncheno bičiuliai, kurie savo pobūviuose skaito ir kolektyviai svarsto kai kuriuos “Į Laisvę” raštus, nes toks svarstymas gali turėti daugiau įtaigos nei kokia paskaita. Tokios pat prasmės turi ir Europos studijų dienos, kuriose bendruose svarstymuose idėja suartinama su žmogum ir virsta veikimo paskata.

6.

Masinis reiškinys — maža tokių, kurie mielai imasi organizacijai dirbti. Dėl to tas, kuris vadovauja, turi visus darbus nudirbti. To bėgimo nuo darbo organizacijoje vienas iš kaltininkų ar tik nebus —

ORGANIZACINĖS TECHNIKOS NEĮSISĄMONINIMAS.

Organizacijos mechanizmas kaip laikrodis. Jis veikia, kada kiekvienas ratelis savo vietoje ir juos visus veržia spyruoklė ar elektros srovė. Kai kiekvienas narys organizacijoje atlieka savo darbą, ir tik tiek, atlieka laiku ir kruopščiai, tada ir organizacija veikia. Kai darbai bus padalyti ir kiekvienas atliks savo mažą darbelį, organizacijai vadovavimas nustos savo baidančios naštos, nes ji bus išdėstyta ant daugelio pečių.

Jei organizacinis veikimas ima visuotinai šlubuoti, tai yra, pirmiausia, ženklas, kad reikalingas ne tik tinkamas darbų padalinimas, bet ir kiekvienam asmeniui organizacinės technikos supratimas, kiek yra svarbi ta smulkutė pareiga, kurią jis yra prisiėmęs. Pajautimas, kad veltui bus kalbama apie gražias idėjas, jei jos nebus realizuojamos kiekvieno prisidėjimu: laiku pranešimą parašyti, laiku posėdį aplankyti, laiku prenumeratos ar nario mokestį surinkti ir t.t. Kariuomenės drausmė tai pavyzdys organizacijai. Tik čia ta drausmė augštesnio laipsnio, nes turi eiti iš laisvo apsisprendimo.

*

Stebėjimą ir išvadas kiekvienas gali pratęsti savoje aplinkoje ir joje atitiesti idėjas, surealinti veiklą bendroje misijoje — kad tremties lietuvis išliktų gyvos ir kūrybinės dvasios.

Tik ir einant į kitų tremties likimo bičiulių tarpą su savo idėjomis ir veikla, dera pasinaudoti Dr. N. V. Peale patarimu, kaip prieiti prie kito žmogaus:

“Rodykitės tokie, kokie esate. Natūralumas visada patraukia. Parodykite kitiem nuoširdžios simpatijos. Kalbėkite su jais apie jų reikalus ir tik ne apie savuosius. Nebūkite per jautrūs. Visus sutikite su pagarba. Niekad neįžeiskite kito ambicijos. Duokite pajusti, kad kitų gerąsias ypatybes pastebite ir vertinate. Jie atsimokės už tai meile . . . Kiekvieną kartą, kai žmogų geriau pažįstame, pasirodo, kad jis geresnis, nei apie jį galvojome”.