Neeilinis kovotojas

Prisiminus gyd. Bronių Stasiukaitį, žuvusį bombarduojant Stettiną 1944.

PILYPAS NARUTIS

Rezistencija, rezistentai, pogrindis — tai žodžiai, kuriais išmarginta nūdienė tremtinių spauda, o ypač minėjimai bei iškilmių prakalbos. Išrinktum tuos žodžius iš apyvartos, rodos, ir laikraščiai ir prakalbos būtų tuščios...

Jei atsistotų prieš mus dabar iš Pucko kapinių, greta vienas kito suguldyti, kun. A. Lipniūnas, dipl. inž. A. Šapalas, iš Stettino kapinių gyd. Br. Stasiukaitis arba Rygos kalėjime bolševikų pakartasis gyd. Zenkevičius, prie Minsko bolševikų sušaudytasis leit. St. Tilinskas, Vokietijos kapinėse gulįs V. Viršyla, Juozas Rudokas ir daug kitų, kurių kovingumu už Lietuvos laisvę atžymėtas praeitas dešimtmetis, ir jei jie žodžiais į mus prabiltų, tai kažin ar jų žodyne šių mados žodžių rastume. Tik tas kalba apie bažnyčios bokštus, kas iš tolo į bažnyčią žiūri arba ją prisimena, o ne tas, kuris klūpo bažnyčioje ir meldžiasi.

Slaptame darbe

Buvo 1940 m. Neilgai teko šnekėtis su Broniumi, kai jo užklausiau, ar sutinka įsijungti į prieškomunistinę organizaciją LAF (Liet. Aktyvistų Frontą. Red.). Kovoti už Lietuvos laisvę jam buvo savaime suprantama pareiga: tegalvojo tik kaip ir ką jis gali. Sutiko. Pasakiau jam pirmuosius bendrai sutartus ženklus: baltas raištis su juodom raidėm TDA. Sutiko jis ir su jam skirtuoju uždaviniu: organizuoti sanitarinę pagalbą — žmones ir priemones. Kaip tiksliai, rimtai ir puikiai jis savo uždavinį atliko, liudija ir tas faktas, kad per jo ryšininkus buvo gautas vienas iš svarbiausių LAF Štabui skirtų pranešimų iš Kumpio 54 (žr. A. Damušio str. “Į Laisvę” Nr. 4). Kumpis 54 buvo NKVD-istų veik mirtinai sužalotas: NKVD -istams imant jį gydyti, per medicininę pagalbą, Broniaus nutiestus ryšius, pateko ir mums reikalingos žinios. Broniaus ryšininkai parūpino sukilimo atvejui LAF štabui patogiausią buveinę: Senelių prieglaudoje, Žaliajame Kalne. Bronius pasirūpino tuo, kas buvo svarbiausia — slaptumu (nusipelnęs yra ir vienas Broniaus prietelių dr. X). Visą slaptojo organizavimo metą jis pats nesijautė saugus. Jo gyvenamame name daug kartų lankėsi NKVD kratų ir areštų, nors ir ne pas jį patį. Paprastai, kulkos lekiančios pro šalį yra nemažiau bauginančios už tas, kurios tiesiai pataiko... Nemanau, kad jam tada kas būtų pavydėjęs tų apsiimtų pareigų.

Birželio 22, sekmadienį, “manevrams prasidėjus” (taip bolševikai aiškino karo pradžią. Red.), Bronius punktualiai prisistatė į LAF štabą sukilimo pradėti. Broniaus organizuoti būreliai ir sanitarinės pagalbos buvo darbui jau pasiruošusios. Jis organizavo štabui ir maistą, bet jo būrelių suorganizuotas maistas pirmadienį pietų metų buvo tuoj išdalintas pirmiesiems iš kalėjimų išvaduotiesiems ir išsivadavusiems.

Praėjo diena, naktis ir vėl diena ir vėl naktis — nemačiau Broniaus miegančio: kas porą valandų teko jį pamatyti arba štabe arba telefone jo balsą nugirsti. Broniaus rūpesčiui buvo atiduotos pirmosios sukilimo aukos: dipl. inž. Milvydas, žuvęs žvalgant Aleksoto pašlaites, veter. leit. Stepulionis, mirštamai peršautas, saugojant Vilijampolės tiltą nuo susprogdinimo,

leit. Norkūnas, kritęs Šančiuose sulaikant rusų divizijų kėlimąsi ties Panemune, techn. Živatkauskas, kritęs Senamiestyje einant ryšininko pareigas, ir visi kiti, su viršum 120 kritę kovoje ties Kaunu.

Dažnai Bronius prisimindavo ir studijų draugą Gaidį, jo ryšininką, bolševikų peršautą prie Ukmergės.

Dar kulkosvaidžiams beaižant Kauno mūrinių namų palanges Bronius atnešė man pirmąjį, šviežumu kvepiantį “Į Laisvę”. Papasakojo, kaip nelengva buvo surinkti redaguojančius — S., V., D., Baubą ir kitus. Kai kurie iš jų buvo net prie Pajėsio už Nemuno, o tiltai visi į Nemuną sulindę... Tuo momentu nedaug laiko buvo grožėtis tuo pirmuoju “Į Laisvę”, paskubom prabėgo žvilgsnis per eilutes:... “Atstatoma laisva nepriklausoma Lietuva!.. Laikinoji Vyriausybė!..” Bronius dar pridėjo, kad jau paruoštas ir antras numeris.

Viešoje veikloje

Pradėjus veiklą, Bronius apsiėmė LAF štabe spaudos propagandos skyriaus viršininko pareigas. Su “Į Laisvę” jis jau nebeturėjo darbo, buvo pastovus redakcinis kolektyvas su redaktoriais: Bauba, S., V., o vėliau ir Julium Būtėnu. Tačiau kėlė kartumo vokiečių suklaidintų vyrų pastangos perimti visą darbą į provokiškas rankas. Ne kartą net “Į Laisvę” buvo prisistatęs laikraščio perimti su nacionalistų partijos skiriamaisiais raštais V-P. O Ž. su policijos uniforma bei nacionalistų partijos įsakymais bandė vaikus, bepardavinėjančius “Į Laisvę", po gatvę gaudyti. Broniui teko tik būti tų nacinių metodų liudininku, nes visa tai neturėjo jokio realaus pasisekimo, kaip ir tas Geležinio Vilko “patriotų” suorganizuotas pučas: komendantūros nepajėgė paimti, L. Prapuolenį tepajėgė išlaikyti internuotą vos keletą valandų, o okupuojant LAF štabą patys okupuotojai pateko “į nelaisvę” Broniui.

Kiek daugiau rūpesčių sukėlė Broniui įsifiltravusių į LAF štabą, neva pulk. K. Škirpos iš Berlyno atsiųstų, nacionalistų veikla. LAF buvo pirmoji rezistencinė organizacija, kuri sutalpino įvairių pasaulėžiūrų žmones. Nepavykus geruoju pakeisti LAF pavadinimo į NP, nepavykus sulikviduoti LAF jėga, buvo pradėtas bandymas ardyti iš vidaus: nacionalistai ėmė kelti pasaulėžiūrinius ginčus. Broniui kaip tik teko ties tuo plonuoju siūlu budėti. Vieną posėdį K. perskaitė LAF nuostatą: ...“Bažnyčia yra teigiamas veiksnys Valstybėje, jai teikiama globa ir parama”... ir kalbėjo: “Tai KD-tų meškerė, ant kurios jie nori viską pravesti!! Aš siūlau tą nuostatą išbraukti!” Susidarė paini ir sunki nuotaika: mes dar kovojam už valstybės likimą, o čia jau programos kaitaliojamos. Buvo aišku, kad čia norima ne išsiaiškinti, o pradėti ginčus. Tie nuostatai buvo jau kartą inž. B. palaiminti (o berods ir jo paties atvežti), o dabar ir jis jau prieš... Tą kartą pasisekė Broniui nebuvusį darbo tvarkoje klausimą nukelti, kad galima būtų pagalvoti.

Darbo pagrindu Bronius laikė susitarimą. Pirma susitarti — susitarti tvirtai ir iš širdies, o tada dirbti: ir darbas bus sėkmingas. Netaupė savo laiko Bronius deryboms su nacionalistais. Posėdis po posėdžio, ištisa grandinė jų tesėsi keletą savaičių. Bronius veik visuose juose dalyvavo. Neturėdamas savyje jokių piktų minčių, negalvojo, kad jų turi kiti. Bronius sielvartavo dėl negalėjimo susitarti. Neprileido jis minties, kad NP (nacionalistų partija) tariasi ne tam, kad susitartų, o kad propagandiniu būdu išpopuliarintų savo dar visai naują vardą NP ir susilygintų su LAF. Bronius galvojo: negi galėtų ten visi būti Tauniai, kuris ministerių kabinete, stalą daužydamas, nurodinėjo ministeriams, jog negalima reikalauti nepriklausomos Lietuvos, nebent daugių daugiausia autonomijos, o iš viso reikią su viskuo sutikti, ką fuehreris duosiąs. Pagaliau iš tos “keblios padėties išbristi” siūlė visas ministerijas perduoti nacionalistams... Galiausiai ir Bronius, kaip ir žemaičių delegacija, įsitikino, kad NP darbai netarnauja Lietuvai.

Didžiausia Broniaus informaciniam propagandiniam darbui kliūtis buvo vis didėjanti vokiečių cenzūra. Vokiečių cenzūra “Į Laisvę” laikraštyje ne tik nebeleido rašyti, kad jį “leidžia LAF”, bet nebeleido dėti nei pranešimų su LAF parašu. Raiką Bronius sugebėjo atspausdinti Lietuvos provincijos laikraščiuose. LAF nuostatus ir eilę LL vyriausybės nutarimų Broniui taip pat pasisekė atspausdinti “Panevėžio Balse”, kur cenzorius dar nebuvo taip išprusęs. Tai reiškė, tai, ką LAF sukilimo pasėkoje per pirmas tris dienas, dar nesant vokiečiams, iškovojo ir atstatė, vokiečių planams neįtiko. Naciai palaipsniui viską naikino. Neužbaigus kovos prieš bolševikus, reikėjo pradėti kovą prieš nacius.

Vėl nusileidus į pogrindį

Prie Nežinomojo Kareivio kapo Bronius, kaip ir visas LAF štabas ryžtingu mostu nuplėšė nuo savo rankos baltą TDA raištį. Bronius taip pat paliko savo parašą Karo muziejaus svečių knygoje. Tai buvo pirmoji vieša priešnaciška demonstracija Lietuvoje, pirmas viešas protestas prieš vokiečių okupaciją. Nepoilgo buvo įteiktas ir memorandumas vokiečių nacių viršūnėms. To pasėka: LAF buvo uždarytas, ir mums teko pereiti į slaptą organizacinį darbą.

Kova prieš nacius vystėsi savaime. Slaptas organizacinis darbas plėtėsi, nes savaime nieks nenori būti vergu. Bronius visas jėgas telkė medicinos studijoms baigti. Artinosi paskutinieji egzaminai, bet nuo organizacinio darbo nesitraukė. Per vieną organizacinio skyriaus posėdį, kuriame dalyvavo S., M., P., Šapalas, Bronius, buvo rasta, kad būtinas, ypač provincijai, informacinis biuletenis. Buvo priimtas pasiūlymas leisti informacinį biuletenį — “Lietuvių Frontas” (iš trijų LAF raidžių, raidę A, kaip persidirbusią, “paleisti atsargon”).

“Lietuvių Fronto” Nr. 101, 102, 103, biuletenių atspausdinimas buvo apmokėtas keleto žmonių areštavimu, o tarpe tų ir Broniui visai atsitiktinai teko “pasikalbėti” su Muelleriu. Broniui teko keletą mėnesių atsėdėti gestapo rūsiuose, bet pavyko gestapą “įtikinti”, ir Bronius buvo paleistas. Tik gestapo jo nebepaleido iš savo akių. Uždėjo naminį areštą: neleido iš Kauno išvažiuoti, ir turėjo kas savaitę registruotis gestape. Visa tai jo kovingumo nesumažino. LF biuletenio pavadinimas prigijo ir organizacijai. LF plito žmonėse.

Bronius buvo pakeliui į didžiuosius vyrus, kurių mūsų niokojamai tautai taip reikia. Jis veržėsi į specialybę ir bendrą išsilavinimą, į mokslus ir visuomeniškumą. Laisvės kovose jis iškilo į vadovaujančiųjų viršūnes todėl, kad buvo iš tų, kurie tėvynės laisvei aukoja viską. Bronius su entuziazmu atliko natūralią, iš lietuvio prigimties išplaukiančią pareigą: kovoti dėl tiesos, kovoti dėl laisvės.

----------------------------------------------------------

Į Lietuvą žiemojančią einu.

Prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu,

Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu,

Kad speiguose po stora miline Neliautų plakus Lietuvos širdis.

Balys Sruoga

---------------------------------------------------------

Prisimename triukšmingas studentų demonstracijas Lietuvoje, patriotinių nuotaikų reiškimą ar mėginimą paveikti valdžios nuomonę vienu kitu klausimu. Sakoma, kad studentija Lietuvoje buvusi visuomenės nuotaikų barometras.