Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių miestelyje. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.
Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.
Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, J. Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.
Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.
Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje Openiškių kaime (Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai.
Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo užpuolant Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius – Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė ir partizanai. 1949 m. spalio 16 d. Iš kairės: Vladas Mišeikis-Tarzanas, srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, srities štabo viršininkas Antanas Liesis-Idenas, Antanas Dovidaitis-Aurimas, neatpažintas partizanas
Skaityti daugiau: Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai.
I eilėje iš kairės: Edvardas Vingrys-Justinas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
II eilėje iš kairės: Stasys Bareika-Krienas, Vincė Adomonytė-Bareikienė-Kunigaikštytė, Pranas Dirsė-Kraštelis, Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vladas Jakubonis-Vermachtas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ADOMONYTĖ-BAREIKIENĖ Vincė, Igno-Krienienė, Kunigaikštytė, gim. Sodeliškių k., Raguvos vls. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanė. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. prie Petro Morkūno sodybos, Taujėnų vnk.
KISIELIUS Antanas, Petro-Sakalas, gim. 1924 m. Žempučių k., Troškūnų vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. 1948 m. vasario 9 d. susisprogdino apsuptoje Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vnk., netoli Andrioniškio mstl.
TYLA Julius, Jono-Šarkis, gim. 1916 m. Rubikių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas, operatyvinio būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 9 d. Meškausko sodyboje, Vajė-šių k., Anykščių vls., susidūrimo su NKVD kareiviais metu. Palaikai buvo užkasti Anykščių mst. pakraštyje, slapta perlaidoti Rubikių k. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo nariai.
Iš kairės: Juozas Ališauskas-Klaidas, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Ališauskas-Kalinys rengia atsišaukimus.
(Genocido aukų muziejus)
Ališauskas Stasys-Kalinys gimė 1919 m. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Vižaidų kaime kartu su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir štabo nariu Albinu Švedu-Radastu
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas partizanas. Klūpo Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vados Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Kisielius-Sakalas, Anlanas Burokas-Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.
Apie 1947-1948 m. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Kisielius Antanas-Sakalas gimė 1924 m. Troškūnų valsčiaus Žem-pučių kaime. Algimanto apygardos Lakštučio, Traidenio būrių partizanas, Algimanto apygardos štabo narys, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d. — apsupus priešams, susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje netoli Andrioniškio
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai
Vytautas Vitalius Gavėnas gimė 1922 m. balandžio 22 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Ožkasvilių k. ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1940 m. pabaigos dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, turėjo slapyvardį Rambynas.
1941 m. gegužės mėn. organizaciniais reikalais išvyko į Vokietiją. Grįžtant sovietinių pasieniečių buvo suimtas. Kalintas Marijampolės kalėjime. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui buvo išlaisvintas Birželio sukilėlių ir dirbo Vyriausiajame Lietuvos ginkluotųjų pajėgų, vėliau – Lietuvos aktyvistų fronto štabe. 1942–1943 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje ekonominėje prekybos mokykloje, bet dėl antinacinės veiklos mokslą turėjo nutraukti.
1944 m. V. V. Gavėnas ėmė telkti Marijampolės aps. Ožkasvilių, Valavičių, Širvydų ir kitų kaimų vyrus partizaninei kovai. 1944 m. vasarą iš partizanų būrių suformavo Vytauto rinktinę ir jai vadovavo. 1945 m. birželio 25 d., žuvus broliui Vladui ir dar dviem partizanams, slapta suorganizavo jų laidotuves, dalyvavo gedulingose pamaldose ir prisiekė kovoti iki pergalės arba mirties.
Skaityti daugiau: Vytautas Vitalius Gavėnas - Vampyras, Granitas
1945 m. vasario 9 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Juodgirio miške NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 2-osios kuopos kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Tikslaus Šarūno rinktinės partizanų skaičiaus ir jų stovyklos vietos enkavėdistai nežinojo, todėl buvo apsuptas visas miškas nuo Ukmergės–Panevėžio plento į rytus. Ypač stipria kulkosvaidžių ugnimi atkirsti sparnai šiaurėje ir pietuose.
Kareiviai stengėsi partizanus išstumti į pamiškėje esančias pelkes, kur apkasuose jų laukė pasala. Mūšyje dalyvavo apie 400 kareivių. Juodgirio puolimas prasidėjo 8 val. ir truko 3 val. be aiškios kurios nors pusės persvaros. Partizanai traukėsi prisidengdami Ukmergės aps. Traupio vls. Klaibūnų ir Mickūniškių kaimuose buvusiomis sodybomis. Kareiviai jas sudegino (12 pastatų). Antano Slučkos-Šarūno ir Antano Žilio-Žaibo vadovaujami partizanų būriai pralaužė kareivių apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną pasitraukė į Troškūnų mišką.
Kautynėse žuvo 22 partizanai. Iš jų žinomi: Šarūno būrio partizanai Stasys Kilda-Savanoris, Bronius Stalnionis-Arimantas, Stasys Stalnionis-Žalvaris, Povilas Šakėnas-Bijūnas ir Albinas Valeika-Utenis; Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanai Alfonsas Grimža-Gluosnis ir Kazimieras Grimža-Kulka; Antano Jagėlos-Ąžuolo būrio partizanai Edvardas Augulis, Kostas Butėnas, Karolis Kadžionis, Antanas Mackevičius, Anicetas Paurazas ir Napalys Žemaitis; Žaibo būrio partizanas Stasys Jurkevičius. Tai pat partizanai Albinas Rutkauskas-Perkūnas ir Augustinas Šablevičius-Jovaras.
Mūšyje žuvo ir 20 enkavėdistų.
Skaityti daugiau: Juodgirio mūšis
Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą, šiandien, 2025 m. sausio 29-ąją švenčiantį savo 97-ąjį gimtadienį.
Paskutiniojo šių dienų sulaukusio Lietuvos partizano mintys:
„Žemėje yra keliai, kuriais važiuoja Lietuvos ir visų tautų žmonės. Ir yra dar kitas kelias – gyvenimo kelias. Gyvenimo kelio ženklai irgi labai tiksliai nurodo, bet ten jau yra įsakymai, ne rekomendacijos. Ir jeigu žmogus nori gyventi garbingai, jis negali gyventi kitaip, tik pagal dešimt Dievo įsakymų – ir nevok, ir nežudyk, ir gerbk tėvą ir motiną, ir mylėk savo artimą kaip pats save… Tai yra amžinieji dalykai. Ir kai tik atsitraukiama nuo amžinųjų dalykų, prasideda revoliucijos, prasideda žydynės, prasideda degradacija. Kol mes nesugrįšim prie šitos amžinojo gyvenimo versmės, prie dešimties Dievo įsakymų, kurių niekas nepakeitė iki šiol ir nepakeis, tol mes ir blaškysimės, tol mes neturėsime ramybės ir palaimos gyvenime.
Partizanai žuvo, partizananinis judėjimas buvo palaužtas, sunaikintas, bet tikrumoje jie laimėjo karą. Ir jų idealai, už kuriuos buvo kovojama, nežuvo. Jeigu Lietuva nebūtų priešinusis, kaip dabar priešinasi Ukraina, tai žmonės visvien būtų išmirę visi, o padėtis tikrai būtų kitokia.
Aš manyčiau, kad partizaninis judėjimas ir buvo toji didžioji auka, kuri Viešpačiui patiko ir atėjus tam tikram laikotarpiui buvo padarytas stebuklas. Iš žmonių buvo atimta baimė, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė mus laisvus.
Ir dabar labai svarbu tiesą skelbti, tiesą ginti, dėl tiesos aukotis ir nesuabejoti tiesos pergale. O tiesa mus padarys laisvus. Kito kelio neturime…
Taigi, Dieve, padėk mūsų Lietuvos žmonėms, ypač Lietuvos jaunimui, eiti tiesos ir gėrio keliu. Juo eidami atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, susikursime asmeninę laimę gyvenime ir laimingai pasieksime amžinybės uostą.”
Nuotraukoje: Jonas Kadžionis Mordovijos lageryje, 1961 m.
Šaltinis: Dekalogas ir partizanų auka. Jono Kadžionio mintys. 2022-11-01.
Į Ž A N G A
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.
Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...
Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.
Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija
Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama
1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti du Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Vytas (Vytautas) Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.
Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 141.
KAZIMIERAS GREBLIKAS- GEGUŽIS, SAKALAS
1913 07 26–1949 01 20
Kazimieras Greblikas gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps. Kvietkiškės vls. Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę. Baigė tris gimnazijos klases.
Partizanas nuo 1945 m. pavasario. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas l. e. 6-osios kuopos, veikusios Marijampolės vls., vado pareigas. 1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas.
1949 m. vasario 24 d. l. e. Tauro apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu Nr. 5 už apygardos vado įsakymų, instrukcijų bei direktyvų nevykdymą ir pan. nuo 1949 m. sausio 15 d. iš rinktinės vado pareigų buvo atleistas ir paskirtas eiliniu Vytauto rinktinės kovotoju.
1999 m. rugsėjo 8 d. K. Greblikui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Tauro apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas J. Aleščikas-Rymantas ir Vytauto rinktinės vadas K. Greblikas-Sakalas. 1947– 1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1949 m. sausio 20 d. žūtis
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis - Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas - Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
JUSTINAS JASAITIS- NAKTIS
1917–1948 01 06
Justinas Jasaitis gimė 1917 m. Gyveno Kaune. LR kariuomenės jaunesnysis leitenantas. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos partizanas, dirbo šios rinktinės štabe. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Žalgirio rinktinės štabą. 1947 m. rugsėjo 13 d. Geležinio Vilko rinktinės vado Kazimiero Algirdo Varkalos-Daumanto įsakymu Nr. 32 nuo 1947 m. gegužės 20 d. paskirtas Tauro apygardos adjutantu. Tų pačių metų rugpjūčio 2 d. apygardos vado įsakymu Nr. 21 buvo paskirtas prie apygardos įsteigtos Mokomosios kuopos vadu ir pirmosios laidos egzaminų komisijos nariu. 1947 m. rugpjūčio 19 d. Tauro apygrados vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 25 už pastangas, ruošiant Mokomosios kuopos 1-ąją laidą, jam pareikšta tarnybinė padėka. Tų pačių metų lapkričio 8 d. Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 36 jam pareikštas tarnybinis pagyrimas už dalyvavimą 1946 m. gruodžio 22 d. Prienų aps. Pakuonio vls. Sodybų k. vykusiose kautynėse ir jose pasižymėjus narsumu, gera orientacija, šaltakraujiškumu, taiklia ugnimi ir sudarant sąlygas bendražygiams pasitraukti iš kautynių lauko. 1948 m. sausio 6 d. apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 2 atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas Kęstučio rinktinės vadu.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Stovi iš kairės: lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis ir šios rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: 1948 m. sausio 6 d. žūtis
Neliūdėk motule, kad prie Kūčių stalo
Šiemet viena vieta pasiliks tuščia
Ir nelauš plotkelės iš tavo rankutės
Tas kurs pernai, laužė ir dar buvo čia.
Tuščioj mano vietoj dėki eglės šaką
Iš to pat eglyno, kuriam gyvenau
Ir uždeki šventą Kūčių stalo žvakę
Tu tai padarysi aš tikrai žinau...
Kalėdos - tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos – tai stebuklas, sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam nei buvai vakar... Kalėdos tai Dievo gimimas mumyse, tai Kūdikėlio - Dievo sūnaus įjungimas į mūsų gyvenimą. Kalėdos - tai laikas, kai visi: šeima, giminė gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalinti malda, šiluma, ateities viltimi. Kai įvyksta virsmas, pripildantis širdis gerumo, meilės, tvirtumo, ryžto ir Aukščiausiojo palaimos.
Skaičiuojame daugiau kaip septynis dešimtmečius nuo Partizaninės kovos pradžios. Rankose Tauro partizanų apygardos laikraščio “ Laisvės žvalgas” gruodžio mėnesio numeris. Su kokiu giliu jausmu, meile Tėvynei, meile kiekvienam kovotojui kalbama vedamajame, artinantis Šv. Kalėdoms ir kiek daug linkėjimų bei perspėjimų būti budriems…
Mintys nuklysta į pokarį…. Ir kokios gi Kalėdos buvo Tau, Lietuvos Partizane ?
Skaityti daugiau: Partizanų Kalėdos
- Savo knygoj “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti" Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?
Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas gimė 1915 m. vasario 24 d. Telšių aps. Žarėnų vls. Smilgių k. Jo tėvas Boleslovas Eidimtas turėjo 40 ha ūkį ir gausią šeimą: be Adolfo, buvo dar trys sūnūs ir trys dukterys. Pradinį išsilavinimą A. Eidimtas įgijo Smilgiuose. 1930 m. ėmė mokytis Telšių gimnazijoje. Vadovavo skautų organizacijai.
