Keli štrichai monsinjoro Alfonso Svarinsko portretui
Gyd. soc.m.dr. Ramunė Butkevičiūtė - Jurkuvienė
Šaltinis: xxiamzius.lt/ 2005 m.
Sausio 21 dieną monsinjorui Alfonsui Svarinskui suėjo 80 metų. Sveikinome plačiai Lietuvoje ir užsienyje žinomą kunigą, visuomenės veikėją, aktyvų kovotoją už Lietuvos laisvę. Noriu pastebėti, kad mūsų gyvenimas dažnai nešykšti paradoksų. Žmogus gali būti plačiai žinomas ir daugelis tariasi pažįstą jį. Bet ką reiškia pažinti žmogų?
Retas Lietuvos gyventojas pripažintų, kad mons. A.Svarinsko nepažįsta ar nėra nieko apie jį girdėjęs. Nedaug kunigų sovietiniais laikais galėjo didžiuotis tuo, kad apie juos sukurtas filmas, demonstruotas okupuotos šalies kino teatruose. Kokia asmenybė privertė susidomėti valdžios organus ir paklausti: „Kas jūs, kunige Svarinskai?“
Manau, į šį klausimą ne tik minėtas filmas nesugebėjo atsakyti. Apie istorines asmenybes gali kalbėti tik pati istorija – Tautos, Bažnyčios. Tik ir ją dažnai rašo visokie metraštininkai, anot J.Marcinkevičiaus, ir baltieji, ir juodieji... Buvo aksominės ir dainuojančios revoliucijos, keitėsi valdžios, bet niekas nesukūrė kito filmo apie šį kunigą. Nejaugi istorijai liks tik vienašalė „tiesa“?
Nepretenduoju užpildyti šios spragos. Žinoma, labai džiaugčiausi, kad ji būtų užpildyta. Šiomis eilutėmis tik noriu pasidalyti savo matymu, kokį mons. A.Svarinską aš pažinojau, kaip supratau to laiko įvykius. Pirmiausia aš jį pažinau iš savo tėvo, gydytojo P.Butkevičiaus pasakojimų. Pasakymas, kad jie kartu patyrė sovietinio konclagerio išmėginimus, daugeliui (ypač to neišgyvenusiųjų) gali skambėti kiek banaliai. Kiek prirašyta apie tas kančias! Tik realiai susidūręs su šių dienų neteisybe, pažeminimu ar grėsme sveikatai pradedi suprasti, kiek jėgų reikia, kad tokioje situacijoje išliktum, nepultum į depresiją ar dar blogiau. Išlikti oriu žmogumi – psichologai nesiryžta teigti, jog tai įmanoma kritinėmis aplinkybėmis. Nestebino nieko tada vaizdas, kai du kaliniai, iki karo buvę ambasadoriais Vakarų valstybėse, mušdavosi šaukštais dėl prisvilusios košės nuogramdų. Šiurpinantis B.Sruogos vaizdas, kai išbadėjęs konclagerio kalinys bandė išplėšti neatšalusio lavono kepenis maistui, tik pateikia kontekstą, ką iš žmogaus gali padaryti nužmoginančios sąlygos. Jaunas klierikas Alfonsas giliai suprato nužmogėjimo galimybę. Jis pasiūlė artimiausiems savo draugams, kad savo žmoniškąjį orumą vertins daugiau negu kūno gyvybę. Įdomu, kad daugeliui lietuvių jaunuolių šis pasižadėjimas tada padėjo nesužlugti, sąmoningai vengti to pirmo tarsi nepastebimo žingsnio į orumo praradimą. Mums, išvargintiems akivaizdaus viešų priesaikų laužymo, sunku įsivaizduoti, kad galima laikytis žodžio, tyliai duoto draugams...Aš ne kartą pati girdėjau iš kunigo lūpų pasakojimą apie žmogų, kuris mirė kaip kirminas, o galėjo mirti kaip Žmogus. Tai smigo giliai, formavo jauno žmogaus vertybių sistemą, nes kalbėjo ne iš gražių knygų pasiskaitęs pamokslininkas, bet pats nešęs orumo idėją Žmogus.
Kun. A.Svarinskas Mordovijos lageryje antrojo įkalinimo metais Chruščiovo „atlydžio“ laikais. 1960 m.
Tokiose sąlygose tuometinis klierikas Alfonsas ne tik išliko. Jis sugebėjo rūpintis kitais. Daugelis yra patyrę labdaros teikimo malonumą, - kaip gera būti duodančiu, ypač TV prožektorių šviesoje... Bet pradingsta geradario saldumas, kai atsiskleidžia džiunglių įstatymo žiaurumai, kai prabunda instinktas – kiekvienas už save. Lageryje pradėjo siausti bado palydovė šiltinė. Korpusas, kuriame buvo laikomi ligoniai, ištuštėjo. Kunigas Alfonsas pasiprašė: „Aš galiu ten eiti, juos slaugyti“. Tai nebuvo didvyriškų žygių ištroškusio berniuko svaičiojimai. Šis Žmogus suprato, ką darė. „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,39). Paradoksas – jis išliko gyvas.
Grįžtant iš lagerio po antrojo įkalinimo 1964 metais
Dvasinė gyvybė jam rūpėjo labiausiai. Energingas klierikas prieš Velykas primena apie išpažinties būtinybę. „Eik tu , Alfa...“ – pasigirsdavo skeptiškos replikos. Taip toli šios sąlygos buvo nuo to Gavėnios laikotarpio išgyvenimo, kurį paliko šie žmonės toli Tėvynėje. Sovietinio konclagerio chaosas ir velykinė išpažintis – neįsivaizduojamas derinys. Bet... Nusidriekdavo eilės, „Alfai“ susitarus, kad kažkuris katalikų kunigas ryšis nepaisyti draudimų atlikti religines apeigas. Išpažinties atgaivintos išsekusios kalinių sielos atsiverdavo Malonei...
Miroslave 1967 metais
Prieš penkiasdešimt metų klierikas Alfonsas buvo įšventintas kunigu. Ne spindinčioje katedroje, o konclagerio operacinėje, kur atseit operavo vyskupą Pranciškų Ramanauską. Ten galima buvo nors truputį pasislėpti nuo griežtos prižiūrėtojo akies. Vidury apeigų prižiūrėtojas ėmė veržtis į operacinę, nes jam pasirodė kažkas įtartina. Tačiau gydytojas Vladas Šimkūnas, sutelkęs visą savo asmeninį žavesį ir psichoterapinius sugebėjimus, o prie argumentų pridėjęs gero lietuviško tabako, sugebėjo nuraminti besiveržiantįjį. Katalikų Bažnyčia įgijo dar vieną kunigą - kovotoją nesibaigiančioje kovoje tarp gėrio ir blogio. Karį, kuriam pažadėta tiek palaiminimų: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės..., kurie persekiojami dėl teisybės..., palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia...“(Mt 5,6-11).
Viduklėje 1981 metais
Jaunasis idealistas grįžta į Lietuvą. Ar jis dar idealistas, ar jau idealistas?
Kulautuvos jaunimas greitai pajuto, kad tai tikras kunigas ir tikras žmogus. Vaikai (net būdami komjaunuoliai) lankė bažnyčią, ją puošdavo, plaudavo grindis. Pionieriai giedojo bažnyčios vaikų chore. Jauno kunigo vidinė branda, humoro jausmas, nuoširdus bendravimas traukė jaunimą. Jis buvo visiškas kontrastas lediniams netikriems santykiams praktiškai privalomoje komjaunimo organizacijoje, oficialiame tarybiniame gyvenime. Jis buvo vienintelė atsvara „niekada neklystančiai“ ir nepripažįstančiai jokių diskusijų komunistų partijos linijai. Mokiniai mėgdavo su kunigu žaisti šachmatais, kalbėti, diskutuoti. Bet, svarbiausia, tokie mokiniai galėjo mąstyti, netapti komunistiniais mankurtais, išmoko turėti savo nuomonę ir ją ginti. Viena tokių mokinių buvo Milda. Nepaisant jos puikaus elgesio ir mokymosi, jai grėsė išmetimas iš mokyklos, nes viešai išpažino tikėjimą. Po daugelio metų ji buvo mano Auklėtoja. Kadangi pati buvo jaunystėje užgrūdinta, ji leido mums, Komjaunimo mokyklos mokiniams, klasės susirinkimų metu atvirai reikšti savo mintis, laisvai kritikuoti komunistinę sistemą ir ieškoti atsakymo į gyvenimo klausimus. Manau, jos brandumui tikrai turėjo įtakos jaunystėje išgyventas laisvės pojūtis, kurį diegė kun. A.Svarinskas.
„Pats kunigas Alfonsas gyveno nepaprastai kukliai, neturėjo net tinkamų batų ar palto. Kai reikėdavo kur išvažiuoti, tuos daiktus skolindavosi iš vargonininko. Tuo tarpu jo pinigai ėjo neturtingiems mokiniams ar studentams šelpti“, – prisimena mokytoja, tuo metu dirbusi Kulautuvoje.
Toks žmogus, žinoma, buvo ypač pavojingas tiems, kurie siekė visus sukaustyti stingdančioje baimėje ir suniveliuoti „komunistinės liaudies“ mišinyje. Pagrindinė nerašyta taisyklė buvo kalte kalama visiems, norintiems išlikti: nemąstyk, nejausk, nekalbėk. Ir atsiranda Žmogus, kuris nepaklūsta! Jis tarsi savotiškas šiluma ir gyvybe alsuojantis želmuo, kuris ir aplink save tuoj tirpdo ledą. Pašalinti jį, sunaikinti! Toks nuosprendis netruko įvykti. Kun. A.Svarinskas iškeliamas į Betygalą ir, nespėjus dar žmonėms jo pažinti, suimamas. Visi jo draugai, idėjos broliai dar vis sapnuodami lagerių košmarus, tyliai stengiasi kabintis už gyvenimo, siekia bent kiek įsitvirtinti Lietuvoje, kur ne tik okupantai, bet ir kiti „prakutę“ juos stumdo, išregistruoja, persekioja, šmeižia... Bet jie Lietuvoje. Kuria šeimas, ieško darbo. O kunigas Alfonsas važiuoja atgal... į šaltį, badą, pažeminimą, vienatvę... Ar jis neturėjo pasirinkimo? Ar jis nemylėjo Lietuvos? Priešingai, jis rinkosi Tiesą, nesumeluotą, neišduotą meilę Dievui ir Tėvynei.
Trečią kartą ištrūkus iš sovietinio lagerio – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kairėje – Vašingtono LB pirmininkė Audronė Pakštienė, dešinėje – du JAV kongresmenai
Tiek daug girdėjusi netikros pompastikos, išsigandau šių nuoširdžių savo žodžių. Šie didingi dalykai mums tuoj asocijuojasi su sovietiniais plakatais, kuriuose – neapykanta perkreiptų akmeninių veidų herojai. Kunigas Alfonsas tikrai nebuvo toks. Štai mažytis epizodas. Suimti kunigą Alfonsą KGB atstovai į Betygalą atvažiavo žiemą arkliu kinkytomis rogėmis. Pasodino jį viduryje, o suėmėjai – iš kraštų. Ties didesne pusnim rogės pasviro, ir saugumietis su visu šautuvu buvo belekiąs į pusnį. Kunigas, sušukęs: „Broli, broli“, intuityviai puolė jo gelbėti ir sulaikė. Galima suprasti, kad oficialus santykis su areštuotuoju po to nepasikeitė, bet yra dar santykis žmogaus su žmogumi... Ar priesakas mylėti savo priešus tėra neįvykdomas teorinis teiginys, nieko bendra neturintis su realiu mūsų gyvenimu? Kunigas Alfonsas parodė, kad šio priesako galima laikytis. Jis tikrai niekada nebuvo nusiteikęs prieš žmogų, kad ir koks šis būtų. Jis tik nesusitaikė su nužmoginančia sistema ir prieš ją kovojo. „Aš vertinu ir gerbiu net komunistą, kuris tikrai tiki tuo, ką kalba, bet aš niekada nesutiksiu su tais, kurie atima iš vaikų dvasinį pagrindą „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, – tada kartodavo dabartinis mons. A.Svarinskas.
Partizanų parke mons. A.Svarinskas pastatė R.Reiganui, išvadavusiamjį iš sovietinio lagerio, skirtą kryžių
Aplinkiniai matė tai. Ne veltui padoresni rusų kareivėliai prie jo kameros tildydavo vienas kitą: „Tyše, krasnaščiokij pop molitsia“ (Tyliau, raudonskruostis kunigas meldžiasi). Ne veltui jis buvo gerbiamas net kalėjimo vyresnybės, kuri retai kada sutikdavo tokią brandžią asmenybę. Kaip kitaip paaiškinti „smulkmeną“, kad per kažkurias šv. Velykas kalėjime kunigui Alfonsui kaip tik žmogus iš kalėjimo vyresnybės parūpino kiaušinių. Kas vertė šį aukšto rango karininką tada rizikuoti savo karjera, o juk grėsmė buvo labai reali? Ar ne tas santykis žmogaus su žmogumi? Juk Dievas veikia per žmones. Kartais Jo nepažįstantys būna žymiai jautresni paslaptingam Aukščiausiojo veikimui.
Antrasis „sėdėjimas“ skyrėsi nuo pirmojo. Vienaip jaučiamės, kai esame patekę į bendrą nelaimę, kurioje okupacija užgriuvusi tarsi stichija, ir kitaip, kai lieki vienas, pasijunti plaukiąs prieš srovę. Deja, vis didesnė tautiečių, net buvusių bendražygių, draugų, bičiulių dalis apsisprendžia plaukti pasroviui... Kokios reikia jėgos! Kartais lengviau įveikti pačią srovę negu tą suvokimą, jog tampi vis labiau vienišas. O kiti nusisuka tik dėl to, jog esi ne toks kaip dauguma, kad nemoki veidmainiauti, nepaklūsti brutaliai jėgai, jog lieki ištikimas savo idealams, patiems kilniausiems ir didingiausiems.
Australijos piliečiai 1988-aisiais demonstracijos metu aiškina, kad tik 1993 metais kun. A.Svarinskas bus išleistas iš lagerio. Dievas leido išeiti jam į laisvę ketveriais metais anksčiau
Po antro „sėdėjimo“ reikia resocializuotis, tai yra vėl rasti savo vietą gyvenime, iš kurio buvai prievarta išstumtas. Kas jūs, kunige Alfonsai? Jūs gi nebaigęs net oficialios kunigų seminarijos!
„Kokia jūsų specialybė?“ – paklausė ponia nepažįstamojo, dalyvaujančio kukliame Vilniaus inteligentų pokylyje. „Aš rūpinuosi Šviesa“- sekė atsakymas. „Tai jūs elektrikas?“ - nustebo inteligentė. Tik reikia įsivaizduoti, koks buvo ponios nusistebėjimas, kai pokylio kulminacijoje prie atnešto krikštyti šeimininkų kūdikio (nešti į bažnyčią juk inteligentai bijojo ir vengė) šis „elektrikas“ priėjo su stula...
Kunigas Alfonsas taip buvo dar mažiau KGB suvaldomas, o tuo dar pavojingesnis.
Atsirado paskyrimas į Miroslavą, po to – į Igliauką. Vėl didžiulės pastangos gyventi tą tikrą, neiškraipytą, nemeluotą gyvenimą. Ir vėl KGB diktuojamos nerašytos taisyklės: jei apsisprendei būti „kulto tarnas“, save pasmerkei atskirčiai ir izoliacijai nuo visų. Iš tolo kaimo inteligentai ir kiti „tarybinio gyvenimo“ atstovai apeina miestelyje pasirodžiusį kunigą. Buvo įprasta, kad kunigas ir gyvena miestelyje, ir tarsi negyvena. Kaip tie bėgikai, kurie tarsi netoli vienas nuo kito, bet visai kitame bėgimo take. Kun. Alfonsas nesilaikė ir šitos taisyklės. Atkeltas į Igliauką tuoj užmezgė kontaktą ne tik su žinomais miestelio žmonėmis, bet ir su gatvėje sutiktu milicininku (paprastai milicininkai atstovaudavo sovietinėms jėgoms ir oficialioms KGB struktūroms).
Argumentą įtikinamą jam pateikė: „Mums reikia sugyventi: juk tu su vagimis kovoji, o aš – su bedieviais“. Taip buvo pabrėžta tikroji milicininko misija, visiškai iškraipyta sovietinėje tikrovėje. Po tokių žodžių nebylus jėgos balansas pasikeisdavo. Tokiam Kunigui nebetiko įprastas susitraukusio, kompleksuoto atsiskyrėlio vaidmuo. Igliaukos klebonijoje, kiek prisimenu, niekada netrūkdavo nei vietinio, nei atvažiavusio jaunimo. Būriais ten traukdavom. Daugybę šiandien žinomų kunigų ir visuomenės veikėjų pažinau būtent ten. Prisimenu jau Amžinybėn iškeliavusį kunigą Virgilijų Jaugelį, o tada tik smulkų, kukliai besišypsantį, bet ryžtingai nusiteikusį vaikinuką. Užkampis, persekiojimas neįstengė izoliuoti kunigo Alfonso. Priešingai, visoje Lietuvoje išgarsino iki tol nežinomą Igliauką. Jaunimo šurmulys skardėdavo Igliaukos klebonijoje ne tik atlaidų metu. Vasarą draugai bendraminčiai atostogoms atsiųsdavo savo atžalas. Gražiabalsė vargonininkė s.Miliutė, be nelengvo darbo prie bažnyčios, dar gaudavo globotinių pulkelį. Vienas jų, Vidmantas Butkevičius, prisimena: „Pirmieji mano prisiminimai apie Alfą (taip vadindavo kunigą tėtis) buvo iš vaikystės. Nors man buvo tik šešeri, kunigas Alfonsas man paliko labai šilto, energingo, žinančio, ką nori nuveikti šiame gyvenime, žmogaus įspūdį. Kai paaugau, tėtis pasiūlė mėnesį paviešėti Igliaukoje, pas kunigą A.Svarinską. Iš pradžių buvo nejauku, bet greitai pripratau, nes pasijutau (būdamas 14 m.) visateisiu parapijos nariu. Labai užsiėmęs bažnyčios kapitaliniu remontu, parapijos veikla, rasdavo ir man laiko. Labiausiai laukdavau vakaro, kai mudu eidavome pasivaikščioti. Trumpai pasimelsdavome, po to klebonas pasidalydavo su manimi savo svajonėmis apie Lietuvos, Bažnyčios ateitį. Man labai patikdavo, kad jis kalbėdavo su manim kaip su suaugusiu, vadindavo mane „jaunuoliu“, beje, kaip ir dabar mane vadina. Važinėjo jis sunkiuoju motociklu „Ural“. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent tokį motociklą, atsakė, kad į „Ural“ priekabą, lopšeliu vadintą, lengviau įlipa vyresni parapijiečiai. Bažnyčios remontui kunigas Alfonsas surinko tuo laiku fantastinę 60 tūkst. rublių sumą. Kartą paklausiau, kodėl jis nenusiperka automobilio. Kunigas šmaikščiai atsakė: „Mašiną tegul nuperka amerikonai už dolerius, o rubliai bažnyčiai reikalingi“. Apie save, savo norus, pomėgius jis mažiausiai galvojo. Jam svarbiausi buvo Bažnyčios ir Artimo reikalai“.
Bažnytėlė gražėjo, skleidėsi, o klebonas toliau važinėjo savo „Ural“. Tik rūpestinga parapijietė šaltą ceratinę sėdynę vilnoniu audiniu apsiuvo. Tokių „patogumų“ ilgam pakako. Visada linksmas, niekada nesiskundžiantis, spinduliuojantis humoru.
Po Igliaukos buvo Viduklė. Jei iki Igliaukos tekdavo kelis kilometrus nuo pagrindinio kelio kulniuoti, tai Viduklė buvo, galima sakyti, prie pagrindinio kelio. Kad ir kur keliausi, su kuo keliausi, visada gali užsukti į Viduklės kleboniją ir, nepaisant didžiulio klebono užimtumo, visada būsi šiltai priimtas. Visi čia rasdavo prieglobstį: ir iš senelių namų į bažnytėlę išsirengęs senukas, ir nežinia iš kur atklydusi elgetėlė, ir studentų būrelis, ir kunigą išdrįsę aplankyti inteligentai. Su visais jis kalbėjo laisvai, atvirai ir pagarbiai. Drąsiai dalijosi mintimis apie okupaciją, keliais šmaikščiais sakiniais išryškindavo Lietuvos situacijos tragizmą, subedievinimo ir nutautinimo grėsmę. Mano bendrakeleiviai, kad ir kas jie būtų,– mokinukai, studentai ar sovietinėje mokykloje dėstantys, bet mylintys Tėvynę mokytojai, – visi būdavo pritrenkti ir sužavėti kunigo Alfonso elgesio. „Atrodo, kad šiame žemės kampelyje Lietuva jau laisva, nėra nei okupacijos, nei persekiojimo!”- komentuodavo jie. Šitaip sustiprinti jie vežėsi galimybės būti laisvais viltį į savo šeimas, savo darbovietes, savo draugų ratą, ir tai po truputėlį skleidė po visą Lietuvą. O juk tada kunigas Alfonsas buvo KGB taikiklio centre, kentė nuožmų KGB persekiojimą. Vieno tokio apsilankymo su draugais metu neradau įprastoje vietoje laikomo indų servizo. Ištikimoji kunigo Alfonso bendramintė ir bendražygė santūrioji ir kuklioji s.Monikutė tuoj suprato mano klausiamą žvilgsnį: „Kunigas klebonas po viešos Vėlinių eisenos į kapus buvo nuteistas 50 rub. bauda. Jis atsisakė sumokėti, argumentuodamas, kad taip pažeidžiamos žmogaus teisės. Tai j i e atėjo į kambarį ir pasiėmė, ką tik rado geriausia, o vienintelis vertingas daiktas ir buvo indų servizas. Nors kainavo jis keleriopai daugiau, bet ką su jais padarysi?!“ Tai tik vienas epizodas, bet kunigo elgesį, būdus, kaip jį apšmeižti, sukompromituoti, sulaužyti, studijavo specialūs KGB institutai. Jo pavyzdys buvo nagrinėjamas KGB vadovėliuose. Bet šis žmogus, persekiojamas ir izoliuojamas, jautėsi ramiai. „Aš ant mašinos kapoto Angelą Sargą vežiojuosi“,- juokaudavo jis. Jokios depresijos jo nepuldavo. Pasitikėjimas Apvaizda jam suteikė dabar vadinamą egzistencinį saugumą, kurio taip trūksta šių laikų žmogui. Niekada nemačiau kunigo Alfonso nei nuliūdusio, nei paniurusio, nei pikto... Nereikėjo jam nei psichoterapeutų, nei patarėjų. Bet tai nereiškia, kad didžiuliai sunkūs išgyvenimai neveikė jautraus, ypač kitų žmonių skausmui, žmogaus. Jis nedrebėjo, žinodamas, kad KGB agentūra seka kiekvieną jo žodį ir žingsnį, bet greitai susigraudindavo pasakodamas apie jo paties matytus kilnių krikščionių didvyriškus poelgius. Po daugelio metų sutikusi vieną smuikininką ir jo brolį, supratau, kad tai sūnūs to karžygio gen. Juodišiaus, kuriam kalėjime KGB pasiūlė bendradarbiauti ir vadovauti sovietinei 16-ajai divizijai, bet šis apsisprendė išlikti Žmogumi, nes pasakyta: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos“ (Mt 10,28). Atpažinau, nes apie tai daug kartų girdėjau iš kunigo Alfonso. Be ašarų kalbėti apie tai kunigas negalėjo. Jis patyrė, ką reiškia toks pasirinkimas...
Kai kada jis, tarsi vienas sau kalbėdamas, lyg tarp kitko, mestelėdavo kokią frazę: „Reikia pradėti skelbti, kad Lietuva jau atgimsta. Ir ims ji tada atgimti, o kaipgi kitaip?“ arba „Reikia, kad kas nors ir tikinčiųjų teises gintų Lietuvoje, labai jau KGB įsisiautėjo“. Netrukus klebonijoje vis dažniau sutikdavau kun. Sigitą Tamkevičių (dabartinį arkivyskupą), kun. Juozą Zdebskį, kun. Vincą Vėlavičių, kun. Joną Kaunecką (dabartinį vyskupą). Dar po kiek laiko radijas „iš anapus geležinės sienos“ paskelbė šiuos kunigus sudarius įžymųjį penketuką – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Šie po įvairius Lietuvos pakraščius „išmėtyti“ kunigai surengė spaudos konferenciją Maskvoje. Lietuvoje buvo pradėta kova, vedusi mus į Nepriklausomybę: viešai, ne pogrindyje, civilizuotomis teisinėmis priemonėmis, neprieštaraujančiomis net tuometinei Konstitucijai, keliami žmogaus teisių pažeidimai, nusikaltimai žmogui ir žmoniškumui. Kokios reikėjo drąsos, narsos ir asmenybinio vientisumo, tegali suprasti tik tas, kam teko bent kažką panašaus išgyventi. Deja, nedaugelis gali tuo pasigirti...
Tai nebuvo tik popierinis Komitetas. Jis įgijo nematomą, bet tikrai jaučiamą galią. Jei ligtol kiekvieną, kurio pažiūros nepatiko KGB, buvo galima pašalinti iš darbo ar aukštosios mokyklos „už asocialų elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento (darbuotojo) vardu“, tai po „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ atsiradimo, o ypač Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto susikūrimo šitai padaryti darėsi vis sunkiau. Tai patyriau pati. Pašalinti mane iš tuomečio Kauno medicinos instituto pasirodė ne taip paprasta. Buvau gerai besimokanti studentė. Tada buvo sumąstyta „sukirsti“ mane per komunistinius mokslus. Bet, pasirodo, ir visuomeninėse katedrose atsirado principingų ir sąžiningų dėstytojų, tokių kaip doc. Tytmonas, doc. Šalna, prof. Jakušovaitė, kurie nepakluso reikalavimui parašyti man nepatenkinamą pažymį. Jie nukentėjo, bet nepasidavė, o aš baigiau šešis kursus. Atėjo laikas laikyti valstybinius egzaminus. Per mokslinio komunizmo egzaminą, akivaizdžiai pažeidžiant egzaminavimo reikalavimus, man buvo parašytas nepatenkinamas pažymys ir tuo „įteisinta“ galimybė neduoti man gydytojo diplomo. Analogiškai pasielgta su kitomis savo pažiūrų neslėpusiomis studentėmis iš Kauno medicinos instituto ir kitų aukštųjų mokyklų. Šiuos faktus Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas kėlė viešumon ir tuo gynė nukentėjusiuosius dėl religinio persekiojimo. Vis dažniau visoje šalyje tėvai ėmė ginti mokyklose dėl įsitikinimų terorizuojamus savo vaikus. Šie faktai atsidurdavo Tikinčiųjų teisėms ginti komitete. Bažnyčia visuomenės akyse vis labiau tapo Tiesos sakytoja, nuskriaustųjų ir persekiojamųjų dėl teisybės ir Kristaus gynėja. Tai nebuvo oficialiųjų hierarchų pozicija, bet ir netrikdė tautoje kylančios pagarbos ir pasitikėjimo visa Bažnyčia. Kuo daugiau tokie oficiozai kaip „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir panašūs niekino ir šmeižė Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narius, tuo didesnė nebyli pagarba kilo šiems kunigams visuomenėje. Žavėjo unikalus sovietinėje sistemoje fenomenas – šių žmonių žodžiai nesiskyrė nuo jų darbų, jie tikėjo tuo, ką skelbė, ir dėl savo idealų tikrai buvo pasiryžę eiti į kančią ir net mirtį.
Grįždama prie kunigo Alfonso, dar kartą prisimenu jo ypatingą sugebėjimą nepamiršti žmogaus, kas dažnai nutinka idėjiniams visuomenės veikėjams. Prisimenu, kai studentas, augęs gausioje tikinčioje šeimoje, skaičiuodavo kapeikas pragyvenimui: „Kasmetiniai privalomi darbai kolūkyje buvo už kokių 20 km nuo Viduklės. Sekmadienį surinkau kapeikas ir nusprendžiau nuvykti į šv. Mišias Viduklėje. Kunigas Alfonsas pakvietė prie pietų stalo (pietums man kapeikų būtų neužtekę). Pasėdėjome, padiskutavome. Pirkdamas bilietą autobuse atgal į kolūkį, kyštelėjau ranką į kišenę, o tenai - 50 rub. Kada ir kaip kunigas sugebėjo mane apdovanoti, nesupratau. Ir nežinau, iš kur jis suprato, kad man tuo metu pinigų taip trūko“.
KGB visokiais būdais stengėsi izoliuoti kunigą Alfonsą. Buvo norima įteikti, kad bendrauti su juo yra pavojinga. Tie, kurie lankydavosi pas kun. A.Svarinską, buvo kviečiami į KGB. Ne visi apsilankymai buvo sėkmingi. KGB profesionalai nesunkiai „sudorodavo“ nepatyrusius jaunuolius ar pokario represijų įbaugintus žmones. Įgąsdintieji prikalbėdavo būtų ir nebūtų dalykų. Po to, supratę, ką padarė, išgyvendavo sąžinės graužatį ir depresiją. Kunigas Alfonsas, patyręs išdavystę iš kai kurių bičiulių, nesmerkė jų ir niekada nepriekaištavo. Kai jam papasakodavo, kas įvyko, ramiai atsakydavo: „Jeigu šis žmogus būtų atlaikęs KGB spaudimą, būtų buvęs įvykęs stebuklas, o dabar - normalu“. Ir elgėsi su tokiais žmonėmis taip pat maloniai ir draugiškai, gal net dar didesnį rūpestį jiems rodė. Tai liudijo apie suvokimą, kuris viršijo natūralius žmogiškus santykius, bet įgyvendino antgamtinės jėgos apraiškas: „Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk jam ir antrąjį...“Lk 6,29). Kaip reikalingas visais laikais toks požiūris – ne auką kaltinti, bet matyti plačiau, - visa, kas slepiasi giliau, toliau. Matyti šią dieną ir numatyti perspektyvą. Ir niekada neprarasti vilties. Kaip fantastiškai tuomet skambėdavo kunigo Alfonso tariami žodžiai: „Kai Lietuva bus nepriklausoma“! O jo šmaikščią ir ypač mėgstamą frazę: „Kai aš būsiu Įgulos bažnyčios Kaune klebonu...“ visada lydėdavo griaudėjantis aplinkinių juokas. Argi gali dar ateiti laikas, kai Vitražo ir skulptūros muziejus vėl bus grąžintas Bažnyčiai, o persekiojamas kunigas Alfonsas dirbs Kaune?!
Bet kiekvieną tokią jo frazę, būtą ir nebūtą informaciją, kiekvieną teisingą ir neteisingą liudijimą KGB montavo į melu persunktą didžiulę baudžiamąją bylą. Sekė grėsmingi perspėjimai oficialioje spaudoje ir pagaliau 1983 metais sovietiniai prokurorai suėmė kunigą Alfonsą. Trečiąjį kartą!
Po Lietuvą iš lūpų į lūpas sklido siaubą nešanti žinia: kunigą sodina į kalėjimą! Ne vagį, ne žmogžudį, ne prievartautoją. Už ką? Kad gynė tikinčiųjų reikalus. Būrelis aktyviausiųjų atėjo prie teismo palaikyti kunigo Alfonso. KGB reakcija į juos buvo labai agresyvi: žmonės buvo gaudomi ir prievarta gabenami į miliciją ar į miškus, bauginami, šalinami iš aukštųjų mokyklų. Viena iš šių aukų – Jūratė Banevičiūtė, studentė muzikė, tik vieną kartą apsilankiusi Viduklėje ir sužavėta drąsaus kunigo Alfonso žodžio bei jo atgaivinto „Kalnų“ giedojimo Viduklės parapijos šeimose per Gavėnią ir Adventą, atvyko jo palaikyti prie teismo rūmų. Nuvežta į miliciją, ryžosi atsisakyti komjaunimo bilieto ir KGB nurodymu buvo pašalinta iš konservatorijos. Netruko pasirodyti tendencingi straipsniai oficialiuose dienraščiuose, besibaisintys tokiu merginos elgesiu, mokyklose buvo privalomas šių straipsnių nagrinėjimas, kad visus nuo to atbaidytų.
Tuo tarpu po visą Lietuvą, dažniausiai prie bažnyčių, buvo renkami parašai žmonių, protestuojančių prieš kunigo Alfonso nuteisimą ir kun. S.Tamkevičiaus suėmimą. Nepaisant didžiulių šmeižto kampanijų per masinės informacijos priemones, dauguma tikinčiųjų su ašaromis akyse susikaupę rašėsi, drąsesnieji klausinėjo, norėdami sužinoti ką nors daugiau. Per trumpą laiką buvo surinkta apie 123 tūkst. parašų, jie įteikti tuometiniams valdžios atstovams, bet į tokią „smulkmeną“ jokios reakcijos nesulaukta. Gal tik naujos kratos ir nauji tardymai bei suėmimai. Šiems įvykiams išryškinti buvo skirtas pogrindinis laikraštėlis jaunimui „Lietuvos ateitis“ (Nr. 7), dėl kurio taip pat netrūko KGB reakcijos.
Atrodė, kad Lietuvoje triumfuoja ir ilgai dar triumfuos nenugalimoji, beveik visagalė komunistų partija ir grėsmingasis KGB. Tik Ezopo kalba teatruose ir uždaruose jaunimo susibūrimuose nedrąsiai nuskambėdavo frazės: „Po tamsiausios nakties, oi išauš, oi išauš rytmetėlis“. Retas kuris tikėjo, kad tas Rytmetėlis taip arti - vos už kelerių metų. Bet iki jo reikėjo išgyventi. Kunigas Alfonsas, eidamas trečiąją Golgotos atkarpą, įžengė į aštuntąją dešimtį...Tokio amžiaus žmonių jau galima sutikti „užsitarnavusiųjų“ pensionatuose. Jis gi – pirmose fronto linijose. Matėme jį minėtame kino ekrane, nes Lietuvos kino teatruose pasirodė KGB užsakytas filmas „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ Matėme jį išsekusį, neatpažįstamai sulysusį, kompromituojamą, bet gyvybingomis, žibančiomis akimis, tvirtą ir nepalūžusį. Kai ekrane pasirodydavo kunigo Alfonso veidas, salėje pasigirsdavo plojimai. Deja, jis negirdėjo jų.
Išgirdo tik grįžęs ir susitikęs su artimiausiais bičiuliais Paberžėje, Viduklėje...Neilgam, nes prievarta buvo išsiųstas į užsienį.
Susitikęs su daug pažįstamų ir nepažįstamų bičiulių užsienio šalyse, kun. A.Svarinskas rįžo jau į pasikeitusią, nepriklausomą Lietuvą. Ar tikrai? Ar atsiprašė jo tie, kurie vartojo didžiulę fizinę, emocinę, psichologinę prievartą prieš jį? Viešai tai padarė Egidijus Bičkauskas, norėdamas tapti SSRS liaudies deputatu ir Aukščiausios Tarybos nariu 1989 – 1990 metais, LR Seimo nariu 1990 - 2000 metais. Bet ir šiandien, atsakydamas į kandidato į Seimą anketos klausimus, ramiai teigia, jog nėra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis ir niekada nebuvo padaręs sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Nejaugi įmanoma, kad kam nors kiltų mintis, jog, 1980-1984 metais dirbdamas Tarybų Lietuvos prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytoju, asmuo galėtų nebūti sąmoningai bendradarbiavęs su KGB? Argi galėtų kam nors ateiti į galvą, kad dalyvavimas nuteisiant kunigą Alfonsą dešimt metų laisvės atėmimu už religinius įsitikinimus galėtų būti pavadintas nusikaltimu?
Suprantu, buvo daugybė tų, kurie tuomet buvo žymiai galingesni už E.Bičkauską, galingesni ir liko. Nenustebčiau sužinojusi, kad tada išsinešę kunigo Alfonso servizą asmenys šiandien aktyviai lanko bažnyčią ar yra kokie nors savivaldybės ponai. Panašių pavyzdžių susirinkčiau daugybę.
Tad ar verta stebėtis, kad kunigas, dabar jau monsinjoras, jubiliatas Alfonsas Svarinskas nenustoja kalbėti apie kovą? Juk skiriamasis krikščionio bruožas – „krikščionis nevaitoja, krikščionis nekvatoja, krikščionis kovoja“. Kovoja už Tiesą, už Kelią, už Gyvenimą, kol Nepriklausomoje nuo melo ir neapykantos, nuo noro kitus engti ir išnaudoti Lietuvoje bus vertinamos tikrosios vertybės
P.S. Perskaičiusi šias mintis mano dukra netikėtai paklausė: „Ar šis legendinis žmogus gyvena Lietuvoje? Kodėl taip mažai mes, jaunieji, apie jį žinome?“
Tikrai, kodėl?
