Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai ir ryšininkės. Pirmoje eilėje iš kairės: Darbėnų (Vizbuto) kuopos partizanas Jonas Šlyma-Petras, rinktinės ryšininkė Elena Kniežaitė-Gegutė, Palangos (Narimanto) kuopos vadas Steponas Skersys-Kovas, Darbėnų (Vizbuto) kuopos partizanė Barbora Kniežaitė-Audra, rinktinės partizanė Leonora Viluckaitė-Širšynė. Antroje eilėje iš kairės: pirmas – Bronius Salys-Žilvitis, antras – Palangos (Narimanto) kuopos Agitacinio propagandinio skyriaus viršininko pavaduotojas Stasys Lisauskas-Antanas. Trečioje eilėje penktas iš kairės rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Montė, Tėvas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1951 m. lapkričio 23 d. Kretingos r. Anužių k. (dabar – Kretingos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai vykdė čekistų operaciją. Jos metu partizanų rėmėjo Prano Narkaus sodybos daržinėje buvo aptiktas bunkeris. Nenorėdami pasiduoti, nusišovė jame slėpęsi Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Antanas Jonauskas-Genys ir partizanė Elena Kniežaitė-Gegutė.
Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 219.
Iš vyžuoniškių partizanų nepaprasta drąsa ir polinkiu rizikuoti išsiskyrė TEODORAS KVYKLYS - ,,Klajūnas” (g. 1926 m.). T. Kvyklio tėvai savo žemės neturėjo, tai imdavo iš pusės, nuomodavo. T. Kvyklys gimė Pagojės dvarely, netoli Leliūnų, bet nuo 1936 metų gyveno Vyžuonose. Mokėsi su broliu Jonu Utenos gimnazijoje.
Kai generolas P. Plechavičius pašaukė Lietuvos vyrus ginti tėvynę nuo bolševikų ordų, į Vietinę rinktinę stojo ne tik Jonas ir Teodoras, bet ir jų tėvas Kazys Kvyklys. Sako, generolas pasidžiaugė, kad dar yra tokių patriotų ir panoro su Kvykliais nusifotografuoti...
1944 metų rudenį Jonas ir Teodoras pradėjo slapstysis. Nebepakęsdami skrebų priekabių ir patyčių, namus paliko ir tėvai. 1945 metų pavasarį partizanų grupelę prie Balčio ežero (Vyžuonų šile) užklupo čekistai, ir Jonas žuvo. 1945 metų kovo mėnesį Teodoras įstojo į ,,Šmėklos” būrį. Nuo 1946 metų iki 1949 metų buvo ,,Aro” būrio vadas, 1949 04 – 1950 12 - ,,Liūto” rinktinės vado adjutantas, srities štabo narys, ,,Vytauto” apygardos Žvalgybos skyriaus viršininkas.
Kai keletas ,,Aro” būrio partizanų ir ryšininkių nutarė legalizuotis, T. Kvyklys netrukdė, tik tai sukėlė ,,Granito” rajono vado ( A. Gaidelio) pyktį. Netekęs kovos draugų, Teodoras Kvyklys dabar vaikščiojo su Kaziu Ivanausku. Laikėsi daugiausia Vyžuonų ir Deveikių valsčių sandūroje.
1951 metų vasarą į Varkujų kaimą atsikėlė kažkoks Algirdas Ramelis. Bekalbant paaiškėjo, kad jis su Jonu Kvykliu mokėsi vienoje klasėje, kad irgi buvo plechavičiukas. Atvykėlis padejavo, kad komunistai jį iš darbo išmetė. Kaip laisvą žmogų, mėgstantį medžioti, T. Kvyklys jau planavo padaryti ryšininku. Patiko ir simpatiška A. Ramelio žmona, Varkujų pradžios mokyklos mokytoja. T. Kvyklys su K. Ivanausku su reikalu ir be reikalo pas Ramelius pradėjo dažniau užsukti. 1951 metų lapkričio 13-14 naktį, kai abu partizanai svečiavosi pas Ramelius, šeimininkas svečius pavaišino gėrimu su migdomaisiais. Tik Vilniuje atgavę sąmonę partizanai suprato, kad juos pardavė Algirdas Ramelis - saugumo agentas ,,Grigas”, jau spėjęs sukišti keletą mokytojų ir mokinių į lagerius, į mirtį pastūmėjęs partizanus Lasius Užunvėžio kaime, pridaręs kitų piktadarybių.
Vaivos kaimo gyventojas Naudžiūnas po gyvenamo namo grindimis turėjo įrengęs bunkerį. Jame dažnai slėpdavosi partizanas Antanas Bubnys - Kerštas iš Dainavos apygardos. Jo brolį Praną, grįžusį iš tarybinės armijos, suėmė. Kankino. Neišlaikęs kančių, jis išdavė savo brolio slėptuvę pas Naudžiūną. Nežinodami apie išdavystę, toje slėptuvėje slapstėsi ir kiti partizanai.
1946 m. lapkričio 22-osios rytą pas Naudžiūnus į kūlimo talką buvo susirinkę apie 20 žmonių. Bunkeryje slėpėsi partizanai: Juozas Marcinkevičius - Lapinas ir Petras Kazlauskas - Genys.
Apie 9 val. didelės enkavedistų ir stribų gaujos ėmė supti Naudžiūno sodybą. Vyrai sulindo į bunkerį, o kūlikai nešė javų maišus ir pylė ant slėptuvės. Stribai visus talkininkus suvarė į pašiūrę. Prasidėjo žiaurus mūšis. Jis tęsėsi apie 7 val. Tarp automatų papliūpų ir kulkosvaidžių ugnies girdėjosi rusiški keiksmai. Minutę kitą mūšis nutildavo ir vėl užvirdavo iš naujo.
Okupantai, neįveikdami partizanų, nutarė padegti pastatą. Užsidegus namui, Lapinas šoko pro langą ir buvo kulkos pakirstas prie pat degančio namo. Genys bėgdamas atsišaudė, bet greit ir jį pavijo priešo kulka. Apdegusius lavonus numetė Simne ant grindinio, kur užkasė - iki šiol nežinoma.
1. Tauro apygardos žuvusių partizanų memorialo fragmentas - Arka. 2. Viena iš 11 stelų- joje surašytos žuvusiųjų pavardės nuotraukas pateikė Aldona Vilutienė
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16. I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska. II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas. III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Néifalta Jonas (slap. Lakūnas, Sakalas) * 1910 Giraitė (Šventežerio vlsč.) †1945 11 20 Kalniškės miškas, vienas pirmųjų Dzūkijos antisovietinių partizanų vadų. Iki 1940 06 buvo Alytaus ulonų pulko puskarininkis. Nuo 1943 priklausė Lietuvos laisvės armijos Šventežerio apylinkių štabui. 1944 09 Kalniškės miške suorganizavo partizanų Vanagų būrį, 1945 02 miške suvienijo 4 būrius į Lakūno kuopą (~120 žm.) ir jai vadovavo. Dalyvavo Miroslavo, Rudaminos, Šventežerio kautynėse. 1945 05 16 vadovavo pagarsėjusiam Kalniškės mūšiui. Vakare, baigiantis šaudmenims, iš apsupties išvedė 17 partizanų. Po mūšio suorganizavo naują partizanų būrį ir jam vadovavo; nevengė atvirų susirėmimų, pasižymėjo narsa, sumanumu, greita orientacija. 1945 11 20 su kovotojais grįždamas iš žygio Atesnykėliuose (Simno vlsč.), prie J. Krivickaitės sodybos, pateko į apsuptį, buvo sunkai sužeistas; traukdamiesi partizanai jį nunešė į mišką ir jo įsakyti paliko tankmėje su ryšuliu granatų. Prisiartinus karinės operacijos vykdytojams J. Neifalta susisprogdino; kartu žuvo NKVD 3 kareiviai. J. Neifaltos kūnas buvo išniekintas Krosnoje, užkastas netoli klebonijos. Žūties vietoje 2007 pastatytas paminklas. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius (2007, po mirties). Aldona Vilutienė
1945 m. lapkričio 20 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Būdos k. NKVD Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Spyglys, būrio vadas Stasys Grigaitis (Grigas)-Aras, rinktinės štabo partizanai Albinas Klimas-Tauras ir Jonas Tamaliūnas-Kardas. Taip pat nukautas partizano Jono Tamaliūno-Kardo tėvas Juozas Tamaliūnas, sodybos, kurioje buvo įsikūręs štabas, šeimininkas.
Žuvusiųjų palaikai buvo palikti žuvimo vietoje. Bendražygiai juos su iškilmėmis palaidojo Degučių k. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav. Jankų sen.).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 107.
Bronius Abramavičius-Spyglys
1914 01 23–1945 11 20
Bronius Abramavičius gimė 1914 m. sausio 23 d. Gyveno Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių k. 1938 m. baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės antrojo ulonų pulko antrajame eskadrone Vilkaviškyje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui traukėsi į Vakarus, bet sovietų armijai užėmus atsitraukimo kelius, grįžo į Lietuvą.
1945 m. gegužės mėn. paskirtas Stirnos bataliono, veikusio Šakių aps. Barzdų valsčiuje, vado pavaduotoju, taip pat ėjo Lapės kuopos vado pareigas. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 paskirtas Stirnos rinktinės vadu. Jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
1999 m. rugpjūčio 17 d. B. Abramavičiui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Žalgirio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys-Dragūnas. Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis. (Genocido aukų muziejus)
Sadauskas Valentinas-Velėna gimė 1922 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Buktiškių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Stirnos (vėliau Žalgirio) rinktinės Meškos (vėliau 34-osios kuopos Šarūno) būriui. Žuvo 1949 m. lapkričio 19 d. Jankų valsčiaus Pusiauskilių kaime (kitur Griškabūdžio valsčiaus Tamošupės kaime) kartu su bendražygiu Juozu Naujoku-Kęstučiu
Pokario partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas buvo vienas iš vyriausių amžiumi. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas.
Gimęs 1903 metais. Šeimoje buvo 9 vaikai - dviejų motinų, nes našlaudamas tėvas dar kartą vedė.
Nepriklausomybės paskelbimo metais buvo dar paauglys, tačiau jo vaikiška širdelė pritarė Lietuvos atgimimui. Buvo jaunalietuvis, šaulys, dalyvauti šiose organizacijose skatino tik meilė savo kraštui. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui vėl grįžo į Livintus. Žemės neužteko, todėl pasidavė į miškų darbus. Paskui dirbo eiguliu.
1944 metų vasaros pabaigoje, kai sovietinė kariuomenė ėmė gaudyti naujokus, pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. Susirado dar septynis pažįstamus vyrus.
Būrys į didelius mūšius nestojo, daug kartų išvengė kraujo praliejimo iš vaikystės pažįstamose vietose. Žuvo 1946 metų lapkričio 19 dieną Mackūnų miške.
Deja, palaidojimo vieta nežinoma, nors manoma, kad daugumą partizanų lavonų vežė į durpinėlyje esančią duobę (prie buvusios Kaišiadorių pieninės). Ten šimtai bevardžių ir įvardintų kovotojų...
Lapkričio 18 į 19 d. naktį okupantų 261 šaulių pulko pajėgos, pasinaudodamos vidinio agento Briedžio išdavyste, puolė DKR stovyklą Beištrakio miške tarp Mickūnų ir Livintų k.: mūšyje žuvo bataliono vadas P.Petkevičius-Kariūnas, o vakarop Antanas Taparauskas-Kirvis ir Jonas Čiurinskas-Pilėnas...
Foto: 1945 11 19 Kaišiadorių aikštėje okupantų išniekinti žuvę Didžiosios Kovos A rinktinės partizanai: Antanas Taparauskas-Kirvis, būrio vadas, Jonas Čiurinskas-Pilėnas, Pranas Petkevičius-Kariūnas, A rinktinės ir bataliono vadas
Vincas Gruodis – Žilvitis gimęs1925m. Kūlingės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. gausioje ūkininkų šeimoje. Vincas su vyresne seseria Albina ir jaunesniu broliu Alfonsu lankė už kelių kilometrų esančią Igliaukos šešiametę pradžios mokyklą, kurią pasiekti žiemos ir pavasarinio atolaidžio metu mažiesiems pradinukams buvo gana sudėtinga ir sunku. Tačiau Vincukas buvo pareigingas, stropus ir gabus mokinys. Baigęs pradinę įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Esant geriems orams, jaunasis moksleivis gimnaziją, esančią už 20 km., pasiekdavo dviračiu, o žiemos metu gyveno tėvų išnuomotame bute Marijampolėje. Per vasaros atostogas su broliu Alfonsu dirbo visus ūkio darbus: šienavo, kirto javus, arė, akėjo ir visa kita.
Mokantis septintoje klasėje išgirdo apie generolo P. Plechavičiaus formuojamus Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Kaip ir kiti jaunuoliai ypač studentai ir gimnazistai išauklėti senąja oraus patriotizmo dvasia vos 18 metų sulaukęs tapo plechavičiuku. Fašistams pradėjus rinktinės likvidaciją, pasprukęs nuo persekiotojų, Vincas grįžo į tėviškę.
Grįžus raudoniesiems prasidėjo teroras. Paskelbta mobilizacija privertė Vincą, kaip ir tūkstančius kitų jaunuolių susimąstyti, kuriuo keliu pasukti: ar tapti nuolankumo auka, ar su ginklu rankose į kovą su okupantu stoti. Nulėmė bendras to meto tautos patriotinis nusiteikimas ir pirmosios sovietinės okupacijos pamokos. Vincas pasuko laisvės keliu...
Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!
Tą spalio 7-tos rytą nerimas mane nuvedė į kleboniją. Tai buvo marijonų vienuolynas. Viršininku buvo Tėv. Klemensas Kačergius, malonus ir jaukus žmogus. Žinojau, kad vienuolyne slepiasi keliolika žydų, o jų tarpe mano mokytojas iš Sedos vidurinės mokyklos dr. Samuelis Sauchatas.
Tame vienuolyne gyveno ir kita įdomi asmenybė — kun. Vladas Taškūnas, vokiečių vos neišvežtas į koncentracijos stovyklą, dabar buvo uždarytas šiame vienuolyne. Jis buvo mokytas ir apsiskaitęs žmogus, mokėjęs keletą kalbų, domėjosi prancūzų intelektualų katalikišku judėjimu, vertė jų straipsnius į lietuvių kalbą ir spausdino „Naujojoje Romuvoje", spausdino Ventos slapyvardžiu.
Šį dramatišką rytą norėjau pasikalbėti su tuo išmintingu žmogumi. Ką jis patars? Išėjom pasivaikščioti į sodą, kad niekas netrukdytų. Kun. Vladas Taškūnas taip ir pareiškė:
— Aš nesitrauksiu į Vakarus. Rytai ilgisi Kristaus, ir aš ten keliausiu. Dabar štai ir pasidaro proga. Buvau Amerikoje per 10 metų, bet man svetimas jų materializmas.
Jiezno turgaus aikštėje, prie bažnyčios išniekinti partizanų kūnai. (Iš kairės) A. Juonys, V. Truncė-Dobilas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, A. Šmigelskis-Klajūnas
Andrulevičius, Jonas-Šviesuolis (1918-1945) Gimė ir augo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, Alytaus apskrityje. Į partizanų gretas įstojo 1944 metais. 1945 metų lapkričio 17 dieną su savo draugais partizanais buvo apsistojęs dienoti Gripiškių kaime, pas Andrulevičienę (Jono motiną). Jausdami, kad gali būti nesaugūs šiuose okupantams įtartinuose namuose, visi partizanai persikėlė į Vaiciulevičių sodybą praleisti naktį, nes ankstų rytą ruošėsi trauktis link Daugų. Buvo išduoti. Vyko susišaudymas su Jiezno, Stakliškių stribais. Visi keturi - Šviesuolis, Dobilas, Nendrė ir Žaibas - žuvo apsuptyje. Jų kūnai niekinti Jiezne, ant gatvės, pakasti Bijomino darže. Šmigelskis, Adolfas-Žaibas, Klajūnas (7-1945-11-17) 1945 m. lapkričio 16 dieną buvo apsistoję Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas Andrulevičienę, Jono motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Dieną pailsėję vakare nutarė naktį praleisti Vaiciulevičių sodyboje, kaimynystėje. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškvietė Jiezno stribus, Rodino vadovaujamus. Apsuptyje žuvo visi keturi: Klajūnas, Dobilas, Petras, Šviesuolis. Kūnas niekintas Jiezne. Juonys, Alfonsas-Žaibas, Petras (1908-1945-11-17) Gimė ir augo Žvirgždėnų kaime, Daugų valsčiuje, Alytaus apskrityje. Daugų viršaitis. 1945 metų lapkričio 16 dieną buvo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas J. Andriulevičiaus motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Vakare jie nutarė pereiti į Vaiciulevičių (kaimynų) sodybą nakčiai pailsėti, o ankstų rytą visi žygiuoti link Daugų, Alovės. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškviečia Jiezno stribus, kuriems vadovavo Rodinas. Apsuptyje žuvo visi keturi (A. Juonys-Žaibas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, V. Truncė-Dobilas, A. Šmigelskis-Klajūnas). Jų kūnai buvo niekinami Jiezne. Truncė, Vincas-Dobilas (1924-1945-11-17) Nuo Daugų, Alytaus apskrities. Dobilas su savo draugais partizanais 1945 lapkričio 16 d. buvo Gripiškių kaime, Stakliškių apylinkėje, Alytaus apskrityje, dienojo pas Jono motiną Andrulevičienę. Vakare nutarė naktį praleisti, pailsėti Vaiciulevičių sodyboje, o ankstų rytą leistis į kelionę, link Daugų, Perlojos. Jie nežinojo, kad yra sekami išdaviko, kuris iš vakaro iškvietė iš Jiezno stribus, rusus, vadovaujamus Rodino. Apsuptyje žuvo S. Juonys, J. Andrulevičius, A. Šmigelskis, V. Truncė. Jų kūnai buvo išniekinti Jiezne.
Eidukaitis Vincas, Vinco s., - Audrūnas iš Vartų k. Bartninkų vlsč. Vilkaviškio apskr. 1922-1949.11.17. Per antrąją okupaciją buvo pasiųstas į frontą, forsavo Oderį, ėmė Berlyną. Vežamas į Japonijos frontą, pabėgo ir grįžo į Vilkaviškio raj. pas savus. Įsidarbino Kybartų paruošų kontoroje. Sugumui pradėjus sekti, 1947.08 išėjo į Vytauto rinktinę. Žuvo Rudelės k. prie Kalvarijos, dengdamas atsitraukiantį N. Liškevičių-Vyturį. Buvo niekintas Kalvarijoje.
Vyčio apygardos partizanas Antanas Rinkevičius (kairėje) laiko netipiška partizanams ginklą -1915 m. modelio britišką lengvąjį kulkosvaidis Lewis. (Genocido aukų muziejus)
1947 m. lapkričio 15 d., Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Puziniškio k. kautynėse žuvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka, jo pavaduotojas Antanas Skunčikas-Kaltas ir du jų bendražygiai.
Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Zarasų aps. Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.
Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą. 1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaldinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.
1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.
Prieš 70 metų, 1948 m. lapkričio 13 d., Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kaušų k. kautynėse žuvo Vyčio apygardos Panevėžio rinktinės ir rajono vadas Antanas Stimburys-Tankistas, jo adjutantas Tomas Našlėnas-Radvila ir pavaduotojas Marijonas Krogertas-Uosis, du jų bendražygiai.
* * * Siuto rusai kaip pasiutę Tarp Taujėnų - Ukmergės, Troško jie nušaut Tankistą, Kad negintų mūs šalies.
Jiems padėjo išdavikas, Atsiradęs iš savų, Užtat Lietuva neteko Partizanų mūs penkių.
Žemę dengė kulkų lietūs, Saulę - dūmų kamuoliai, Atvažiavo pikti skrebai Su sumanymais savais.
Tankistas - Antanas Stimburys. Būrio vadas, gimęs 1920 m. Žuvo 1948 11 13. Kartu žuvo Uosis - Marijonas Krogertas. Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m. Robinzonas - Antanas Keburys, gimęs 1909 m. Jaunutis - Jonas Ignatavičius, gimęs 1927 m. Visus išdavė Juozas Bieris.
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. 1947–1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos būrio vadas Bronius Juospaitis-Direktorius, antras – šios apygardos Jono Viapšto (Vepšto)-Paukštelio būrio partizanas Edvardas Daučiūnas-Jokeris, trečias – neatpažintas partizanas. Už jų klūpo Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos vado adjutantas Alfonsas Smetona-Žygaudas, antras – neatpažintas, trečias – Vyčio apygardos būrio vadas Mykolas Šemežys-Putinas, ketvirtas – Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, penktas – Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, šeštas – šios apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas Antanas Kisielius-Sakalas, septintas – apygardos partizanas Antanas Burokas-Mokytojas, aštuntas – Vyčio apygardos partizanas Vytautas Zakaras-Povas, devintas – šios apygardos būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Antanas Burokas-Mokytojas, Nociūnų k. Vytenio būrys. Ž.1952 11 12.
Stasys Juknevičius, Panemunėlio vls., Ąžuolių k., Gedimino b. Ž.1948 11 12.
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"
Vilkaviškio MGB operatyvinio skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime pas M. B .yra Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie į nurodytą sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.
Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas Balinis, ten buvęs Antanas Adamavičius ir šeimininkė.
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.
Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).
Kapitonas I. Pucevičius
Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.
Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.
□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra
Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.
... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės:
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime
1948 m. rugpjūčio 7 d. Kelmės aps. Užvenčio vls. Užvenčio miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo planuojamas naujojo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vado, rajono vadų ir štabo narių susitikimas. Remdamasis agento pranešimu, MGB Šiaulių aps. skyrius surengė karinę čekistų operaciją. Per susišaudymą žuvo Vytenio rinktinės vadas Dailidė (slapyv.) ir kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 185–186.
DAILIDĖ
?–1948 08 07
Nuo 1948 m. gegužės mėn. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Kelmės aps. Užvenčio ir Šiaulių aps. Kuršėnų, Kurtuvėnų ir Šaukėnų valsčiuose, vadas.
PETRAS VILBASAS- BIMBALAS
1928 08 01–1948 08 07
Petras Vilbasas gimė 1928 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių aps. Šaukėnų vls. Vidsodžio parapijos Paanuvio k. Bernardo Vilbaso ir Zopijos Strazdauskaitės-Vilbasienės šeimoje.
Partizanas nuo 1944 m. 1945 m. legalizavosi, bet ginklo neatidavė.
Néifalta Jonas (slap. Lakūnas, Sakalas) * 1910 Giraitė (Šventežerio vlsč.) †1945 11 20 Kalniškės miškas, vienas pirmųjų Dzūkijos antisovietinių partizanų vadų. Iki 1940 06 buvo Alytaus ulonų pulko puskarininkis. Nuo 1943 priklausė Lietuvos laisvės armijos Šventežerio apylinkių štabui. 1944 09 Kalniškės miške suorganizavo partizanų Vanagų būrį, 1945 02 miške suvienijo 4 būrius į Lakūno kuopą (~120 žm.) ir jai vadovavo. Dalyvavo Miroslavo, Rudaminos, Šventežerio kautynėse. 1945 05 16 vadovavo pagarsėjusiam 
Pokario partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas buvo vienas iš vyriausių amžiumi. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas.
_files/I-Laisve-1997-125(162)-6.jpg)
Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!
1948 m. rugpjūčio 7 d. Kelmės aps. Užvenčio vls. Užvenčio miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo planuojamas naujojo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vado, rajono vadų ir štabo narių susitikimas. Remdamasis agento pranešimu, MGB Šiaulių aps. skyrius surengė karinę čekistų operaciją. Per susišaudymą žuvo Vytenio rinktinės vadas Dailidė (slapyv.) ir kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas.
