PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS
BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA
PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.
PIRMASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ MELĄ
TAD ir būtų šiandien pirmasis mūsų uždavinys — rezistencija prieš melo dvasią. Prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę turėtume pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą. Į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušviet'imu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertes kėlimu. Šiandien reikia skelbti jam kovą tiesos prieš-pastatymu. Lietuvių Fronto bičiuliai tremtyje turėtų imtis uždavinio šią kovą pradėti ir ją išvystyti. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra, su jos tremtiniais. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas. Pasvarstykite tad, mieli bičiuliai, kaip konkrečiai ši rezistencija prieš melą būtų galimai įvykdyta. Bet ji yra būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami.
Skaityti daugiau: Trys dešimtmečio uždaviniai
SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.
Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!
Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo
Kenčiantis Kristus Diureris
labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.
Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA
Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis
KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS
Šaltinis: „Laiškai lietuviams“ Vol.37 1986m. Nr.5, 6, 7
PREL. M. KRUPAVIČIUS
Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.
Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).
Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.
Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.
Šią prel. Krupavičiaus paruoštą medžiagą teks spausdinti per kelis numerius.
Redakcija
ĮŽANGOS VIETOJE
1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala —toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala — hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.
1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU
Kauno arkivyskupijos ganytojų velykinis laiškas arkivyskupijos kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams
Per Velykas mes švenčiame svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo slėpinį, ant kurio pastatytas mūsų krikščioniškasis gyvenimas ir būsimojo prisikėlimo viltis. Apaštalas Paulius ragino krikščionis tvirtai tikėti Kristaus prisikėlimu: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Dėl šios priežasties per Velykas mes džiūgaujame ir giedame: „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!“
Sveikiname Jus, brangūs kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventėje, dalijamės su Jumis velykiniu džiaugsmu ir trokštame, kad kiekvieno Jūsų širdis būtų kupina džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja Velykų žinia. Tačiau kad šis linkėjimas išsipildytų, reikia mūsų pasiryžimo Velykų slėpinį paversti savo gyvenimo tikrove.
Po Jėzaus mirties ir palaidojimo džiaugsmo tikrai nebuvo. Atskubėjusi prie kapo Marija Magdalietė Jėzaus kūno nerado; ji matė tik numestas drobules, todėl stovėjo prie kapo angos ir verkė. Čia jai apsireiškė prisikėlęs Jėzus ir pašaukė vardu: „Marija!“ Buvusi nusidėjėlė tampa pirmąja Jėzaus prisikėlimo liudytoja. Prisikėlimo žinią ji nuneš Jėzaus mokiniams, kad šie irgi įtikėtų ir kitiems liudytų apie prisikėlusį Mokytoją.
Marijos Magdalietės pavyzdys yra labai brangus. Į prisikėlusį Jėzų tikintis žmogus gali būti labai ištikimas savo Krikšto įsipareigojimams, bet gali klysti ir nusidėti, tačiau ir šiuo blogiausiu atveju jis pasitiki Dievo gailestingumu, kuris gali prikelti jį iš giliausio moralinio kapo. Dievas, kaip taikliai pasakė popiežius Pranciškus, nepavargsta būti gailestingas, tik mums reikia nepavargti pasinaudoti Dievo gailestingumu.
Per Krikštą Dievas kiekvieną žmogų, kaip Mariją Magdalietę, pašaukia vardu pradėti prisikėlusio žmogaus gyvenimą, pilną dvasinės šviesos, meilės ir broliškumo. O kaip viso to šiandien mums reikia!
Mus kasdien atakuoja informacija apie žmonių susvetimėjimą, susiskaldymą, nepagarbą vieni kitiems, žiaurumus, o kartais net sunkiai suvokiamus nusikaltimus. Mus šiurpina nusivylę ir iš gyvenimo savo valia pasitraukiantys žmonės. Tokiais atvejais mes klausiame: iš kur visa tai? Netiesa, kad tik medžiaginis vargas padaro žmogų beširdį ar priverčia jį taip nusivilti gyvenimu, kad tik savižudybėje rastų išeitį. Baisesnis yra dvasinis vargas. Beširdiškumas ir žiaurumas atsiranda ir suveši dirvoje, kurią tręšia neskaistumas, neapykanta, godumas, pavydas, puikybė, girtuokliavimas ir kitos nuodėmės. Gyvenimas nuodėmėje – tai tūnojimas kape, nuo kurio angos Velykų angelas dar nenuritino akmens .
Skaityti daugiau: Prisikėlimo kelias
Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje
I Patriotizmo pagrindai
1. Patriotizmo pradai
a. Patriotinis jausmas
Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“1). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.
Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“2). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.
Skaityti daugiau: A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS
REZISTENCIJOS PRADŽIA
1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę
Sudarė Vytautas Landsbergis
2012
UDK 947.45.082(093.2)
Re247
ISBN 978-609-95158-6-1 © Vytautas Landsbergis, 2012
TURINYS
Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau.................................6
ISTORINIAI TEKSTAI
J. Ambrazevičiaus žodis prie partizanų kapo..............22
Iš J. Ambrazevičiaus kalbos paskutiniame
Laikinosios Vyriausybės posėdyje
1941 m. rugpjūčio 5 d..............................................24
Memorandumas apie teisinę Lietuvos būklę
ir faktinius santykius bolševikų okupacijai
Lietuvoje pasibaigus.................................................34
Laikinosios Vyriausybės autobiografija.......................44
Metai laukimo...................................................44
Laikinoji Vyriausybė atstato ir kuria...................49
Okupantas prieš Laikinąją Vyriausybę................57
Ir vėl formali okupacija......................................68
Juozas Brazaitis. Lietuvos žydų likimas
ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė.................................74
Nekaltas......................................................................97
PRIEDAI
Birželio gaisai...........................................................98
Pasipriešinimas okupacijai........................................102
Pelenai grįžta į žemę................................................107
Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau
Požiūriuose į Lietuvos 1941 m. birželio sukilimą vyrauja atvirkščias anachronizmas ir krašto valstybingumui svetimos konceptualios atliekos.
SSRS ideologų - užgrobėjų linija aiški: nepriklausoma Lietuva buvo nesusipratimas. Vakarų „imperializmo“ ir Versalio spekuliacijų produktas. Todėl, kai SSRS 1940 m. „atsiėmė“, kas jai neva priklausė kaip ankstesnės carų imperijos tęsėjai, dalykai vėl amžiams („navieki“) stojo į savo vietas. Lietuvos ūkininkų žemė, įmonės, verslas, bankai vienu kolaborantiniu mostu tapo SSRS nuosavybe. Dar formaliai neinkorporavus į SSRS, krašte jau „veikė“ sovietų baudžiamasis kodeksas. Kas toliau?
Vokietija 1941 m. vasarą prevenciškai puolė ir užėmė (sau) dalį neva suverenios SSRS teritorijos; apsigynusi raudonoji imperija 1944 m. vasarą - rudenį ginklu susigrąžino gimtąjį Pabaltijį, „rodnuju Pribaltiku“.
Tai didžiųjų mąstymas teritorijomis - mano ne tavo. - kuriame nėra vietos minčiai apie tose teritorijose gyvenančias tautas, galimą jų niekinę (kadangi silpnos ir mažos) valią.
Iš čia ir smulkesnės mąstymo šiukšlės besiveliančios net pačiose „teritorijose“, kai dėliojama lyg iš pašalio: nieko negalime, esame maži, tad ar derėjo rezistencijos pradininkams mąstyti ir elgtis kitaip nei didieji nori. Juk net Birželio bandymu atkuriamos valstybės Laikinoji Vyriausybė paskelbta prieš antrojo okupanto valia. Galėjo iš karto baigtis blogai. Juolab svarstymai, ar Lietuvai - jos vardu kalbančiai Vyriausybei nebūtų vertėję išdidžiai atmesti naujo totalitarinio užkariautojo įsakymų, tuo išsyk panaikinant sau kaip subjektui bet kurią manevro ir egzistencijos galimybę, tautai liekant vergu be atsakomybės.
Anachronizmas - kai pasipriešinimo veikėjai vertinami ne pagal ano meto aplinkybes, savą padėties išmanymą ir pareigos tautai supratimą, o pagal mūsų šių dienų gudrumą.
Mes mat nebūtume suklydę (sukilimas - klaida), todėl dabar ateiname teisuoliškai teisėjauti.
Mes nebūtume apsirikę, net po 1941 m. birželį siautėjusio Raudonojo teroro, kad nacionalsocialistų diktatūra galbūt geresnė už bolševikų. Dabar žinome, kad abi baisios.
Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.
Rugsėjo 23 d. Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu buvo iškilmingai pagerbtas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas.
Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kunigą prelatą ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, koncelebravo vyskupas Gintaras Grušas ir kunigai. Pamokslą, įvardindamas M. Krupavičiaus nuopelnus Lietuvai kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, sumaniai ir teisingai įvykdytą žemės reformą, dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms veikloje, pasakė vyskupas G. Grušas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“.
Gausus būrys dalyvių po Mišių ėjo į Odminių gatvę, kur prie dešimtu numeriu pažymėto namo vyskupas pašventino memorialinę lentą. Kariūnai ir dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Kalbėjo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Pažymėjęs M. Krupavičiaus nuopelnus kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, profesorius Vytautas Landsbergis išskyrė kunigo pastangas, nukreiptas į žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu, dėl ko jam teko nukentėti, pažymėjo prelato nenutrūkstamą veiklą užsienyje Lietuvos vadavimo iš sovietinės okupacijos reikalu.
Renginiui pasibaigus, mons. A. Svarinskas dėkojo visiems, kas maldoje paminėjo garbingą Lietuvos sūnų, kas padėjo jo atminimą įamžinti memorialinėje lentoje.
Algimantas Zolubas
Mykolas Jeronimas Krupavičius
BIOGRAFIJA
Gimė 1885 m. spalio 1 d. Marijampolės apskr., Balbieriškyje.
1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą, 1905 m. – Veiverių mokytojų seminariją.
Skaityti daugiau: Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas
JUOZAS BRAZAITIS
EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...
1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus
Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.
Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.
2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti
Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.
Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.
Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.
Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?
3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas
Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.
Skaityti daugiau: ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis dalyvių atminimui
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.
Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.
Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 04 22-24. Stovi iš kairės: apygardos štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės štaboŠvietimo ir spaudos skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Vaidoto grupės būrio vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Priklaupę iš kairės: Merkio rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška–Lapaitis, Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Guli iš kairės: Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius, Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas
Skaityti daugiau: Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines
Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė
LR Seimo Žmogaus teisių komiteto narė
Skaičiuojame 23-uosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus. Demokratinė laisva valstybė yra neatsiejama nuo pagarbos žmogui – pagarbos žmogaus pagrindinėms teisėms ir laisvėms.
Žvelgiant į Lietuvos istoriją, matome, jog žmogaus teisių idėja mūsų tautoje turi senas tradicijas. Jau 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo suformuluoti tam tikri žmogaus teisių principai. Antrajame šios Konstitucijos skirsnyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ įtvirtintos lyčių lygybės prieš įstatymą nuostatos, tikėjimo ir sąžinės laisvės, turto neliečiamybės principai, draudžiama diskriminacija kilmės, religijos, tautybės pagrindu.
Tarpukario karta, antrosios sovietinės okupacijos metais pasirinkusi partizanines kovos kelią, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir etines, moralines vertybes, sudarančias žmogaus teisių pagrindą. Tai atsispindėjo partizanų leidžiamuose dokumentuose, pogrindinėje spaudoje, rašytuose atsiminimuose.
Skaityti daugiau: Kovo 11-oji: nepriklausomybės ir žmogaus teisių atkūrimas
Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė
Ir vėl žodžiai neatitinka darbų: ilgai ir skausmingai diskutavus visuomenėje bei Seime apie informavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimą, seimūnai ir vėlei numojo ranka (o gal nusispjovė?) į Lietuvos gyventojų daugumos poreikius ir išbraukė taip reikalaujamą draudimą reklamuoti seksualinės orientacijos apraiškas ar skatinimą!
Išbraukė, nors Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata apie žmonių sveikatos ir dorovės saugojimo prioritetą! Juk niekam ne paslaptis, kad tokios mirtinos ligos kaip AIDS, ŽIV ir sifilis – tai dorovės nesilaikančiųjų palydovės!
Tačiau Seimo nariai šį faktą ignoravo.
Tiesa, ne visi. Įstatymas priimtas dviejų frakcijų – konservatorių ir socdemų – pajėgomis, pusėtinai prie jų prisidėjus Liberalų Sąjungai ir mišriesiems su Valinsko frakcija kartu.
Praktiškai, tik 5 balsų persvara nukenksmintas taip reikalingas įstatymas, buvo priimtas ir, jei ne konservatorių 18 balsų, su A.Kubiliumi, I.Degutiene ir J.Razma priešaky, toks sekso informacijos paleidimas į Respublikos visuomeninę informacinę erdvę nebūtų realizuotas. Jis ne tik pažeidžia Konstituciją, bet ir eilę kitų įstatymų, kuriuos reikės taisyti, nes gaunasi akivaizdūs prieštaravimai!
Pirmoje eilėje, aišku, reikės taisyti Konstitucijos 25 straipsnį!!! Nes neatitinka doros ir sveikatos prioritetui. Teks organizuoti referendumą. O gal geriau prašyti Prezidentę, kad nepatvirtintų tokio antikonstitucinio straipsnio? O gal kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl straipsnio įvertinimo ir suderinamumo su Pagrindiniu įstatymu?
Juo labiau, kad ir nubalsuoto 39 straipnio tekstas pats sau prieštarauja!!! Antai, straipsnio 1 dalyje įrašyta nuostata apie informacinių tekstų privalomą padorumą. Neabejotina, kad bet koks lytinės (tradicinės ar kitos) orientacijos demonstravimas nėra padorus. Antra vertus, straipsniu draudžiama įžeidinėti religinius ar politinius įsitikinimus, todėl išeliminavus iš teksto frazę „...sekso orientacijos apraiškų arba skatinimo...“ iškart įžeidžia ne tik krikščioniškąją Lietuvos gyventojų daugumą, bet ir Krikščionių partiją!
Skaityti daugiau: Žodžiai ar darbai?
Andrius Stanislauskas
Pirmą kartą per 70 metų Lietuvoje paminėtas 1941 Birželio Sukilimas. Ir paminėtas iškilmingai, Mokslų Akademijos Dižiojoje konferencijų salėje, su žinomų mokslininkų pranešimais, istorinio-dokumentinio filmo „Pavergtųjų sukilimas“, skirtu įamžinti sukilimo prieš okupaciją ir terorą jubiliejui, demonstravimu, su sukilimo dalyvių prisiminimais ir planų šiam fenomenui įamžinti visuotinu patvirtinimu!
Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas tikruoju savo vardu, o ne holokausto Lietuvoje pradžia, kurią mums įkyriai 20 metų kalė į galvas barzdas Briuselyje besiraunantys ir kompensacijų bereiklauajantys žydai. Šiuokart Sukilimo juodinimas nutilo. Ar dėl to, kad patys buvo sugauti Izraelyje, vykdantys eugeniką savo vaikams? Ar dėl to, kad ES, pagaliau, sulygino sovietinius nusikaltėlius su nacistiniais? Ar dėl to, kad Seimas patvirtino kompensacijų žydams sumą? Ar dėl to, kad buvo „užmiršti“ Mordochėjaus Levi kruvino marksizmo ideologijos vykdytojai Lietuvoje su visu lietuvių genocido įgyvendintojų 72 pavardžių sąrašu, vadovaujamo Nachnamo Dušanskio ir sėkmingai slepiamo Izraelyje?
Šįkart Sukilimas buvo ne tik teisingai įvardintas, bet ir visokeriopai nušviestas: ir iš bendros geopolitinės Europoje tuometinės padėties, ir iš lietuvių Tautos genetinių šaknų, ir iš netolimos ateities – partizaninio pasipriešinimo, – pasekmių, pristabdant šalies kolonizavimą.
Sukilimas pademonstravo Tautos tvirtybę, pasitikėjimą ir taurumą, nes sukilo prieš moralinę ir fizinę vergiją bei marksistinį melą visam Pasauliui. Sukilimo poveikis tęsėsi per visą partizaninio karo dešimtmetį, neužgeso per visą rezistencinį laikotarpį ir įspūdinga jėga prasiveržė Sąjūdžio laikotarpyje! Galime tvirtai sakyti, kad Sukilimas sudėjo tvirtus pilietiškumo ir valstybingumo pagrindus lietuvių Tautai, bei neblėstantį ryžtą atgauti laisvę ir Nepriklausomybę.
Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas kaip vienintelis SSSR iš visų okupuotų šalių, ir ne kaip spontaniškas piliečių proveržis, bet kruopščiai parengtas, su visais Pasaulio įvykiais suderintas ir, nors jau rengimo stadijoje su žinomomis II Pasaulinio karo okupacijos pasekmėmis, tačiau tikslingai įvykdytas, viliantis rudojo okupanto pripažinimo Lietuvos Laikonosios vyriausybės „de jure“ ir bent dalinės savivaldos, kurią turėjo vakarų Europos okupuotos šalys.
Skaityti daugiau: SUKILIMAS
Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu,
pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę.
Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią,
išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią,
kurią mūsų bočiai per amžius augino.
Marija, apšviesk klystančius, gelbėk
mirusius karžygius,
leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai,
kad kaip šviesi žvaigždė kitų tautų
tarpe šviestų,
spindėtų ir garbintų
Tavo Sūnaus ir
Tavo gailestingumą ir
meilę.
Amen.
Iš Sibiro glūdumų sklinda ši malda, kupina žmogiškos kančios ir ilgesio..Tai XX amžiaus kankinių malda, į kurią sudėti visi jų troškimai ir viltys, prašant šviesios ateities savajai Tėvynei. Ši malda kartu su kitomis, surašytomis maldaknygėje „Marija. Gelbėk mus". iš gulagų pasaulio prasiskverbia pro visas uždangas ir pasiekia tūkstančius jautrių širdžių.
1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis „išleidžiama" rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių lietuvių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė - Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys - Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė - ją įriša ir apipavidalina. Beje, prireikia tik kelerių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį.
Skaityti daugiau: Adelė Dirsytė
Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė
Metiniame Prezidentės pranešime nuskambėję žodžiai apie pagarbą Didvyriams ir niekdarių bei parsidavėlių pasmerkimą, privertė suklusti visus ir įsigilinti į Lietuvo Himno žodžių prasmę:
„Lietuva – Tėvyne mūsų, Tu Didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“
O kurgi tie mūsų didvyriai?
Nei istorijos vadovėliuose jų pavardžių ir atvaizdų, nei miesto aištėse jiems paminklų ar bent atmintinų lentų... Iš kur tie šiuolaikiniai sūnūs gali tą stiprybę semti?
Per tarpukario dvidešimtmetį kiekvienas Lietuvos miestelis pasipuošė ar tai paminklais, ar tai sau svarbų įvykį įamžinęs kryželiais, koplytstulpiais ar medžio drožiniais...
Rudi ir raudoni okupantai juos sunaikino, kad lietuviai neturėtų kuom didžiuotis, atsiminti ir į ką lygiuotis.
Po 1990 – visi puolėsi sunaikintus – atstatinėti, paslėptus – atkasinėti, atrestauruoti ir buvusion vieton sugrąžinti. O, svarbiausia, – mūsų Didvyrių-partizanų palaikus iš visų pašalių išmėtytus, surinkti, viešai atgiedoti ir garbingai su varpais šventintoje žemėje palaidoti.
Pirmieji šį skaudžiai šventą darbą puolėsi daryti dzūkai, pastebėję KGB patalpų tylų ardymą...Suprato, kad taip skubama paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Puolė sąjūdiečiai ir neveltui – šios juodos institucijos rūsiuose, kiemuose ir net labai nepadoriuose vietose rado per 45 metus jau pabalusius saviškių kaulelius. Identifikavo ir garbingai perlaidojo, paminklinėse lentose visų partizanų vardus aukso raidėmis įrašę...
Tai Tautos rūpesčiu buvo garbingai perlaidoti Didvyriai.
Skaityti daugiau: Didvyriai
