PRISIKĖLIMO VARPAI
Netrukus sugaus Prisikėlimo ryto varpai, skelbdami džiaugsmą ir viltį, užbaigdami Gavėnios mąstymus, žadindami ir šaukdami visą žemę į Velykų procesiją, joje eis ir mūsų tauta, nešdama sunkų savo likimo kryžių, kaip prisikėlimo viltį tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus.
Toji viltis be galo reikalinga šiandien, kai Kristus kryžiuojamas ne Golgotos kalne, o žmonių širdyse, kai sėjama ne meilė ir pasiaukojimas, o neapykanta ir savanaudiškumas. Šiandien naikinamas ne tik tikėjimas, ne tik Tėvynės meilė, - naikinamas bet koks laisvesnis dvasios polėkis, bet koks asmens savarankiškumo parodymas. Naikinama pamažu, sistemingai, kad staigi akcija nesukeltų pasipriešinimo, nepažadintų spontaniško protesto.
Didžiausia blogybė ne tai, kad naikinama, o tai, kad žmogus apsipranta su naikinimu, ima abejingai pritarti viskam, kas jam siūloma, ko iš jo reikalaujama. Žmogaus asmenybė perskyla perpus, išsiugdo 2 veidus: oficialų - viskam pritariantį, romų ir paklusnų, kurį labai patogu visiems rodyti, ir neoficialų, kuris tyliai priešinasi, bet jo, deja, niekas nemato, niekas nejaučia, o kartais ir pats žmogus pamiršta jį turįs.
