Povilas Gaidelis.
Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.
Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.
J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.
Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.
Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.
Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“
Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras
Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).
Veikla
1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.
Skaityti daugiau: Petras Bartkus
Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.
Kovos Broliui
Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas,
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas
Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.
Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, -
Kitiems patekės laisvės saulė.
Ėglis
Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis“ studijų metais
Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.
1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI
Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Vincento Šniuolio ir Veronikos Plungytės-Šniuolienės šeimoje.
Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1942 m. tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariu.
Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Žaliosios rinktinės Geležinio Vilko kuopos (vadas Juozo Mingėlas-Vilkas) partizanas, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo narys.
1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Po 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Bendradarbiavo leidžiant spaudą, rašė eilėraščius Vytenio slapyvardžiu.
Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Liesis (LLKS Tarybos prezidiumo narys) ir du neatpažinti partizanai.
Po žuvimo kovos draugai išleido jo eilėraščių rinkinį „Nevystančios sielos rožės”.
Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės:
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime
Skaityti daugiau: Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas
Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)
Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.
Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas
KNYGOS IŠLEIDIMĄ RĖMĖ JURBARKO SAVIVALDYBĖ
Antanas KISIELIUS
BLĖSTA
LAUŽŲ
ŽARIJOS
Atsiminimai
LIETUVOS
RAŠYTOJŲ
SĄJUNGOS
LEIDYKLA
VILNIUS
© Antanas Kisielius, 1999
ISBN 9986-39-120-2
UDK 355.42(474.5 ) ( 0 9 1 ) + 888.2-94
Ki 202
Butakių-Eržvilko apylinkių partizanai.
Stovi Vladas Mišeikis-Tarzanas.
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Skaityti daugiau: Blėsta laužų žarijos / Antanas Kisielius
1948 m. rugpjūčio 7 d. Kelmės aps. Užvenčio vls. Užvenčio miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo planuojamas naujojo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vado, rajono vadų ir štabo narių susitikimas. Remdamasis agento pranešimu, MGB Šiaulių aps. skyrius surengė karinę čekistų operaciją. Per susišaudymą žuvo Vytenio rinktinės vadas Dailidė (slapyv.) ir kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 185–186.
DAILIDĖ
?–1948 08 07
Nuo 1948 m. gegužės mėn. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Kelmės aps. Užvenčio ir Šiaulių aps. Kuršėnų, Kurtuvėnų ir Šaukėnų valsčiuose, vadas.
PETRAS VILBASAS- BIMBALAS
1928 08 01–1948 08 07
Petras Vilbasas gimė 1928 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių aps. Šaukėnų vls. Vidsodžio parapijos Paanuvio k. Bernardo Vilbaso ir Zopijos Strazdauskaitės-Vilbasienės šeimoje.
Partizanas nuo 1944 m. 1945 m. legalizavosi, bet ginklo neatidavė.
Skaityti daugiau: 1948 m. rugpjūčio 7 d. žūtis
Aukštaitijos ir Žemaitijos
partizanų prisiminimai
Aukštaitijos ir Žemaitijos
partizanų prisiminimai
V dalis
Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė
Romas Kaunietis
Redagavo
Vitalija Vasiliauskaitė
Knyga pdf formatu (originalas) knyga WEB formatu:
Į V A D A S
Ši knyga sudaryta iš Prisikėlimo, Kęstučio ir iš dalies Žemaičių partizanų apygardose veikusių Laisvės kovotojų prisiminimų. Prisiminimai užrašyti apie 1990 - 2005 metus.
Pasakojimus stengiausi pateikti laikantis aprašomų įvykių sekos ir juos koncentruoti pagal atskirus būrius, rinktines, rajonus, valsčius ir kitas partizaninių bei administracinių vienetų teritorijas. Dažnai vienų autorių prisiminimus papildo kitų prisiminimai, kad ne tik paprastiems skaitytojams, bet ir pokario istorijos tyrinėtojams galima būtų lengviau išskirti optimaliausius aprašomų įvykių variantus. Daugelio pasakotojų atmintyje jau išblėsę aprašomuose įvykiuose dalyvavusių žmonių vardai, ne visai tikslios datos, vietos, laikas. Nors šiandien gal šie faktai ir nebėra tokie reikšmingi, bet mano pareiga tai perteikti kuo tiksliau, kuo išsamiau.
Skaityti daugiau: Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai V dalis
Alfonsas Vabalas - Gediminas gimė 1909 01 15 Kybartuose. 1928 m. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 10 26 dirbo Valstybės radiofone radijo diktoriumi. 1934 04 15 baigė VDU Teisių fakultetą ir išvyko doktorantūron į Sorbonos universitetą Paryžiuje.1939 12 11 įgijo teisės mokslo daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Nuo 1939m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos URM Telegramų agentūros Elta įgaliotu atstovu Paryžiuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą atšauktas, dirbo LSSR teisingumo komisariato kodifikacijos konsultantu. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune Suaugusiųjų instituto inspektoriumi ir lektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos tarybos Užsienio skyrių. Antrosios sovietinės okupacijos metu prasidėjus persekiojimui, siekiant užverbuoti saugumo agentu 1946 birželį išėjo pas partizanus. 1946 09 01 paskirtas Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio 15 d. ėjo apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ redaktoriaus ir Karo lauko teismo pirmininko pareigas. Paaiškėjus Markulio išdavystei dalyvavo naujame BDPS kūrime, išrinktas jo prezidiumo nariu, Politinio skyriaus viršininku. Vertė į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. A. Vabalas- Gediminas pasižymėjo puikia politine orientacija, nepaprastai gabus, eruditas, taikaus būdo, nuoširdus ir jautrus, keliantis pasitikėjimą žmogus.
Žuvo išduotas 1948 birželio 26d. Armališkių k. Kauno aps. Panemunės vls. Varanavičių sodyboje. Bandydamas prasiveržti iš apsupties buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas patekti čekistams gyvas – nusišovė. Užkasimo vieta nežinoma.
Skaityti daugiau: Alfonsas Vabalas - Gediminas
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)
Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.
Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai
Aukštaitijos
partizanų
prisiminimai
Knyga išleista
JULIJOS ir EMILIO
SINKIŲ (JAV)
lėšomis
Aukštaitijos
partizanų
prisiminimai
IV dalis
margi raštai
VILNIUS
2 0 0 4
Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė
ROMAS KAUNIETIS
Asmenvardžių rodyklę sudarė
ALMA ŠIMKUVIENĖ
© Pratarmė, sudarymas,
Romas Kaunietis, 2004
ISBN 9986-09-271-X (4 dalis)
ISBN 5-415-01339-6 (bendras)
Knyga pdf formatu (originalas) knyga WEB formatu:
PRATARMĖ
Penktąją „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knygą (IV dalį) buvo numatytą išleisti šiais metais, kada lygiai prieš pusę amžiaus Lietuvos miškuose užgeso degę paskutinieji partizanų laužai, kada prieš pusę amžiaus Lietuvos kaimuose nutilo aidėję šūviai, baigėsi žiauri ginkluota kova, pareikalavusi tūkstančių mūsų Tautos sūnų ir dukrų aukų, kančių ir ašarų.
2003-uosius ir 2004-uosius metus būtų galima pavadinti pokario Laisvės Kovų pabaigos jubiliejiniais metais, nes maždaug 1953 metais organizuotas ginkluotas pasipriešinimas baigėsi, tų pačių metų pavasarį buvo suimtas ir sušaudytas LLKS Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tik kažkur viename kitame bunkeryje po žeme per stebuklą išlikę gyvi keli kovotojai vis dar laukė išsvajotosios Laisvės...
Prabėgę dešimtmečiai svetimųjų „globoje" daug ką išdildė iš mūsų žmonių atminties, nes tikroji pokario istorija per tą laikotarpį ateivių okupantų ir savųjų kolaborantų buvo įžūliai iškraipoma. Šiuolaikinė karta mažai žino, kokia kaina buvo sumokėta už mūsų visų Laisvę, ateinančios kartos dar mažiau apie tai žinos, todėl šiandien ir norėtųsi kuo plačiau atverti duris į tą istorijos tarpsnį ir eilinių Laisvės Kovotojų mintimis dar kartą grįžti į pokario metus.
Teneįsižeidžia gerbiamas skaitytojas, jei šioje knygoje ras ir nepalankių atsiliepimų apie kai kuriuos Laisvės Kovotojus. Sutikime, kad partizaniniame kare, kur jis bevyktų, žiaurumų į valias ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Juk ir patys partizanai dažnai sakydavo - „mes kalėjimų neturime", o kaip nubausti išdaviką, provokatorių, didelio pasirinkimo irgi nebuvo. Partizanų vardu daug žiaurių kriminalinių nusikaltimų darė tiek savi stribai, tiek okupacinės rusų kariuomenės kariškiai, ypač MGB agentai smogikai, partizanams tuomet ir dabar dar dažnai primetami visi blogi darbai.
Tie, kurie darė tuos nusikaltimus, kankino niekuo nekaltus mūsų žmones, gaudė, šaudė miškuose ir gyvus degino bunkeriuose mūsų partizanus, ant gatvių guldė ir niekino jų kūnus, tardymų kamerose laužė mūsų žmonių kaulus, tyčiojosi ir prievartavo partizanų ryšininkes, išliko iki šių dienų „teisūs", „švarūs" ir neliečiami. Jų niekas neištrėmė, nesupūdė Sibiro koncentracijos stovyklose, o partizanų jau neliko. Likę gyvieji, iškentėję gulagų kančias, šiandien laisvoj Lietuvoj gerokai nustumti į šalį.
Tegu ši knyga ir bus atsakas tiems paskviliams sovietinėje ir Nepriklausomos Lietuvos spaudoje, kur buvo dergiamas ir niekinamas Lietuvos partizano vardas, tegu bus atsakas dar Atgimimo apyaušryje išleistai stribus garbinančiai knygai Liaudies gynėjų žodis ir jau daugiau kaip po dešimties Lietuvos Nepriklausomybės metų pasirodžiusiam „garsiam" lietuviškam „šedevrui", išleistam, matyt, specialiai pagal tų pačių užsakymą, partizanus dergiančiai knygai Žali.
Skaityti daugiau: Aukštaitijos partizanų prisiminimai IV dalis
Povilas Gaidelis.
J. Stravinskas gimė 1914 m. kovo 20 d. Suvalkų gub. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mieldažiškių kaime Baltramiejaus Stavinsko ir Antaninos Radušytės – Stravinskienės šeimoje. Baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją Juozas mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Fizikos – matematikos fakultete, bet po kurio laiko nutraukė studijas ir ptradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. jis baigė Kauno karo mokyklos aspirantūrą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Išėjęs į atsargą jis baigė studijas universitete. 1939 – 1940 m. J. Stravinskas dirbo Lietuvos geodezijos tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus ir geodezinio šalies tinklo žymeklius.
Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, vokiečių okupacijos metu J. Stravinskui pavyko išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Švietimo reikalų inspektoriaus Juozo Eidukevičiaus pakviestas jis pradėjo mokytojauti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje ir pats neseniai mokėsi. Čia jis dėstė matematiką, fiziką ir chemiją.
Juozas Stravinskas
Kuomet Lietuvą antrą kartą užplūdo Raudonoji armija ir prasidėjo okupacija, okupantų represinės struktūros nepaliko ramybėje ir J. Stravinsko. 1945 m. pavasarį, netrukus po Verbų sekmadienio, jį iškvietę Prienų valsčiaus NKVD poskyrio darbuotojai ir vertė pasirašyti, kad jis seks savo bendradarbius bei moksleivius ir duomenis pateiks okupantų saugumo tarnyboms. Prigrąsinę ir liepę gerai pagalvoti, jie išleido Juozą kelioms valandoms pagalvoti ir vėl ateiti pas juos. Tapti išdaviku J. Stravinskui neleido sąžinė, todėl pasirinkimo nebuvo. Jis atsisveikino su žmona ir dukrele Laimute ir išėjo pas laisvės kovotojus, kurie bazavosi Prienų šile. Čia jis susitiko su Geležinio Vilko pulko kovotojais, buvusiais Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais: Jonu Gelčiu-Perkūnu, Kazimieru Jočiu-Šatu, Vincu Senavaičiu-Žaliavelniu, Kaziu Urbonavičiumi-Žaibu ir Algirdu Varkala-Žaliuku, kurie veikė rytinės Suvalkijos miškuose. Kazys Urbonavičius-Žaibas J.Stavinskui pasiūlė tapti jų vadu, nes jis jau turėjo karinę patirtį.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas
ALEKSAS MILIULIS-ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
1923–1949 06 08
Aleksas Miliulis gimė 1923 m. Tauragės aps. Batkių miestelyje.
Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys.
Anglų kalbos mokytojas. Dirbo Tauragės aps. Žygaičių vls. Būdviečių, vėliau Purvėnų pradžios mokyklose, Žygaičių mokykloje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1945 m. pradžioje subūrė pirmuosius partizanus Žygaičių apylinkėse. 1946 m. birželio mėn. paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3 iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1948 m. liepos mėn. – Kęstučio apygardos Aukuro (vėliau – Butigeidžio) rinktinės vadu.
Einant šias pareigas A. Miliuliui pavyko Tauragėje įsteigti pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. 1949 m. balandžio mėn. paskirtas ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu vietoj į Šiaurės rytų Lietuvą išvykusio Henriko DanilevičiausVidmanto.
Naujoji Kęstučio apygardos vadovybė toliau tobulino organizacinę struktūrą – buvo panaikintas nepasiteisinęs organizacinis sektorius (OS) ir vie toj jo sukurta kur kas efektyvesnė „trejetukų slapukų“ sistema. Dėl to partizanų rėmėjų veikla tapo konspiratyvesnė, nes pogrindis buvo geriau apsaugotas nuo išdavysčių ir saugumo šnipų.
Į šiaurės rytus nuo Tauragės bent keliolika kilometrų tęsiasi gūdo kieglių miškai. Kraštas ties Ridikiške ir besunykstančia Kaziške vadinamas Kaziškės kaimo vardu. Būtent čia, tiesiog Tauragės pašonėje, 1949 m. įsikūrė Kęstučio apygardos štabas, kuriam vadovavo A. Miliulis- Algimantas, Neptūnas.
Tačiau ketvirtasis apygardos štabas nesugebėjo išvengti išdavystės.
Skaityti daugiau: ALEKSAS MILIULIS- ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį, nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse prisiminkime tuos mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į Lietuvos laisvės vieškelį.
Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia. Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę, praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų, pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė ir nepastebi . Jie dirba, jie laimingi paaukoję pensiją partizanų paminklui, suradę kovos draugo užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.
Skaityti daugiau: Partizanai šiandieniniame gyvenime
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.
Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/15/partizanu-fotografijos-laisves-ir-gyvenimo-liudijimas/
1950 m. balandžio 9 d. agento Šimkaus pastangomis F.Gaubstys-Vytautas, P.Trijonis-Jaunutis ir Z.Paulikas, apnuodijami ir užmigdomi pas Tauragės gyventoją L.Jokubauskaitę. Atsibudo Pagėgių čekistų rankose. Prasidėjus tardymams, F.Gaubstys iš karto palūžo. Pats buvęs partizaninio Karo lauko teismo pirmininkas, dalyvavęs vykdant teismo mirties nuosprendžius, norėdamas likti gyvas, sutiko “išpirkti” savo “kaltę” bendražygių krauju.
Apie Šalnos tėvūnijos vadų suėmimą nebuvo žinoma nei partizanams, nei ryšininkams. Tad F.Gaubstys pradėjo darbuotis iš peties. Praėjus keletui dienų po suėmimo, jau balandžio 13 dieną, F.Gaubstys į susitikimą Obelyno miške pakviečia tris Aušrelės būrio partizanus: P.Pipirą-Dumčių, Matutį-Lakūną ir Z.Čepą-Klevą. Pasalos metu P.Pipiras-Dumčius žuvo, o kiti du partizanai suimti gyvi. Po dviejų dienų, t.y. balandžio 15 d., Gaubstys jau su smogikais suorganizuoja susitikimą su Kęstučio apygardos štabo viršininku Pranu Briedžiu-Jūra. Briedis atvyko su partizanais Vladu Mišeikiu-Tarzanu ir S.Žickumi-Vasariu. Iš F.Gaubsčio suruoštos išdavystės pasiseka išsigelbėti tik V.Mišeikiui-Tarzanui.
Skaityti daugiau: Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
JUZAKĖNAS Antanas, Kazio-Liūtas, gim. 1913 m. Sudeikių k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 100 ha žemės. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas, vėliau — Vyčio apygardos Žaibo būrio skyriaus vadas. Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. Sudeikių k. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų mstl.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
JUCEVIČIUS Ignas - Daktaras, g. Bumbuliuose, Kražių v. Žuvo 1950 05 01 prie Pakėvio, link Kelmės.
GRABAUSKAS Juozas, g. 1927 Gedeikiuose, Skaudvilės v., Tauragės apskr. Būrio vadas. Kovojo Vytogalos miškuose. Žuvo 1952 05 04 prie Varsėdžių Skaudvilės v. Manoma, kad palaikai ilsisi masiniame kape Skaudvilėje.
OŽELIS Petras — Jaunutis, g. 1932 Lekiškėje, Švėkšnos v. Partizanas nuo 1949 03 27 (pabėgo nuo trėmimo). Kovojo Pušies rinktinės Vilko būryje. 1955 grupės vadas. Žuvo 1959 05 04 Buišiuose, Kvėdarnos v., Kazio Nogniaus sodybos gyvenamajame name. Kartu žuvo Feliksas Urbonas. Tai buvo paskutiniai Žemaitijos partizanai. Likę vieni du, jie atkakliai tęsė kovą - spausdino atsišaukimus, leido laikraštėlį ’’Knygnešių keliu” (jiems žuvus du numerius dar išleido jų bendradarbis partizanas Gediminas). 1959-aisiais buvo klastingai išduoti ir žuvo. Tuo ir baigėsi nelygi ginkluota kova Žemaitijoje - buvo sunaikinta paskutinė Jungtinės Kęstučio apygardos, įnešusios savo garbingą indėlį į išsivaduojamąją kovą, Laisvės kovotojų - partizanų grupė.
URBONAS Feliksas - Algirdas, g. 1937 Stemplėse, Švėkšnos v. Partizanas nuo 1956. Žuvo 1959 05 04 Buišiuose, Kvėdarnos apyl., Kazio Nogniaus sodyboje. Kartu žuvo P. Oželis. Tai buvo paskutiniai Žemaitijos partizanai, vieni tęsę nelygią kovą, leidę pogrindinę spaudą. Jiems žuvus buvo sunaikinta paskutinė Jungtinės Kęstučio apygardos Laisvės kovotoju - partizanų grupė.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Skaityti daugiau: Gegužės 1-4 d. žuvę partizanai
Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus
Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.
1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.
Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).
Aldona Vilutienė
Skaityti daugiau: Anelė Julija Senkutė
Aukštaitijos
partizanų
prisiminimai
III dalis
MARGI
RAŠTAI
VILNIUS 2 0 0 1
UDK 947.45.083(093)
Au54
Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė
ROMAS KAUNIETIS
Asmenvardžių rodyklę sudarė
DALIA RUDIENĖ
Knygos išleidimą parėmė
TAUTOS FONDAS
Brooklyn, NY ir
LIETUVOS GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR REZISTENCIJOS
TYRIMO, AUKŲ RĖMIMO
IR ATMINIMO ĮAMŽINIMO
FONDAS
© Pratarmė, sudarymas, Romas Kaunietis, 2001
ISBN 9986-09-234-5 (3 dalis)
ISBN 5-415-01339-6 (bendras)
Knyga PDF formatu: Knygos fotografinė kopija PDF: knyga WEB formatu:
PRATARMĖ
Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negaliu labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu. Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengiausi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip man tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas. Be abejo, nebuvo taip lengva ir paprasta, bet tik tokiu keliu galėjau priartėti arčiau tiesos.
Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Taigi neužrašyti jų prisiminimų būtų neteisinga, jeigu kam šiandien tie prisiminimai neįdomūs, aš tikiu, kad rytoj jie turės savo vertę.
Skaityti daugiau: Aukštaitijos partizanų prisiminimai III dalis
