Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai Sušlaukio miške. 1950 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: pirmas – Valerijonas Paulauskas-Margis, trečias – Juozas Paulauskas-Bočius, ketvirtas – Antanas Baužys-Vingėla. Antroje eilėje priklaupę iš kairės: pirmas – Justinas Rimkus-Ąžuolas, antras – Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras, trečia – Leonora Viluckaitė-Širšynė, ketvirtas – Kazimieras Martinkus-Saga, penktas – Vincas Drąsutis-Pilėnas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1950 m. birželio 3 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Nausėdų apylinkių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozas Paulauskas-Bočius, rinktinės štabo viršininkas Kazimieras Martinkus-Saga, partizanai Justinas Rimkus-Ąžuolas, Leonora Viluckaitė-Širšynė ir Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Darbėnų miestelį. Užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 208–209, 299.
Skaityti daugiau: Birželio 3 d. žuvę Partizanai
1945 m. birželio 2 d.
|
Dainavos apygardos partizanas Vaclovas Voveris-
Žaibas.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
Dainavos apygardos partizanas
Vladas Baranauskas-Ruginis.
Ne vėliau kaip 1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
|
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės
Vanago grupės Bevardžio būrio partizanas
Stasys Klimašauskas-Genys.
Apie 1948 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
Dainavos apygardos Merkio rinktinės vado
pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas.
1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
|
1945 m. birželio 2 d. Alytaus aps. Nemunaičio vls. Nemunaičio mstl. Pranciškonų koplyčioje partizano priesaiką priėmė apie 120 Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos, Vaclovo Voverio-Žaibo, Konstantino Barausko-Vėžio ir kitų būrių partizanai.
„Apsistojome Noškūnų miške. [...]. Daktarą (Antanas Kulikauskas) palikau savo vietoje, o pats su Klevu (Juozas Kazlauskas) ir Roku (Rokas Barysas, buvęs policijos tarnautojas, kilęs nuo Ryliškių) popiete išjojome Nemunaičio bažnytkaimio link. Nemunaičio bažnytkaimis vienu šonu tiesiog atsiremia į mišką, todėl prijojome visiškai arti bažnytkaimio ir tik apie 150 m ėjom pėsti. Roką palikome prie arklių, su Klevu, dengdamiesi pušimis, įėjome į vienuolyno kiemą. Mūsų jau laukė, nes atitinkami susitikimai išpažinties ir priesaikos klausimais buvo atlikti anksčiau. Trumpai ir aiškiai sutarėme, kad ateinančią naktį atvyksime su vyrais į vienuolyną. Ten mūsų turėjo laukti dar du kunigai. Su dvasininkais greit atsisveikinome ir, sėdę ant arklių, pasileidome pas savuosius.
Skaityti daugiau: Partizanų priesaika
Algirdas Padolskis – Meldas g. 1929m. Gyviškių k. Liudvinavo vlsč.
Algirdas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų , nenorėdamas tarnauti okupantui, išėjo pas partizanus. Partizanavo T A Geležinio Vilko rinktinėje Kėkšto būryje. Kario sėkmė jį lydėjo iki 1950 metų. birželio pirmąją su kovos draugu Vitu Vyšniausku – Bebru išėjo į kaimą parūpinti būriui maisto. Liūliškių kaime netoli Palių užėjo ant priešo pasalos. Bebras atsišaudydamas pribėgo Dovinę ir ja, priešų nepastebėtas, nuplaukė tolyn. Algirdas buvo sužeistas į petį, bet dar kovėsi, kol turėjo jėgų. Matydamas, kad gali patekti priešui sužeistas gyvas, nusišovė. Stribai , keršydami už Meldo nušautą rusą ir tarnybinį šunį, ilgai spardė ir šautuvų buožėmis daužė stingstantį kūną, numušė smakrą. Atpažinimui lavoną buvo nuvežę į Daukšius, Igliauką, Liudvinavą. Dvi merginos atpažino, tik pranešė ne stribams, o tėvams.
- Kai nuvažiavom į Liudvinavą, milicijos kieme jo neradom – pasakoja brolis Konstantinas. Ėmėme ieškoti. Kur jį užkasė. Jankūnas nugirdė stribą Stankūną, dar pažadėjo duoti maišą bulvių, ir šis papasakojo, kad jis pats banditą užkasė Sūduonės upelio krante. Nuvažiavę Algirdą radome apkase truputį užžertą žemėmis. Naktį išsikasėme ir parsivežėme į Padovinį Su paskubomis padarytu karstu, Algirdo kūną padėjome rugių lauke. Artimieji slapta ėjo atsisveikinti. Kitą naktį iškasėme Padovinio kapinėse duobę ir palaidojome Stribai taip ir nesužinojo , kad partizano palaikai palaidoti kapinėse.
1994m. užrašyta pagal brolio Konstantino pasakojimą
Aldona Vilutienė
Vaclovas Dereškevičius-Vanagas iš Krūvelių k., Jonas Kvedaras-Povas iš Ėgliniškių k., Vytautas Oleka-Žvalgas iš Girnupių k. ir Andrius Čibirka-Tėvukas, Dobilas partizanų žvalgas iš Krūvelių k., Kazlų Rūdos vls.
Švito trumpos gegužės 31-os nakties rytas. Į Beržovinės kaimo Gruzinsko sodybą nuo Antanavo pusės atėjo keturi Žalgirio rinktinės Vyčio kuopos Girininko būrio partizanai. Pavargę vyrai, nepalikę sargybos, netrukus sumigo. Apylinkėje pasalavę Pilviškiuose dislokuotos 6040 rezervinės užkardos enkavedistai, matyt, aptikę papievių rasoje partizanų paliktos brydės žymę, pėdsekio šuns atvesti apsupo sodybą. Bandydami prasiveržti susišaudyme žuvo: Vaclovas Dereškevičius-Vanagas iš Krūvelių kaimo, Jonas Kvedaras-Povas, g.1925 m., iš Egliniškių kaimo, Vytautas Oleka-Žvalgas, g.1926 m., iš Girnupių kaimo ir Andrius Čibirka-Tėvukas, Dobilas, patyręs partizanų žvalgas iš Krūvelių k., Kazlų Rūdos valsčiaus.
Skaityti daugiau: Gegužės 30-31 d. žuvę Partizanai
Kardų rinktinės Platelių ir Salantų kuopų partizanų susitikimas 1950 m.
Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas - Paulauskas-Margis, ketvirtas - Baužas (žuvęs 1950 05 29).
Antroje eilėje iš kairės: antras - Zaleckas, penktas - Drąsutis
http://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
JUCEVIČIUS Stasys, Antano - Rambynas, g. Tarailiuose, Tauragės v. Žuvo 1952 05 29 Stirbaičiuose, Gaurės v., kartu su V. Milkintu ir A. Zubu.
MILKINTAS Vytautas - Šarūnas. Rolando būrio partizanas. Žuvo 1952 05 29 Stirbaičiuose, Gaurės v. Kartu žuvo S. Jucevičius ir A.Zubas
ZUBAS Antanas - Laimutis, g. 1923 Žiburiuose, Gaurės v. Žuvo 1952 05 29 mūšyje Stirbaičiuose, Gaurės v. Kartu žuvo Vytautas Milkintas ir Stasys Jucevičius
http://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Skaityti daugiau: Gegužės 26-29 d. žuvę partizanai
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927.V.28 inteligentų šeimoje. Mirė šešiasdešimties metų 1987.XII.25. Kaune gimė, jame ir palaidota. 1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas. Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune). 1960-aisiais paskiriama gydytoja į Laukuvą, į mažą senovinį Žemaitijos bažnytkaimį. Nuolat sekama ir trikdoma saugumo, 1974-aisiais atleidžiama iš darbo... Siūloma pakeisti gyvenamąją vietą, bet neišleidžiama iš Tarybų Sąjungos. Atsakymas - labiau sau, savo orumui, kurį reikėjo iš paskutiniųjų ginti: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, po savo protėvių žemę, o ne po partijos komiteto žemę. Jų kraujas susigėrė į šią žemę, tai duoda man teisę joje gyventi“ Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu. Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, taukši kaip pagaliai. Kai kurie stovi atsirėmę į gulinčius krūvoj. Pianistas Ah., Lėjos Charašaitės sužieduotinis, stovi nuogas, atsirėmęs į kažkieno plikas kojas. Klingmanienei pragraužtas pilvas, matyti sušalusios žarnos, bet baltosioms lapėms apetito ji aiškiai nesukėlė. Jos rankos išskėstos į šalis, akys išverstos, blizga mėnulio šviesoje“
DALIA GRINKEVIČIŪTĖ
LIETUVIŲ
LITERATŪROS
LOBYNAS
DALIA
GRINKEVIČIŪTĖ
LIETUVIAI
PRIE LAPTEVŲ
JŪROS
Atsiminimai
Miniatiūros
Knyga Pdf formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
Knyga WEB formatu: 
Skaityti daugiau: Dalia Grinkevičiūtė LIETUVIAI PRIE LAPTEVŲ JŪROS
Genė Lekavičiūtė-Saulutė (dešinėje) su drauge
Ona Gervickaitė, gyvenusi Kruonio mst., dar 1995 m. patikslino partizanų kovos epizodus Kruonio valsčiuje. Ji gerai atsiminė įvykius, kai 1948 m. gegužės mėn. Baltaraistynėje, prie Pavuolio k., Kruonio vlsč., žuvo trys partizanai: Leonas Krasauskas-Žalgiris, Pranas Gervickas-Papartis ir Genė Lekavičiūtė-Saulutė. Pranas Gervickas buvo Onos brolis, tuo metu turėjo 24 metus. Ona tada atsiminė ir kitus žuvusius savo kaimynus: Adomą Lekavičių (g. 1920 m.), žuvusį 1945 m. Šilonyse, Petrą Čepulionį-Sakalą iš Kairiškių k.
Saulučių k. gyvenę Antanas ir Anelė Gervickai turėjo 5 vaikus, iš kurių vyriausioji buvo Ona (g. 1922 m.). Užaugo ir vienintelis brolis Pranas (g. 1924 m.), kuris nuo pat pirmųjų pasipriešinimo metų buvo Narsuolio būryje. Menanti ir konfliktą kaimo šokiuose, kai brolis viešai smerkė įvykius Lietuvoje, vadindamas juos „Stalino revoliucija", po kurios atsirado kalnai lavonų. Už tai aktyvistų buvo sumuštas. Ji su seserimi Prane (g. 1926 m.) irgi kaip galėjo pagelbėdavo partizanams, stebėdamos stribų ar kareivių susibūrimus ir susiruošimus gaudynėms.
Skaityti daugiau: PARTIZANAI LEKAVIČIAI: KETURI BROLIAI IR SESUO GENUTĖ
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas Jonas Marcinkevičius-Jokeris ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Vytautas Pačinskas-Audra (VŽM)
Gimimo data: 1921 m.
Gimimo vietovė: Zabelynės k. (Anykščių r.)
Tėvas Pranas Marcinkevičius – žemdirbys ūkininkas.
Pokario metais J. Marcinkevičius išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos, vėliau – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas. Lengvenio būrys veikė Andrioniškio, Latavėnų, Migdoliškio ir Zabelynės kaimų apylinkėse.
1947–1950 m. J. Marcinkevičius-Jokeris buvo paskutinis Lengvenio būrio vadas. Nuo 1949 m. pabaigos Lengvenio būrys priklausė Algimanto apygardos Laisvės rajonui ir veikė Andrioniškio, Viešintų ir Troškūnų apylinkėse. Paskutiniai 6 būrio partizanai žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. prie Margavonės kaimo, kai būrys buvo kariuomenės apsuptas Juozo Marmoko sodyboje ir sunaikintas.
J. Marcinkevičius-Jokeris liko gyvas ir pasitraukė į Algimanto apygardos Deimanto rajoną, buvo Tigro būrio partizanas. Tigro būrys, kuriam vadovavo Juozas Banys-Šūvis, veikė Duobulės, Lašinių, Smalinos, Mogylų, Inkūnų kaimų apylinkėse.
Skaityti daugiau: Jonas Marcinkevičius-Jokeris
Maironio rinktinės partizanai
Vytautas Sankauskas-Daukantas (kairėje) ir Stasys Dzvega-Gegužis. 1949 m.
Nuo 1951 m. Maironio rinktinėje liko dvi tėvūnijos: Mindaugo ir Birutės (sujungta su Kęstučio). Mindaugo tėvūnijai vadovavo labai pareigingas partizanas V. Sankauskas-Daukantas. Laiške LLKS Visuomeninės dalies viršininkui Juozui Šibailai jis rašė: „Iš radijo pranešimų atrodo, kad laisvė ateis tik už 3-4 metų (aišku, jei pultų rusai, tai įvyktų greičiau). Mano bendražygiai kartais netenka nuotaikos. O man vis vien, net jei jos visai nesulauktume, aš nenuliūstu. Mūsų likimas - Dievo valioje, kaip Jis norės, taip ir bus".
Skaityti daugiau: Vytautas Sankauskas-Daukantas
1951 m. gegužės 23 d. Alytaus r. (dabar – Alytaus r. sav.) Punios šile MGB Alytaus, Prienų ir Jiezno r. skyrių stribų daliniai bei MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo narys, Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis, šios rinktinės štabo narys Vincentas Vytautas Valiūnas-Savanoris, Margio tėvūnijos vadas Romualdas Sadauskas-Ramunis ir partizanas Vytautas Ražanskas-Bičiulis.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Birštone. Teigiama, kad vėliau galėjo būti užkasti prie MGB Birštono valsčiaus poskyrio pastato (šiuo metu nugriautas).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 79
Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadų susirinkimas. 1950 m. rugsėjo 5–6 d. Balbieriškio miškas.
Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Feliksas Žindžius-Tigras ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis. Antroje eilėje iš kairės klūpo: Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Antanas Grikietis-Slapukas, LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbonas Dailidė-Tauras, Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas ir Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaroševičius-Lakštingala. Trečioje eilėje iš kairės stovi: Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Antanas Pužas-Gintaras, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, LLKS vyriausiasis gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, srities Visuomeninės dalies viršininkas Konstantas Baliukevičius-Rainys, Tylius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio būrio partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: pirmas – neatpažintas partizanas; antras – Vincentas Vytautas Valiūnas-Savanoris. Antroje eilėje iš kairės stovi: pirmas – Vytautas Ražanskas-Bičiulis, antras – Aleksandras Chlebauskas-Aitvaras, trečias – neatpažintas partizanas, ketvirtas – Juozas Beinaravičius-Vėjas, penktas – Petras Tamašauskas-Šturmas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
VINCAS AMBRAZEVIČIUS-BALANDIS
1921 11 24–1951 05 23
Vincas Ambrazevičius gimė 1921 m. lapkričio 24 d. Alytaus aps. Jiezno vls. Juodaviškės k. Aleksandro Ambrazevičiaus ir Pranės Truncaitės-Ambrazevičienės šeimoje.
1944 m. gruodžio mėn. buvo suimtas ir kalintas Alytuje. Po dviejų mėnesių, vežant į Vilnių, pabėgo. Dzūkų rinktinės partizanas nuo 1945 m.
1949 m. gegužės 19–20 d. kaip Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės adjutantas dalyvavo Dainavos apygardos vadų posėdyje, kuriame buvo išrinktas Dzūkų rinktinės vadu. Vėliau kartu ėjo ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo nario pareigas.
Skaityti daugiau: Gegužės 22-25 d. žuvę partizanai
Petras Girdzijauskas
Antanas Jonikas gimė 1913 m. Kalniškių k., Šimkaičių vls., Raseinių aps., valstiečių šeimoje. Vaikystė ir paauglystė prabėgo tėvo ūkyje kartu su broliais ir seserimi Ona. Vyriausiajam, kuriam atiteko ūkis, teko aprūpinti kraičiu ir seserį. O jaunėlis Antanas, kuris nuo mažens buvo nagingas, irgi turėjo palikti ūkį, nes tradiciškai šis buvo nedalomas.
Antanas, 1925 m. baigęs Vadžgirio pradžios mokyklą, darbuodamasis pas ūkininkus ir tėvų ūkyje prie vietinio kalvio pasimokė šaltkalvystės.
1933 m. buvo pašauktas privalomai karo tarnybai į pėstininkų pulką. Po dvejų melų baigęs karo tarnybą, išėjo iš tėvo ūkio savarankiškam gyvenimui ir pradėjo dirbti gateristu Dirvonių malūne prie Eržvilko. Malūno savininkas atkreipė dėmesį į gabų specialistą ir paskyrė jį lentpjūvės vyresniuoju. Antanas pradėjo ruoštis šeimyniniam gyvenimui, pradėjo kaupti medžiagas nuosavo ūkio statybai. 1937 m. vedė Kotryną Dimaitytę iš Sendirvių k. ir jau dviese kūrė busimojo būsto pamatus.
Pirmoji sovietinė okupacija sugriovė jaunos šeimos planus. Rusų kareiviai atėmė suruoštas statybines medžiagas ir panaudojo įtvirtinimų prie Vokietijos sienos statybai.
Kai Eržvilko plytinės savininkas vokiečių kilmės verslininkas Liudvikas Kraftas pagal Vokietijos ir SSRS valstybinę sutartį 1940 m. repatrijavo į Vokietiją, Antanas Jonikas buvo paskirtas šios įmonės valdytoju. Valdytoju jis dirbo iki antrosios sovietinės okupacijos. Antanas buvo autoritetas to krašto verslininkams ir ūkininkams. Sovietai okupuotuose kraštuose beatodairiškai naikino visus vadovus, todėl ir Antanas Jonikas pateko į jų akiratį. 1945 m. vasario pabaigoje atėjo ir Antano eilė - jį suėmė. Antanas dar pirmąją suėmimo dieną iš areštinės pabėgo. Tolesnis kelias buvo kartu su bendradarbiu J.Starkumi-Maželiu, kuris partizanavo Pagirių, Čepaičių kaimuose ir vadovavo grandžiai. Patraukė į gimtas Kalniškes ir Paparčius, kur sesuo Ona Trumpaitienė globojo vietinius partizanus. Šie ir aplinkiniai kaimai buvo Lydžio rinktinės partizanų atraminiai punktai. Partizaninę veiklą Antanas pradėjo jau balandyje, prisiekdamas ir pasirinkdamas Liutauro slapyvardį.
Skaityti daugiau: KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Tremtiniai tokių duomenų irgi neturi: vieni teigia, kad į Igarką buvo nuvežta aštuoni su puse tūkstančio, kiti tvirtina, kad dešimt - dvylika tūkstančių žmonių.
Igarkos
tremtiniai
Kelias į kapines
Leidykla
Vilnius 1998
Jenisiejus ties Igarka
1948 m. gegužės 22 d. tremtis
Knyga skirta Igarkos tremties penkiasdešimtmečiui
Knyga PDF formatu: Fotografinė knygos kopija PDF: Kyga WEB formatu:
Skaityti daugiau: Igarkos tremtiniai
1950 m. gegužės 22 d. Telšių aps. Telšių vls. Jomantų miške (dabar – Telšių r. sav.) per MGB Telšių aps. skyriaus surengtą karinę čekistų operaciją žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Kazys Andruška-Linksmutis.
Kokšta Feliksas-Rustemas gimė 1927 m. spalio 10 d. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Bardiškių kaime. Nuo 1946 m. — partizanų ryšininkas. 1947 m. suimtas. Pabėgęs iš areštinės, įstojo į Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanų gretas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. gegužės 22 d. Radviliškio rajono Ungurynės kaime verždamasis iš apsupties. Kartu žuvo ir F. Kokštos žmona Zofija Rutkauskaitė-Kokštienė-Lietutis. Kūnai buvo išniekinti Radviliškyje
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Šatrijos rinktinės partizanu rikiuotė. Iš dešinės:
apygardos vados Vladas Montvydas-Žemaitis, Kazimieras Andriuška-Linksmutis,
Povilas Bagdonas-Atlantas ir Liudas Rekašius-Vėtra.
(G. Šidlausko asmeninė kolekcija)
Skaityti daugiau: Partizanai Kokšta Feliksas-Rustemas ir Kazys Andruška-Linksmutis
Pietų Lietuvos srities Tauro apygardos vadovybė. 1946 m. Iš kairės: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1947 m. gegužės 18 d. Lazdijų aps. Šventežerio vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Janėnų k., gyventojų Lugauskų sodyboje, per MGB Lazdijų aps. skyriaus vykdomą operaciją žuvo 2 Dainavos apygardos Šarūno rinktinės (iki 1947 m. birželio mėn. ji priklausė Tauro apygardai) partizanai: Vladas Stepulevičius-Mindaugas, Daktaras (rinktinės vadas) ir Antanas Vabuolas-Bijūnas (Mindaugo grupės partizanas). Žuvusiųjų palaikai niekinti Šventežeryje. Užkasimo vieta neišaiškinta
http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2012/20120511_pries65.pdf
Skaityti daugiau: Gegužės 18-21 d. žuvę partizanai
Gimimo data: 1917-05-20
Gimimo vietovė: Dapkūnų k. (Meškuičių parapija, Šiaulių r.)
Tėvai: ? Mocius ir ? Mociuvienė (?–1955) – tremtinė, mirusi tremtyje Buriatijoje (Rusija). Augo šešių vaikų šeimoje su trim broliais ir dviem seserimis. Broliai: Juozas Mocius-Šviedrys – laisvės gynėjas, tremtinys, partizanų apygardos vadas, Stasys Mocius – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose, sesuo Eugenija Mociūtė – tremtinė.
Mokėsi Meškuičių pradžios mokykloje, 1938 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1938–1943 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Studijuodamas jis priklausė Orientalistų būreliui.
1942 m. gruodį vyskupas Vincentas Brizgys įšventino A. Mocių kunigu.
Kryžių basas neša kun. Algirdas Mocius
1943–1945 m. A. Mocius tarnavo Viduklės (Raseinių r.) Šv. Kryžiaus parapijoje vikaru, mokyklose dėstė tikybą. Antrojo pasaulinio karo metais Viduklėje jis gelbėjo persekiojamus žydus – slapta pervežė Viduklėje slapstytą Rivą Bernadetą Hiršovičiūtę-Rakevičienę į savo tėviškę, kur priglausta ji išsigelbėjo. 1944 m. jis inicijavo Viduklės kapinių tvarkymą, nutiesė takus, apsodino juos medžiais ir paruošė laidojimo sistemą, kurios laikomasi iki šiol, įrengė simbolinį "Motinos kapą".
Skaityti daugiau: Kunigas Algirdas Mocius
Dobilo būrio partizanai, veikę Gelvonų, Čiobiškio ir Upininkų apylinkėse,
Iš kairės: Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, būrio vadas Juozas Kudelis-Dobilas,
Vladas Šatkauskas-Lazdynas ir Pranas Mocijauskas-Aitvaras.
(Genocido aukų muziejus)
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai.
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas.
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambrava-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Skaityti daugiau: Partizanai J.Kudelis - Dobilas, P.Lukošius - Žilvytis, V.Macijauskas - Žirgelis,
1945 m. gegužės 16–17 d.
1945 m. gegužės 16–17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno ir Aleksandro Padimansko-Šarūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareivių ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Kautynėse žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų – 62) partizanų. Iš jų žinomi: Adomas Alesius, Albertas Anuškevičius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jonas Botyrius-Basanavičius, Leonas Botyrius-Tarzanas, Vaclovas Brazaitis-Stirna, Antanas Bubnys-Bokštas, Buzulis, Alfonsas Čižikas-Ąžuolas, Petras Čižikas-Ąžuolas, Jeronimas Dambauskas-Ąžuolinis, Klemensas Vitalius Dambauskas-Tauras, Vitalis Gruzinskas-Beržas, Antanas Gurevičius-Sakalas, Vaclovas Kaduškevičius-Žaltys, Jonas Kaknevičius-Lapas, Antanas Karauskas, Bronius Kazakevičius, Julijonas Klimavičius-Kranklys, Jonas Kubilius-Berželis, Pijus Kunigonis-Berželis, Petras Kvederavičius-Zuikis, Vincas Leskevičius-Bajoras, Antanas Levickas, Albinas Maskelis, Jurgis Maskelis-Ąžuolas, Albina Neifaltienė-Pušelė, Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas, Jonas Paskevičius-Ąžuolas, Vytautas Jonas Pavilonis-Vasaris, Stasys Pavolas-Kapsas, Antanas Pečkys, Bronius Ravaitis, Pranas Rėkštys, Kostas Šulgauskas-Svogūnas, Juozas Vaišnys-Samsonas, Vitas Vaišnys-Romanas, Juozas Valka-Gruodis, Juozas Venslauskas-Alksnis, Vytautas Vilčinskas-Žaibas, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Antanas Voska-Šarka ir Eduardas Žukauskas-Uosis.
Žuvusiųjų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Vėliau juos, prikabintus prie arklių, atvilko į Simną ir išniekino gatvėje. Palaikę keletą dienų užkasė Simno ežero pakrantėje. 1989 m. birželio 23 d. palaikai perkelti į Simno kapines.
|
Kalniškės mūšio dalyvė A. Neifaltienė-Pušelė.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
|
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės puskarininkis, vienas iš Kalniškės mūšio vadų J. Neifalta-Lakūnas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
|
Skaityti daugiau: Kalniškės mūšis
Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia. Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę, praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų, pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė ir nepastebi . Jie dirba, jie laimingi paaukoję pensiją partizanų paminklui, suradę kovos draugo užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.
Skaityti daugiau: Partizanai šiandieniniame gyvenime
Šiandien – Pilietinio pasipriešinimo diena
www.alkas.lt
Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.
Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.
1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
Skaityti daugiau: Romas Kalanta
1948 m. gegužės 13 d., Ukmergės aps. Taujėnų vls. Lėno miške, prie Juodvisinės k., žuvo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Atamanas, Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir partizanas Antanas Šyvis-Šalapka.
Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.
Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS
