Andrius Stanislauskas
Pirmą kartą per 70 metų Lietuvoje paminėtas 1941 Birželio Sukilimas. Ir paminėtas iškilmingai, Mokslų Akademijos Dižiojoje konferencijų salėje, su žinomų mokslininkų pranešimais, istorinio-dokumentinio filmo „Pavergtųjų sukilimas“, skirtu įamžinti sukilimo prieš okupaciją ir terorą jubiliejui, demonstravimu, su sukilimo dalyvių prisiminimais ir planų šiam fenomenui įamžinti visuotinu patvirtinimu!
Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas tikruoju savo vardu, o ne holokausto Lietuvoje pradžia, kurią mums įkyriai 20 metų kalė į galvas barzdas Briuselyje besiraunantys ir kompensacijų bereiklauajantys žydai. Šiuokart Sukilimo juodinimas nutilo. Ar dėl to, kad patys buvo sugauti Izraelyje, vykdantys eugeniką savo vaikams? Ar dėl to, kad ES, pagaliau, sulygino sovietinius nusikaltėlius su nacistiniais? Ar dėl to, kad Seimas patvirtino kompensacijų žydams sumą? Ar dėl to, kad buvo „užmiršti“ Mordochėjaus Levi kruvino marksizmo ideologijos vykdytojai Lietuvoje su visu lietuvių genocido įgyvendintojų 72 pavardžių sąrašu, vadovaujamo Nachnamo Dušanskio ir sėkmingai slepiamo Izraelyje?
Šįkart Sukilimas buvo ne tik teisingai įvardintas, bet ir visokeriopai nušviestas: ir iš bendros geopolitinės Europoje tuometinės padėties, ir iš lietuvių Tautos genetinių šaknų, ir iš netolimos ateities – partizaninio pasipriešinimo, – pasekmių, pristabdant šalies kolonizavimą.
Sukilimas pademonstravo Tautos tvirtybę, pasitikėjimą ir taurumą, nes sukilo prieš moralinę ir fizinę vergiją bei marksistinį melą visam Pasauliui. Sukilimo poveikis tęsėsi per visą partizaninio karo dešimtmetį, neužgeso per visą rezistencinį laikotarpį ir įspūdinga jėga prasiveržė Sąjūdžio laikotarpyje! Galime tvirtai sakyti, kad Sukilimas sudėjo tvirtus pilietiškumo ir valstybingumo pagrindus lietuvių Tautai, bei neblėstantį ryžtą atgauti laisvę ir Nepriklausomybę.
Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas kaip vienintelis SSSR iš visų okupuotų šalių, ir ne kaip spontaniškas piliečių proveržis, bet kruopščiai parengtas, su visais Pasaulio įvykiais suderintas ir, nors jau rengimo stadijoje su žinomomis II Pasaulinio karo okupacijos pasekmėmis, tačiau tikslingai įvykdytas, viliantis rudojo okupanto pripažinimo Lietuvos Laikonosios vyriausybės „de jure“ ir bent dalinės savivaldos, kurią turėjo vakarų Europos okupuotos šalys.
Skaityti daugiau: SUKILIMAS
Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu,
pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę.
Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią,
išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią,
kurią mūsų bočiai per amžius augino.
Marija, apšviesk klystančius, gelbėk
mirusius karžygius,
leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai,
kad kaip šviesi žvaigždė kitų tautų
tarpe šviestų,
spindėtų ir garbintų
Tavo Sūnaus ir
Tavo gailestingumą ir
meilę.
Amen.
Iš Sibiro glūdumų sklinda ši malda, kupina žmogiškos kančios ir ilgesio..Tai XX amžiaus kankinių malda, į kurią sudėti visi jų troškimai ir viltys, prašant šviesios ateities savajai Tėvynei. Ši malda kartu su kitomis, surašytomis maldaknygėje „Marija. Gelbėk mus". iš gulagų pasaulio prasiskverbia pro visas uždangas ir pasiekia tūkstančius jautrių širdžių.
1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis „išleidžiama" rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių lietuvių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė - Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys - Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė - ją įriša ir apipavidalina. Beje, prireikia tik kelerių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį.
Skaityti daugiau: Adelė Dirsytė
Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė
Metiniame Prezidentės pranešime nuskambėję žodžiai apie pagarbą Didvyriams ir niekdarių bei parsidavėlių pasmerkimą, privertė suklusti visus ir įsigilinti į Lietuvo Himno žodžių prasmę:
„Lietuva – Tėvyne mūsų, Tu Didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“
O kurgi tie mūsų didvyriai?
Nei istorijos vadovėliuose jų pavardžių ir atvaizdų, nei miesto aištėse jiems paminklų ar bent atmintinų lentų... Iš kur tie šiuolaikiniai sūnūs gali tą stiprybę semti?
Per tarpukario dvidešimtmetį kiekvienas Lietuvos miestelis pasipuošė ar tai paminklais, ar tai sau svarbų įvykį įamžinęs kryželiais, koplytstulpiais ar medžio drožiniais...
Rudi ir raudoni okupantai juos sunaikino, kad lietuviai neturėtų kuom didžiuotis, atsiminti ir į ką lygiuotis.
Po 1990 – visi puolėsi sunaikintus – atstatinėti, paslėptus – atkasinėti, atrestauruoti ir buvusion vieton sugrąžinti. O, svarbiausia, – mūsų Didvyrių-partizanų palaikus iš visų pašalių išmėtytus, surinkti, viešai atgiedoti ir garbingai su varpais šventintoje žemėje palaidoti.
Pirmieji šį skaudžiai šventą darbą puolėsi daryti dzūkai, pastebėję KGB patalpų tylų ardymą...Suprato, kad taip skubama paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Puolė sąjūdiečiai ir neveltui – šios juodos institucijos rūsiuose, kiemuose ir net labai nepadoriuose vietose rado per 45 metus jau pabalusius saviškių kaulelius. Identifikavo ir garbingai perlaidojo, paminklinėse lentose visų partizanų vardus aukso raidėmis įrašę...
Tai Tautos rūpesčiu buvo garbingai perlaidoti Didvyriai.
Skaityti daugiau: Didvyriai
