PARTIZANO TESTAMENTAS

O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko, vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažniau vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.

Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.

Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.

Miela mano mamyte, ką gi aš Tau paliksiu? Nieko daugiau neturiu - tik skausmo ir ašarų. Tu rūpestingai mane auginai, glostei savo nuo darbo sugrubusiomis rankomis ir tikėjaisi, kad užaugsiu Tavo paguodai, palengvinsiu Tavo senatvę. O ką aš Tau daviau? Vien ašaras. Tu verkei kiekvieną kartą, kai aš ruošdavausi į didesnį žygį ar gyvenimo posūkį, tačiau dabar Tavo ašaros nenudžiūva. Jei būtum užauginusi mane nedorą, gal man nebūtų taip skaudu, bet gi dabar... rodos, niekam nieko pikta nedariau, tik gera. Tavęs aš prašysiu nelieti ašarų, ramiai ir kantriai pernešti visus skausmus, kartais pasimelsti, nes tik maldoje galima rasti tikrąjį nusiraminimą ir tikėtis susitikti aname pasaulyje, kur, mūsų krikščionišku įsitikinimu, nėra jokio keršto nei neapykantos, kur viešpatauja tikrasis džiaugsmas.

Tu, miela sese, kurios gyvenimas taip pat dygliais nuklotas, jei liksi gyva, stenkis surasti mano kapą, retkarčiais jį aplankyk, augink jauniausią kartą doroje lietuviškoje dvasioje. Tavo ašaros taip pat negiliai paslėptos, bet stenkis jų per daug nelieti. Žinok, kad tuo man jau nepadėsi, o tik ardysi savo sveikatą, kurios Tau gyvenime dar labai prireiks.

Broliui, su kuriuo riša ne tik broliška, bet ir bendra vargo meilė, pirmiausia linkiu išlikti gyvam, išeiti iš kovos nepalūžusia siela ir kurtį dorą lietuvišką gyvenimą. Iš praeities klaidų (jeigu jų buvo) mokytis, prisiminti, kad žmogui visuomet galima ir nevėlu save tobulinti. Turi gabumų ir jei nesuklysi, teisingai jais pasinaudosi - pasieksi savo laimę. Tik niekuomet neišduok lietuvio idealų, už kuriuos kovėmės ir nebijojome mirti.

Tu, mergaite, kurios vardo čia nerašau (jį žino mano sesė) gali prisiminti, kad buvo toks partizanas, kuris daug apie Tave svajodavo sunkiais savo gyvenimo laikais, kaip apie moterį, su kuria tikėjosi sukurti šeimos židinį. Ne už tai Tave mylėjau, kad būtum gražesnė už kitas ar turtingesnė, bet už tai, kad nepamiršai manęs ir sunkiu metu, kai spaudė nelaimės ir visą laiką rodei seserišką širdį. Už seserišką meilę priklausytų atsilyginti broliška meile, bet kuo aš kaltas, kad mano sieloje jos daugiau. Juk nepyksti už tai? Aš noriu, jei žinosi, kur mano kapas, kad jį aplankytum, gėlėmis papuoštum, neužmirštum savo pažado. Daugiau nieko neprašau, tik linkiu pasilikti tokiai pat kantriai, kaip iki šiol...

Tau, Tėvyne Lietuva, linkiu greičiau sulaukti laisvės, kuri taip miela ir, mano nujautimu, jau nebetoli.

Visi vargai ir smūgiai tenepalaužia vieningo pasiryžimo kovoti už laisvę, bet kova turi būti dar suintensyvinta. Kritusieji už laisvę gyvuosius įpareigoja tęsti jų vertą kovą, kad pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras - kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikučių džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę, Tau Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, nebeatsirastų nė vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra gana daug...

Te nebebūna Tavo vaikų tarpe puikybės, paniekos, ko iki šiol netrūko. Te neniekina pareigūnai ir daugiau išsilavinę žmonės prasto, naginėto, pilka sermėga apsidengusio kaimiečio, kuris daugiausia už Tavo laisvę paaukojo. Mano draugų - kovotojų už laisvę tarpe nebuvo nei labai mokytų žmonių, nei dvarų savininkų, o tik neturtingi susipratę lietuviai, daugiau pratę valdyti plūgą, dalgį ar kitus įnagius. Ponaičiai baltom rankom visuomet turėtų atsiminti, kad pirmieji privalo parodyti pagarbą šiems žmonėms, kurie įrodė, jog moka ne tik ūkio darbus dirbti, bet reikalui esant, pirmieji tveriasi už ginklo ir kaunasi už tautos laisvę. Jie neieškojo jokių lengvatų, bet su ginklu rankose vargo Tėvynės vargą nuo pirmosios jo atsiradimo dienos.

Tiems, kurie sėdi dešimt metrų įsikasę žemėse ir saugo vien tik savo gyvybę, linkiu, išlindus iš urvo, gerai nusivalyti puvėsius, skubiai apskelbti savo "vargus”, persekiojimus ir nuotykius (kurių turėsit bene daugiausiai) ir nepamirškite prisigrobti turto, naudodamiesi patogiu laiku. Žinoma, to jūsų daug mokyti nereikia, šito amato jūs mokate geriau už mane. Gaila man Jūsų... Gerai, kad tokių nedaug yra.

Nežinau, ko Jums palinkėti, turtuoliai, kurie, patys gerai apsirūpinę, būtumėt galėję ir partizanams duoti kąsnelį duonos. Pagailėdavot... Jūs verčiau sušelpkite atsilankančius iš Rusijos įvairiausius šnipus, nei lietuvius partizanus, kurie kovoja ir už jūsų laisvę. Jums telinkiu išaušus laisvės rytui, gerai suskaičiuoti savuosius gerus darbus ir nors kartą pajusti gėdos jausmą.

Ogi Jums, išdavikai, kurie su tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Keršto nešaukiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai Jums kerštautų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje Jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname - teteisia Dievas pagal savo įstatymus. Daug Jums galima padaryti priekaištų - Jūs patys šitą geriau žinote, bet aš to neminėsiu, nes, manau, Jūs esate verti pasigailėjimo - be moralės bei žmogaus vardo padarai.

Ant nieko pasaulyje nepykstu ir visiems skriaudėjams atleidžiu, o jei reikės - mirsiu su žodžiais... Už tikėjimą ir Tėvynę.

Balys - Liubartas

1945 liepos 28 d.

Šaltinis: Janina Semaškaitė, Vaičėno būrio žutis, Vilnius, 1994, p. 16-19.

https://www.partizanai.org/failai/pdf/vaiceno-burio-zutis.pdf

Neskubėk, žmogau, perbėgti paskubomis testamento eilutes, stabtelk: tai širdies ir iškentėtos kančios kalba.

Balio Vaičėno-Pavasario testamentą, ranka parašytą po Obelių šilo mūšio, išsaugojo jo patikėtinis Andrius Dručkus-Kerštas (1928-2018), Obeliuose įkūręs Laisvės kovų istorijos muziejų. Jame ir galite pamatyti šį testamentą.

Obelių Laisvės kovų istorijos muziejaus nuotraukose: Balys Vaičėnas (1915-1951) ir jo testamento fragmentas