Didžioji Jėga
(Tautos šventės proga)
Mūsų mažutis kraštas, lyg gintaro gabalėlis prigludęs prie neramios Baltijos krūtinės, nuo amžių kėlė ir kelia mūsų didžiųjų Vakarų ir Rytų kaimynų troškimą jį pagrobti, o darbščiąją lietuvių tautą uždusinti vergijos junge. Tačiau, nežiūrint patirtų sunkiausių smūgių, žiauriausių bandymų, mūsų tauta iki šiandien apgynė savo egzistenciją - liko gyva.
Kas per paslaptinga jėga glūdi mūsų tautoje, kad nei kruviniausios kovos, nei sunkus baudžiavos jungas, nei žiauriausia, tamsiausia carinės Rusijos priespauda nepajėgė jos palaužti? Kas per jėga ir šiandien kelia ją į žūtbūtinę kovą prieš kruvinąjį bolševizmą, neleisdama palūžti ir susmukti? Atsakymą rasime pažvelgę į savo tautos praeitį, į nueitą charakteringesnių kovų kelią.
Pirmieji sunkūs bandymai ištiko lietuvių tautą (tuo metu dar susiskaldžiusią giminėmis) XII amžiuje, kada į tylų Pabaltijo kampelį, prisidengę krikščionių tikėjimo skleidimo skraiste, ėmė veržtis iš Vakarų vokiečių riterių ordinai, nešdami mirtį, vergiją ir sunaikinimą. Geležim apsikaustę riteriai tikėjosi greitai ugnim ir kalaviju pavergti menkai ginkluotą bei organizuotą tautą, bet apsiriko. Per daug jau buvo įaugęs lietuvio sieloj jo gimtojo krašto grožis ir meilė jam, kad leistų jį mindžioti ir naikinti žiauriems atėjūnams; per daug jau buvo pamėgęs lietuvis laisvę, kad save leistų apkaustyti vergijos pančiais! Ir pakilo tauta į kruviną, atkaklią gaivališką kovą, vis daugiau spiesdamasi, jungdamasi į vieną kamieną, ir po kelių šimtmečių žūtbūtinės kovos baigė garbingą pergalę Žalgirio laukuose.
Kas atnešė šį didžiulį laimėjimą, apsaugojusį keliems šimtmečiams Lietuvą bei Rytų Europą nuo tolimesnės vokiečių ekspansijos? Pirma, tai lietuvių tautos laiku suprastas vienybės reikalas, gimtosios žemės meilė ir pasiryžimas geriau žūt, bet nevergaut, išugdę galingą tautos dvasią, nepalaužiamą ir kritiškiausiuose momentuose; antra, tai jos vadų nepaprastas suaugimas su liaudim ir nenuilstamas rūpinimasis jos ateitim bei gerove.
Istorijos ratas sukosi. Milžiniškom aukom ir nuolatine kova sukurta didžiulė valstybė, susijungusi pražūtinga unija su išglebusia Lenkija, pamažu sunyko. Ir suklupo tauta amžių vieškely po sunkia, naujai iškilusios imperialistinės Rusijos, atėjusios daryti „tvarką", letena, čaižoma ponų ir carų žandarų rimbo.
Kame glūdi svarbiausia sunykimo priežastis? Tai ano meto lietuvių tautos šviesuomenėj (bajorijoj), kuri, apsvaigusi pergalėm, paniekino ir užmiršo savo kamieną - liaudį ir, paskendusi puotose ir nesantaikoj, nuėjo garbint svetimų dievų, išsižadėdama aukos, gimtojo krašto ir gimtosios kalbos.
Tamsi vergijos naktis apgaubė Lietuvą. To meto lietuvių tautos dvasią, jos sunkią dalią geriausiai charakterizuoja iki šių dienų išlikę liaudies dainos ir pakelių Rūpintojėliai. Tačiau ir šiuo sunkiu metu švystelėjo keletą kartų pabudinta senoji tautos dvasia (1831 ir 1863 metų sukilimai), bet buvo žiauriausiai nuslopinta, net uždrausta spauda. Tačiau šie švystelėjimai parodė, kad laisvės troškimas, gimtosios žemės meilė, savo vertės pajutimas nėra užgesę, kad tai dar rusena tautos kamiene - jos kaime. Ir užteko sušvisti „Aušros" spindulėliams bei nuskambėti „Varpo" dūžiams (spaudos draudimo metu pradėję eiti užsieny lietuviški laikraščiai, leisti saujelės lietuvių šviesuolių, prasiveržusių į mokslą iš lietuviškojo kaimo), kad vėliau vėl pažadintų tautos dvasią, jos liaudį iš sustingimo. Ir tauta budo, kėlėsi kovon dėl savo teisių, dėl savo laisvės, ir jos siekimų bei tikėjimo pergale jau nepajėgė palaužti nei kalėjimai, nei Sibiro katorgos. Ir štai Didžiojo Karo audroje galutinai subrendęs tautos siekimas laisvės ir nepriklausomybės išsivystė į atkaklias, didvyriškas 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovas, kurios baigėsi laimėjimu.
Nepriklausoma Lietuva - tai buvo lietuvių tautos gelmėse išsaugotos senolių dvasios triumfas! Nepriklausoma Lietuva - tai buvo pergalė lietuviškojo kaimo, iš kurio samanotų pirkių išėję šviesuoliai pažadino jį prisikėliman, o būriai savanorių savo kruvina auka išpirko jam laisvę!
Prisikėlusi Lietuva pasiekė nemaža laimėjimų ekonominiame gyvenime, tačiau ne paslaptis, kad dauguma inteligentijos (ypač senosios kartos) užmiršo brolį artoją ir darbininką, kurie, eidami kovon, galvojo, kad laisva Tėvynė bus gražus, kovose kritusių atminimo vertas paminklas, ir apsirgo egoizmu, susipainiojo partinių rietenų voratinklyje. Dauguma jų skynė nuo pergalės medžio sodriausius vaisius, užmiršdami tai, kad tie vaisiai sultingi visos liaudies prakaitu ir priklauso visiems. Ir, faktas, skilo tautos vieningumas, priblėso kūrybinis entuziazmas, o istorijos ratas sukosi... Po 22 metų nepriklausomo gyvenimo, išsivysčiusių pasauly politinių įvykių sūkury, mūsų tauta vėl neteko laisvės. Vėl senieji jos priešai nutrypė kraštą, paskandindami kančių, kraujo ir gaisrų jūroje... Bet skaudžiausia, kad šių okupacijų metu daugel skausmo ir nekalto kraujo teko tautai išlieti ir nuo savųjų rankos, o tai - padarinys mūsų valdžiusiųjų sluoksnių bei inteligentijos nusigrįžimo nuo liaudies ir egoizmo.
Štai jau tryliktą kartą švenčiame Tautos šventę, vilkdami sunkų vergijos jungą. Jau tryliktą kartą negirdime iškilmingų Rugsėjo 8-sios parado maršų, negirdime karštų patriotinių kalbų ir priesaikų, kuriom taip mėgdavo iš tribūnų švaistytis didžioji mūsų inteligentijos dalis: „Mirsim, bet nevergausim!", „Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai, kaip kūdikis, apleis!" Šiandien tylu... Jie apleido savo tautą kritiškiausiu momentu, pabūgę aukos ir užmiršę priesaikas, ir dingo Vakaruose su dulkėmis, sukeltom besitraukiančios vokiečių armijos, arba dreba šiandien, šliaužiodami prie okupanto kojų, ir serga „išlikimo" manija, kai kurie net padėdami priešui engti tautą ir silpninti jos dvasią. Bet nepalūžo palikta likimo valiai liaudis, nesustingo ir neparimo žiaurios okupacijos junge! Senolių herojinė dvasia, gimtosios žemės ir laisvės meilė, galinga liepsna degusi tautos gelmėse, nuo pat pirmos antrosios bolševikinės okupacijos dienos išsiveržė gaivalingu ginkluotu ir pasyviu pasipriešinimu, kurio, nežiūrint didžiausių ir žiauriausių okupanto pastangų, nepavyko jam užgniaužti. Lietuvių tautos kamienas ir iš jo gelmių kilęs būrelis inteligentijos (daugiausia jaunimo) šioje žūtbūtinėje kovoje nepabūgo ir didžiausios aukos - savo gyvybių, aplaistydamas krauju gimtąją žemę ar nešdamas sunkią dalią kalėjimuose bei tremtyje. Ir ši sunki kova tebevyksta, šviesdama giliu lietuvių tautos tikėjimu pergale.
Iš čia suminėtų faktų jau ryškiai išaiškėja ta paslaptingoji jėga, glūdinti mūsų tautoje, kuri iki šių dienų išlaikė ją gyvą ir nepalūžusią sunkiausiose kovose dėl laisvės bei šviesesnės ateities. Tai lietuviškasis kaimas, jo laisvės ir gimtosios žemės meilė, jo didvyriška dvasia, nepabūgstanti didžiausios aukos, ir nepalaužiamas tikėjimas pergale sunkiausiuose tautos gyvenimo momentuose. Be to, aukščiau suminėti tautos gyvenimo momentai ne tik parodo, kame glūdi jos gyvybingumas ir jėga, bet atidengia ir tas priežastis, kurios atnešė skaudžių valandų ir atvėrė sunkių žaizdų tautos kūne. Tai - giliai patriotinės, aukštos moralės, atsidavusios savo liaudžiai šviesuomenės trūkumas. Dažnas jos nevieningumas, nusigrįžimas nuo liaudies, savanaudiškumas, savo kailio saugojimas sunkiuose tautai momentuose - tai veiksniai, paralyžiuojantieji tautos jėgas, nes šviesuomenė -tautos smegenys.
Giliai prasmingi didžiojo tautos žadintojo dr. V. Kudirkos žodžiai, tapę Lietuvos himnu: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia." Be praeities - sunki ir miglota ateitis. Praeities didingi laimėjimai ir ištvertos sunkios kovos įkvepia stiprybę, o tautos skaudžių pralaimėjimų priežastys ir jos gyvenimo klaidos parodo jų šaknis bei moko, kaip jų ateity išvengti. Todėl praeities akivaizdoje prieš kiekvieną šiuo metu vykstančios rezistencijos vadovybę ir iškyla didžiuliai gyvybinės svarbos uždaviniai: kiek galint išlaikyti sveiką, nepalūžusią dvasioje liaudį ir būsimą šviesuomenę (mokslus einantį jaunimą); palaikyti su jais glaudų kontaktą ir išaiškinti jų uždavinius nūdienos ir ateities tautos gyvenime; būti liaudies masių reikalų ir siekių gynėju ne tik šiandien, bet ir ateityje; siekti kiek galint didesnės vienybės įgyvendinimo tarp įvairių tautos sluoksnių; siekti tokios ateities santvarkos, kuri iki minimumo sumažintų galimybę pasikartojimui praeities klaidų. Šių uždavinių tinkamas, pasiaukojantis vykdymas suteiks rezistencijai naujų jėgų ir visišką paramą mūsų didžiosios tautos jėgos - jos liaudies, kas padarys ją nenugalimą nūdienos kovose su bolševizmu, o taip pat ir ateities kovose dėl šviesesnio tautos gyvenimo.
Vyčių keliu (Vyčių sąjungos organas), 1952 09 08, Nr. 1, GAMF, inv. Nr. 143. Nuorašas, mašinraštis.
Publikuota: Nenugalėtoji Lietuva, t. 4, p. 402-106.
Šaltinis: http://partizanai.org/failai/html/partizanai_apie_save.htm
