Biržų gimnazijos literatai. Sėdi iš kairės: x, Pranciška Matulytė, Eugenijus Matuzevičius, Klevickaitė, Bronius Krivickas. Viršutinėje eilėje iš kairės: Paulius Drevinis, x , x, Padarauskaitė, x.
Lapkričio 17 d. pasitinkame Broniaus Krivicko – Biržų gimnazijos auklėtinio (o paskui ir mokytojo), studijavusio lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, užėmusio aukštas pareigas (buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas), kultūros ir partizaninės spaudos redaktoriaus, žiauraus pokario laikmečio metraštininko, reflektavusio šį istorinį laiką poetine kalba, 103-iąjį gimtadienį.
Bronius Krivickas buvo vienas gabiausių savo kartos literatų, pasirinkęs kovotojo kelią, sudėtingomis sąlygomis (slėptuvėse, bunkeriuose) kūręs, vertęs J. W. Goethe‘s kūrybą, ranka perrašinėjęs (vėliau – mašinėle spausdinęs) tekstus, perteikiančius Lietuvos laisvės kovų ideologiją, siekius, sovietų okupacinės valdžios brutalumą, laikmečio tragizmą (pokaris pasiglemžė ir beveik visą Krivickų šeimą: visi trys šeimos sūnūs žuvo miške, tėvas po saugumiečių tardymo išprotėjo ir mirė, vėliau mirė ir mama, buvo laidojama su saugumiečių palyda, viena sesuo negrįžo iš Sibiro, pačiam B. Krivickui neteko užauginti savo sūnaus Mindaugo).
Skaityti daugiau: Apie Bronių Krivicką muziejuje pasakoja daiktai
Aras Lukšas
Minėdami žmones, rengusius 1949 metų vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, prisiminkime dramatišką ryšininkės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, vos nežuvusios nuo saviškių rankos, istoriją.
1952 metų spalio 2-osios rytas Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaime esančioje Sofijos Grigaitienės sodyboje nežadėjo blogo. Tiesa, šeimininkų sūnus Jonas, eidamas į gimnaziją pro Šiluvos stribyną, pastebėjo ten nemenką sujudimą: prie pastato stovėjo sunkvežimis, į kurį būrys kareivių krovė automatus ir kulkosvaidžius. Tačiau kažkokio ypatingo nerimo gimnazistui tai nesukėlė – ar maža kur susiruošė ginkluoti baudėjai. Nedilgtelėjo nuojauta vaikino paširdžiuose, nekilo mintis, kad šis ginkluotas būrys tuoj tuoj užgrius jo tėvų namus. Vėliau vaikinas negalės sau atleisti, kad taip ramiai praėjo pro stribų būstinę. Mat ši akimirka nulėmė ir jo paties, ir jo tėvų ir trijų sodyboje prisiglaudusių partizanų likimą. „Jei būtų žinota, kad jie ruošiasi pas mus, galėjau leistis namo ir pranešt“, – po kelių dešimtmečių sukurtame LRT dokumentiniame filme „Stirna“ apgailestaus J. Grigaitis.
Tuomet nei jis, kiti sodybos gyventojai, nei joje įrengtame bunkeryje slapstęsi partizanai negalėjo žinoti, kad jie jau senokai pasmerkti, nes vienas iš anksčiau čia besilankiusių kovotojų – Leonas Juška suimtas tapo išdaviku ir kad būtent jis parodė slaptavietę čekistams. O šie, nieko nelaukdami, didelėmis pajėgomis užgriuvo Vilkiškius.
Žinią apie artėjantį priešą atnešė šeimininkės duktė Jadvyga. Išėjusi į lauką, ji pastebėjo, kaip iš privažiavusio sunkvežimio iššokę kareiviai iš visų pusių šliaužia link trobos, kurioje ką tik papusryčiavę sėdi trys partizanai – du vyrai ir moteris. Šie pakyla nuo stalo. „Sudie, daugiau nesimatysim“, – ištaria kažkuris, ir visi trys dingsta bunkerio tamsoje.
Skaityti daugiau: Izabelė Vilimaitė-Stirna: ryšininkė tarp dviejų ugnių
https://mobilizacijosmokykla.lt/
Karo Ukrainoje ir kitų geopolitinių iššūkių kontekste visuomenėje atsirado poreikis žinoti daugiau ne tik apie išgyvenamumą, bet ir iš visuotinės gynybos perspektyvos suvokti, koks kiekvieno piliečio vaidmuo valstybės gynyboje.
Krašto apsaugos ministerija (KAM) drauge su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM, siekdami stiprinti Lietuvos gyventojų žinias ir kurti išorės grėsmėms atsparią visuomenę, pristatė informacinę-edukacinę platformą „Mobilizacijos mokykla“.
„Mobilizacijos mokykla“ – tai kompleksiniai 1 val. trukmės mokymai, kuriuose informacija pateikta paprastai ir aiškiai. Čia galima įgyti žinių apie priimančiosios šalies paramą, mobilizaciją ir pilietinį pasipriešinimą. Šios trys temos pateikiamos todėl, kad piliečiams būtina turėti ne tik bazinių žinių apie tai, kaip išgyventi karo atveju, bet ir žinoti, kaip funkcionuoja valstybė ištikus dienai „X“ bei kokius veiksmus gali atlikti kiekvienas pilietis. Mokymai yra įgarsinti, vizualizuoti, užduotys pateikiamos lengva žaidybine-kūrybine forma. Baigus kursus ir pasitikrinus žinias, sugeneruojamas elektroninis sertifikatas.
ŽEMĖ MOTINĖLĖ
Myliu žemę, jai dėkoju (nors ji šalta),
Kad mane pralaiko,
Antra mano motinėlė...
– Tikras aš jai vaikas...
Kai širdis nustos man plakus,
Akys amžiams merksis.
Motinėle, tu brangioji
In tave plasnoju.
Tegul supa mano kūną
Žemė motinėlė,
O siela tegul nuskrenda
Amžinybės keliais.
14-II-1947
Eilėraštis iš Vyčio apygardos partizano Jokūbo Gritėno-Poeto (1914-1948) rankraščių sąsiuvinio
Rita Pauliukaitienė
(2024– 2025: Lietuvių išeivijos metai)
Besidomintiems Lietuvos kova už Nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo Mykolo Pečeliūno (lenk. Michał Peczeluna) pavardė, be abejo, įstrigusi į atmintį. Šis žmogus, pokario metais gyvenęs Pucke ( netoli Gdynės ), padėjo Lietuvos laisvės kovotojams palaikyti ryšius su laisvuoju Vakarų pasauliu, jo globojamas ryšių punktas keletą metų buvo viena iš svarbiausių informacijos perdavimo grandžių Lenkijoje. 1947 metais gegužės mėnesį J. Pečeliūno pagalbos sulaukė Lietuvos partizanų įgaliotiniai Vakarams Juozas Lukša-Daumantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, taip pat gruodį SSRS–Lenkijos sieną kirtę J. Lukša bei Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lenkijos lietuvių (tarp jų ir M. Pečeliūno bei kitų asmenų ) dėka J. Lukša ir K. Pyplys pasiekė Švediją. Vis dėlto verti dėmesio ir kiti Mykolo Pečeliūno gyvenimo etapai, apie kuriuos medžiaga išsibarsčiusi įvairiuose šaltiniuose.
Mykolas Pečeliūnas gimė 1908 m. gruodžio 29 d. Naujasodžio kaime Kauno apskrityje, pagal dabartinį administracinį suskirstymą šis kaimas yra Jonavos rajono Kulvos seniūnijos teritorijoje. Rašytiniuose šaltiniuose palaidojimo vieta buvo nurodoma skirtingai, tačiau nurodomos ir Kulvos kapinės. Nuvykus į Kulvą, seniūnijos ir bibliotekos darbuotojos patvirtino, jog Mykolas Pečeliūnas iš tiesų palaidotas Kulvos kapinėse, šalia centrinio tako iš dešinės pusės. Dar didesnė staigmena laukė nuvykus prie kapavietės (koordinatės 55.1106786, 24.1774297). Pasirodo, čia palaidotas ne tik Mykolas Pečeliūnas, bet ir jo tėvai, apie kuriuos jokiuose rašytiniuose šaltiniuose medžiagos nepavyko rasti. Tai Antanas Pečeliūnas (1863-03-25 – 1924-02-14) ir Rozalija Pečeliūnienė (1878-07-26 – 1954-06-16). Vertikalaus paminklo su kryžiumi apačioje parašyta: „Nuliūdę sūnūs“. Vadinasi, M. Pečeliūnas turėjęs brolių, tačiau apie juos informacijos reikėtų dar papildomai paieškoti. Kapavietėje yra ir horizontalus antkapis, kuriame įamžintas Mykolo Pečeliūno atminimas. Jame iškaltas įrašas: „Mykolas Pečeliūnas/ Partizanas/ 1941 m. sukilimo/ Kaune dalyvis/ Lietuvos aktyvistų/ fronto komiteto narys/ Memorandumo Hitleriui/ signataras/ Štuthofo koncentracijos/ lagerio kalinys Nr. 21251/ ištikimas Dievo/ ir Tėvynės sūnus/ „Dievas yra svarbiausia“ – / paskutiniai M. Pečeliūno žodžiai/“ (deja, antkapio autoriaus nepavyko išsiaiškinti). Didelė tikimybė, jog visi Antano ir Rozalijos Pečeliūnų vaikai buvo pakrikštyti netoli esančioje Kulvos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčioje, lankė Kulvos pradžios mokyklą. Gimtajame Naujasodžio kaime (Beržyno g., koordinatės: 55.1303541, 24.1088453) buvusioje Pečeliūnų sodybos vietoje, aptvertame kieme, stovi Vytauto Ulevičiaus iš medžio išdrožtas Rūpintojėlis, skirtas Mykolo Pečeliūno atminimui. Įrašas medinės skulptūros apačioje byloja: „Čia gimė ir augo/ Mykolas Pečeliūnas/ ištikimas Dievui/ ir Tėvynei/ 1908– 2008/“. Nuotraukų autoriai Rita Pauliukaitienė ir Aivaras Margelevičius. Belieka padėkoti Kulvos seniūnijos ir bibliotekos darbuotojoms už suteiktą informaciją apie M. Pečeliūno atminimo įamžinimą gimtajame krašte.
Apie Mykolo Pečeliūno išsilavinimą nekrologe, išspausdintame Lenkijos Respublikos žiniasklaidoje, („Gazeta AMG“ 2009 m., nr. 1; https://gazeta.gumed.edu.pl/attachment/attachment/4719/Gaz2009_01.pdf [žiūrėta 2025-06-28]) ir straipsnyje „Mykolas Pečeliūnas“ (Vikipedija) rašoma, jog 1930 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, vėliau Vytauto Didžiojo universitete studijavo geografiją, įgijo ir ekonomisto išsilavinimą. Ten pat pateikiama informacija, kad nuo 1934 m. dirbo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose.
Į sovietinę okupaciją, kuri prasidėjo 1940 m. birželio mėn. 15 d., dauguma Lietuvos gyventojų žiūrėjo nepalankiai ir įvairiais būdais tą parodė. Mykolas Pečeliūnas drauge su Leonu Prapuoleniu, Adolfu Damušiu ir kitais į slaptą organizuotą antisovietinį pasipriešinimą Kaune įsitraukė tų pačių metų spalio 9 dieną (https://lt.wikipedia.org/wiki/Leonas_Prapuolenis [žiūrėta 2025-06-29]). Šaltiniuose taip pat užfiksuota, jog buvo organizacijos Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) Kauno grupės štabo narys, dalyvavo 1941 m. birželio 23 d. sukilime. Drauge su 30 LAF narių 1941 m. rugsėjo 15 d. pasirašė LAF memorandumą aukščiausiajai Vokietijos valdžiai. Memorandumo visas tekstas pateiktas „Laisvės kovų archyvo“ 12-ajame numeryje (p. 172–182 ), šiame straipsnyje jis yra sutrumpintas.
Skaityti daugiau: Mykolas Pečeliūnas (1908–2008)
Rita Pauliukaitienė
Apie šeimą Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje
Nors Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis visų pirma patraukė skaitytojų dėmesį originaliomis istorinių įvykių įžvalgomis, Lietuvos likimo apmąstymu, išgyvenant vieną po kitos atėjusias okupacijas, vis dėlto jis sulaukė įvertinimo ir kaip savitas lietuvių literatūros kūrinys. Iš tiesų šis dienoraštis yra vienas iš tokių tekstų, kuris, pasak literatūrologės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, skatina „kalbėtis apie tai, kas vyko Europoje XX a. viduryje, ir suprasti, kokiais būdais kiekviena bendruomenė išgyveno susidūrimą su totaliniais režimais“. Dienoraščio žanro kūriniui būdinga tai, kad pagrindinis dėmesys sutelktas į pasakotoją, kuris atvirai, dažnai neslėpdamas ir emocijų, išsako savo požiūrį į pasaulį. Rašant dienoraštį dažnai fiksuojama ir apmąstoma ne tik ne asmens kasdienybė, tačiau ir vidinio pasaulio gelmės, santykiai su kitais žmonėmis, politiniai bei istoriniai įvykiai. Kaip partizanas Dzūkas mini, daugumai bendražygių jis atrodo esantis „šaltu anglu“, sugebančiu paslėpti nuo kitų savo mintis ir jausmus. Vis dėlto dienoraštyje Dzūkui pavyksta atsiverti, subtiliai atskleisti savo vertybes, parodyti, kokią skaudžią kainą kartais tenka sumokėti už savo pasirinkimus. Kaip sako istorikas Antanas Terleckas: „Kalba apie bendražmogiškąsias patirtis, apie žmogaus tragizmą“. Lietuvos likimo ir laisvės kovos apmąstymai dienoraštyje bene ryškiausi, tačiau be pasakotojo individualaus pasaulio kasdienybės aprašymo, jie nebūtų tokie paveikūs. Literatūros kritikas Antanas Sheshi rašo: „Šiandien plintanti tautos didvyrių (kartais ne visai tikrų) fetišizavimo mada pradeda gožti gyvus veidus, o oficiozinis tonas kelia norą praversti puslapius su panašioms temoms skirtais rašiniais. Šiuo požiūriu Dzūko dienoraštis išskirtinis. Jaunuolio vidinių ginčų ir nerimastingų minčių fone atsikleidžia ne simbolinis, beatifikacijai paruoštas kankinio portretas, bet autentiška kovotojo kasdienybė, abejonės ir nuolatinis siekis joms nepasiduoti“. Viena iš vertybių, kurią tenka aukoti įsijungus į kovą už Tėvynės laisvę, yra šeima. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje šia tema parašyta gana nemažai eilučių, bet dar daugiau minčių paslėpta po daugtaškiais, anot literatūrologės Ritos Tūtlytės, „sakomos ir iki galo neišsakomos gyvenimo paslapties, vos pravertos, todėl ir traukiančios“.
Kokie svarbūs Lionginui Baliukevičiui yra artimieji, liudija ir pati pirmoji dienoraščio pastraipa (1948 m. birželio 23 d.). Jaunesniojo brolio Kosto laiškas partizanui Dzūkui toks netikėtas ir svarbus įvykis, kad jis savo džiaugsmą ir nerimą dėl atsinaujinusio bendravimo išreiškia visai spontaniškai... dar kartą iš naujo pradeda rašyti dienoraštį. Apie tai, jog vieną dienoraštį yra sunaikinęs prieš patekdamas sovietams į nelaisvę 1945 metais, jis paminės vėliau, besibaigiant įrašams. Taigi, dienoraštį iš naujo Dzūkas pradeda rašyti 1948 m., daugiau kaip vienerius metus praleidęs sovietų nelaisvėje ir beveik dvejus jau išbuvęs kovotojų už Lietuvos laisvę gretose. Daugtaškių gausa dienoraščio pradžioje liudija užplūdusių jausmų intensyvumą, o klaustukai retorinių sakinių pabaigoje pabrėžia nerimą dėl broliui gresiančio pavojaus, jeigu jis būtų atpažintas tose apylinkėse, kur partizanauja Dzūkas. Vienintelio Lietuvoje gyvenančio šeimos nario laiškas tarsi sumezga nutrūkusį ryšį tarp šeimos dabarties (kai tėvas žuvęs, o likusieji okupantų išvyti iš gimtųjų namų) ir praeities (kai visa šeima laimingai gyveno drauge savo namuose). Lionginas Baliukevičius prisiminimus apie šeimą pirmajame dienoraščio įraše užbaigia citata iš partizanų dainos: „Tu Urale, motinėle,/ Tėvas jau šaltuos kapuos“. Tai neatsitiktinai – patyrusių netektis partizanų šeimų daugybė, ir jas ne kartą Dzūkas minės savo dienoraštyje, giliai jausdamas kitų skausmą...
Skaityti daugiau: Partizanų Liongino ir Konstanto Baliukevičių atminimui
