Kur šiandien stovi masonai

Viena iš tarptautinių organizacijų, daugiausia Įtakos turėjusi pasauliui valdyti, buvo masonai. Jų organizacija turėjo išstumti iš viešojo gyvenimo Katalikų Bažnyčios įtaką ir atsistoti jos vietoje su savo idėjomis, pagal kurias gyvenimas turėjo būti perkurtas. Susiformavusi 18 amžiaus šviečiamojo amžiaus filosofijoje, masonų organizacija savo ideologiniu pagrindu laikė deizmą — pripažino, kad yra Augščiausioji Būtybė, leidusi pasaulį. Pripažino kitaip tikintiems ir galvojantiems toleranciją, tik iš tolerancijos ribų išskyrė Bažnyčią, į kurios vietą patys masonai pretendavo. Masonų organizacija buvo slapta, su griežta drausme, hierarchija, kultu bei jo liturgija, su aiškia veiklos taktika, kurioje ypačiai dėmesio vertas buvo savo narių-brolių infiltravimas į kitas organizacijas, kad ten vadovautų ir per jas plėstų savo įtaką. To dėka 19 amžiaus viešasis gyvenimas buvo labiausiai masonų rankose. Jų žmonės turėjo valdžios, o protestantiniuose kraštuose kartais net bažnytinių organizacijų raktines pozicijas. Tik Katalikų Bažnyčia griežtai gynėsi nuo masonų infiltracijos, jų atžvilgiu neigiamai nusistačiusi, neleisdama savo nariams dalyvauti masonų ložėse. Tai galėjo tik didinti masonų karingumą prieš Bažnyčią.

Po pirmojo pasaulinio karo masonų reikšmė sumenkėjo, kai įsigalėjo Europoje nacionalsocializmas ir komunizmas. Abu šie režimai masonų ložes uždarė. Juodu negalėjo dalytis įtakomis su masonais. Po karo masonai Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje atsigavo. Tačiau kaip jie veikia dabar, kiek jie turi įtakos viešajam gyvenimui, kokios srovės teka tarp jų pačių, nelengva pasakyti, nes organizacijos ir savo veikimo slaptumą masonai stengiasi ir šiandien išlaikyti. Bet kad su laiku jie turi taip pat keistis, tuo abejoti netenka, šiek tiek žinių yra paskelbęs prancūzų laikraštis “France-Observateur”, kairiojo nusistatymo ir neutralizmo šalininkas; jas papildė šveicarų nepriklausomas dienraštis “De Tat". Jų informacijas čia sutraukiame.

*

Masonų ložės Prancūzų respublikai nuo pat jos susikūrimo laikų turėjo daugiausia reikšmės iš visų organizacijų. Masonų “minties bendruomenėse” išaugo idėjos tų valstybinių formų, kurios išliko iki dabar. Vaizdžiai apibūdinant prieškarinę Prancūziją, trečiąją respubliką, sakoma, kad Prancūzija tai radikalų partija (panašiai kaip Liudvikas XIV sakė; valstybė tai aš). Savo ruožtu radikalų partija tai masonai, nes tie patys žmonės buvo vadai ir ložėse ir radikalų partijoje. Su tuo radikalai buvo taip susipratę, kad net 1954 radikalų partijos kongrese Marsely vienas iš masonų meisterių viešai per kongreso garsiakalbį kreipėsi į masonus, kviesdamas juos į kitą salę skyrium pasitarti...

Po karo

Antrąjį pasaulinį karą radikalų vadovaujama Prancūzija pralaimėjo. Radikalai tapo nepopuliarūs. Ložės okupacijos metu buvo uždarytos. Tik nuo 1948 radikalai vėl atsigriebė. Su jais atgijo ir masonų ložės. Jos turi apie 30,000 brolių. Pačiame masonų suklestėjime 19 amžiuje teturėjo irgi tik per 50,000. Didžiausia ložė yra nuo seniai žinoma “Grand Orient de France” su 15,000-18,000 narių, “Grand Loge de France” su 7,000-10,000 ir “Droit Humain” su 5,000 -6,000. Pastaroji ložė yra vienintelė, kurioje gali dalyvauti ir moterys.

Vietoj radikalų socialistai

Atgimusios ložės nemaža skiriasi nuo prieškarinių. Pirmiausia, trečiosios respublikos laikais radikalų vadai buvo sykiu ir ložių vadai. Dabar ložių meisteriai viešumoje yra “nežinomi žmonės”.

Antra ir nuostabiausia, kad atgimusiose ložėse radikalai prarado savo įtakos žymią, dalį socialistų naudai. Ypačiai “Grand Orient” ložėje. Žinomieji masonai Mendes - France Herriot, Martinaud - Dėplat ir Daladier šiandien ložėje nebedalyvauja. Tuo tarpu socialistų gen. sekretorius Guy Mollet, Ramadier ir kiti vadovaujantieii socialistai yra aktyvūs ložės nariai. Kitų partijų narių ložėje nedaug; šiek tiek UDSR, keli de gaullistai ir net MRP.

Raktinės pozicijos masonų rankose

Savo veikime masonai šiandien susiaurėję. Labiausiai jie rūpinasi proteguoti ir į tinkamas vietas įstatyti savo brolius. Gal dėl to šiandien tarp masonų yra mažiau liberalistinės buržuazijos nei seniau. Jų vietą užėmė augštieji valdininkai, vyriausybinių sluoksnių ir visuomeninių organizacijų vadai. Masonai vadovauja tokioms visuomeninėms organizacijoms kaip “Air-France”, Tautinis radijas, “France-Presse” agentūra, “Société Nationale des Entreprises de Presse” ir kt. Gausiai jų yra “tautinio auklėjimo” ministerijoje ir didžiose laicistinėse organizacijose.

Direktyvos politiniais klausimais

"Grand Orient” ir kt. neatsisako daryti įtakos politikai, duodamos direktyvas. Ložėse apsvarstomi tokie klausimai kaip taikos gynimas, kova prieš alkoholizmą ir kiti aktualūs Prancūzų gyvenimo reikalai. Kai jų nuomonės sutaria, tai duodama bendra direktyva visiems broliams veikti savo aplinkoje. Taip buvo dėl katalikiškų, vadinamų laisvųjų, mokyklų, kurias masonai vieningai atmetė (panašiai ir Belgijoje. Red.). Bet jei ložėse neprieina vieno sprendimo, tai broliams palieka kiekvienam laisvas rankas. Taip buvo su Europos saugumo bendruomene.

Tačiau Prancūzijos masonai nebeturi tos jėgos, kurią jie turėjo seniau. Seniau iš jų eidavo idėjos. Dabar jie patys virto dirva, kurioje manevruoja ir rungiasi iš šalies į juos atėjusios idėjos ir jėgos. Tarp jų nurodomos dvi svarbiausios — tai anglosaksinė technikinė civilizacija ir rusų mesianizmas. Tik toliau ir trečioj eilėj bus auganti kinų jėga. Tos visos jėgos rungiasi tarp Prancūzijos masonų, jieškodamos ir norėdamos laimėti jų pritarimą ir paramą.

Nesantaika tarp anglosaksų ir romanų masonų

Prancūzų masonų nusistatymą anglosaksų ir jų siekimų atžvilgiu lemia istorinis prieštaravimas tarp ložių germaniškuose bei anglosaksiškuose kraštuose ir romaniškuose, tarp kurių vadovaujamoji rolė buvo ir pasiliko Prancūzijoje. Jos išsiskyrė dėl pažiūros į krikščionybę. “Grand Orient” ložė iš savo statuto išbraukė anksčiau jame buvusį principą, kad "Masonai savo principu laiko Dievo buvimą ir sielos nemirtingumą”, ir ant savo "altorių” vietoj Biblijos padėjo tuščią, neprirašytą knygą. Tai simbolis, kad kiekvienas brolis gali savo mintyje įsirašyti savo metafizinius įsitikinimus laisvai pagal savo norą. Joje tokiu būdu gali būti ir ateistų ir “agnostikų” ir materialistų. Pastarųjų “Grand Orient” ložėje net persveria.

Tolerancija žmogaus įsitikinimams betgi visada buvo sujungta su negatyviniu nusistatymu — priešiškumu katalikybei ir katalikams.

Anglosaksų kraštų, Skandinavijos, Prūsijos ložėms nebuvo šitas priešiškumas būdingas. Tolerancija jose buvo suprantama pozityvine prasme — kaip sugyvenimas tarp įvairių krikščioniškų bažnyčių ir sektų narių (žinoma, protestantų).

Naujaisiais laikais skiria tas dvejopas ložes ir nusistatymas šaltojo karo atžvilgiu. Anglosaksinės ložes buvo jam palankesnės nei toks “Grand Orient”. Pastarasis, sudarinėdamas frontą prieš katalikybę (pvz. mokyklų sritis. Red.), negalėjo visų jėgų mesti į antikomunistinį frontą; istoriniai ryšiai su rusais dar labiau paraližiuoja jų veiksmingumą prieš rusiškąjį komunizmą.

Varžybos dėl pirmenybės

Įtempimą tarp anglosaksinių ložių ir romaninių po antrojo karo padidino lotyniškoji Amerika. Nusistatymas prieš Ameriką tuose kraštuose padėjo nutraukti jų masonų ryšius su JAV masonais ir artintis su Prancūzijos ir Belgijos masonais. 1953 tam tikra charta buvo dekliaruoti ryšiai su jais, ir tuo pagelbėta Prancūzijos ložėms išeiti iš izoliacijos.

Į tai negalėjo palankiai žiūrėti anglosaksiniai masonai, kurie tebėra labai galingi, nes Anglijoje ložėms priklauso daugelis karališkosios šeimos narių, o Amerikoje demokratų partijoje vadovaujantieji asmens, pradedant nuo Roosevelto, Trumano ir iki Stevensono visi yra masonai. Bet jie kovoja su ateizmu ir “libertiniška” dvasia. Jau eilė metų, nuo Roosevelto eros galo, jie remia apsijungimą visų dvasinių jėgų, kurios kovoja prieš komunistinį materializmą. Šio kryžiaus karo idėja privedė Amerikoje prie taktikos keitimo: žiūrėti palankiau į senąjį savo priešą “popiežizmą” ir aštriau į Prancūzijos masonų ložes, kurių jie, be kitko, niekad nebuvo pripažinę.

Toks amerikinių masonų nusistatymas visai suprantamas, kada prancūzai į savo ložes priiminėja ne tik “spiritualistus”, bet ir “materialistus”, “agnostikus” ir net komunistus.

Vienijimo pastangos

Po karo Prancūzijos masonai mėgino praplėsti savo įtaką, imdamiesi iniciatyvos atgaivinti ložių veikimą Vokietijoje. Tai padaryta iškilmingai Frankfurte. Tačiau atsigaivinusios vokiečių ložės stipriau pasinešė į amerikinių ložių įtaką, iš ten gaudamos ir stambių subsidijų. Vokiečių didysis meisteris savo ruožtu ėmėsi iniciatyvos naujam žygiui — jis sukvietė Europos didžiųjų ložių meisterius tarptautinei masonų vienybei atstatyti. Jis siūlė, kad prancūzai eitų į nuolaidas ir padarytų dekliaracają, jog masonu negali būti tas, kuris netiki Augščiausią Būtybę. Bibliją siūlė vėl sugrąžinti ant masoniškų “altorių”.

Pasiūlymas rado stiprių reakcijų Prancūzijoje. “Grand Orient” ložėj vieningai buvo atmestas. “Grand Loge” po aštrių ginčų laimėjo nuolaidų šalininkai. Šios ložės visuose padaliniuose Biblija sugrįžo į senąją vietą. Tokiu būdu pačioje Prancūzijoje susidarė du masonų sparnai. Vienas artimesnis anglosaksams ir iš šių paremiamas. Antras priešingas anglosaksinių ložų siekimams ir jų politikai. Savaime jis laikomas palankesniu komunistiniam sąjūdžiui. Patys komunistai, Prancūzijos kom. partijos politbiuras jau nuo 1945 atšaukė draudimą savo nariams dalyvauti ložėse. “Grand Orient” nuo tada dalyvauja ir komunistų, bet praktiškai jų įtaka nėra lemiama.

*

Neįmanoma tų informacijų patikrinti. Bet jei jomis patikėsime, tai tas galingas tarptautinis sąjūdis ima “išsikvėpti”. Pirmiausia, jis nustoja tarptautinio pobūdžio savo negatyviniais ir pozityviniais nusistatymais. Jame ima reikštis ne universaliniai, bet partikuliariniai, tautiniai ar kontinentiniai, o kartais tik tam tikros kastos siekimai.

Amerikinis masonų sąjūdis tebėra vitališkesnis ir konstruktyvesnis. Jis suvokia, kad atėjo naujas internacionalinis sąjūdis, kuris nori pertvarkyti visą pasaulį ir tam reikalui išstumti ne tik Bažnyčios, bet ir masonerijos įtaką — tai komunizmas. Prieš naują savo priešą Amerikos masonai ėmė organizuoti karą, rungtynes su Bažnyčia palikdami nuošaliau.

Europoje tuo tarpu masonai neįžiūri sau naujo priešo. Visą kovą tebėra nukreipę prieš savo senąjį priešą bažnyčią. Eina iki tokių paradoksų, kad Šveicarijoje gali veikti masonai ir komunistai, bet laisvės neduoda jėzuitams. Kova prieš Bažnyčios įtaką suartina juos su komunistais. (Gal tuo galima paaiškinti ir Mykolaičiko pareiškimą: tegul okupacija ilgiau užtrunka, kad tik nebūtų karo). Pozityvioji masonų programa, pagal kurią buvo suorganizuotas Prancūzijos valstybinis gyvenimas, subankrutijo, įstumdamas Prancūziją į skurdą, iš kurio ji nepajėgia išbristi, net labai stipriai už rankos vedama. Vietoj naujų idėjų, kurios pakeltų visuomenės entuziazmą, tenkinasi tuo, kad saugo savo nariams atsakingas vietas, juos proteguoja ir kliudo kitiems reikštis. Tai jau visuomeninio sąjūdžio "senilitas” ženklai.

 

ŠAUKSMAS IŠ ANAPUS

“Jie mus atidavė mirčiai Jaltoje, Potsdame... Kartoja ir toliau tas klaidas, neišdrįsdami pakelti protesto balso prieš mūsų tautos naikinimą, net nenorėdami žinoti, kad mes dar esam jais ne tik nenusivylę, bet kad tęsiam kovą su jų "sąjungininku”, nebežinodami pralaimėjimo... Ir ilgas ir baisiai kruvinas dar styro mums prieš akis kovos kelias...”

J. Daumantas