ŽMOGUS IR NEMIRTINGUMAS
MUMS KALBA MOKSLAS
A. Digrys[Antanas Patackas]
Mes gimstame pomirtiniam gyvenimui lygiai taip, kaip gimstame žemiškajam gyvenimui(Kamilis Flamarionas).
Gyvybės srovė nenutrūkstamai teka žemėje jau šimtus milijonų metų. Biosferoje slypi dėsnis, priešingas mirčiai: organizmas dar iki savo suirimo perduoda palikuonims negęstantį gyvybės fakelą. Paveldimumo estafetė atkakliai gina filogenetinį medį nuo žuvimo. Ši nuostabi gyvųjų sistemų savybė yra vienas iš kūrybinio plano Visatoje pergalės požymių. Tačiau ši pergalė dalinė, nes apima tik visumą, giminę, bendrą biologinį reiškinį. Ji neužbaigta, todėl gyvybė turi nuolat kovoti su mirtimi.
Kiekvienas evoliucijos etapas - savotiška pakopa nugalint chaosą ir sunykimą. O tų laiptų viršuje iškyla iki šiol Žemėje nežinomos naujos gyvybinės energijos šaltinis. Biosferoje kovos laukas yra materija, o noosferoje -dvasios srityje - į kovą su dezintegracija stoja būtybės, ginkluotos dvasiniu krūviu. Užtvarą mirčiai ir chaosui žmoguje stato ne tik genofondas ir fiziologija, bet ir kitas transfizinės būties matmuo. Jis reiškiasi žmogaus asmenybėje, kuri koncentruoja savyje mintį, sąmonę, kūrybą ir laisvę. Protas realizuoja savo gyvybinį principą kitaip negu organizmas, o dvasinė veikla išgelbsti savo vaisius nuo laiko nagų tobulesniu būdu negu paveldimumo genai. Kaip tik šis unikalus kosmoso reiškinys tampa pradiniu jo evoliucijos tašku, išvesdamas jį iš grynai biologinės raidos ribų. Kartą užsidegusi Visatoje dvasios ugnis, panašiai kaip gyvybė, negali užgesti. Maža to, ji įsikūnijusi ne tiktai kolektyvinėje rūšies sąmonėje, bet ir kiekviename jos vienete, aukščiausiame pasaulio šedevre - asmenybėje.
Vientisas biosferos organizmas auga nugalėdamas mirtį. Bet jo ląstelės viena po kitos miršta ir kinta. Kitoks nemirtingumas noosferoje. Čia dalys tokios pat svarbios kaip ir visuma. Ji pasirodo ne kaip beasmenė masė, o kaip mąstančių individų vienovė. Mirtis ištinka gyvį ir padaro jį savo auka. Žmoguje žūsta tiktai gyvis, o jo dvasia, pasak Tejaro de Šardeno, išsprunka ir išsivaduoja. Tai, kad jis pajėgus pergyventi kūno suirimą, yra dėsningumas ir svarbiausias kosmoso žingsnis kelyje į antgamtinius pasaulius.
Gyvūno siela (kaip gyvybės pradas, anima sensitiva) visiškai priklauso nuo kūno ir todėl kaip organinė funkcija sunyksta kartu su organizmu. Žmogaus kūnas nėra būtinas visų sielos veiksmų dalyvis. Žmogaus valia apsisprendžia nepriklausomai nuo kūno, suvaržo, nuslopina jo norus ir polinkius - tai rodo, jog žmogaus siela yra nepriklausoma nuo kūno ir gali egzistuoti be jo.
Miuncheno universiteto profesorius psichologas Osvaldas Kuelpe (miręs 1915 m.) atkreipė savo mokinių dėmesį į reikšmę subjekto aš, kuris sėdi lyg kokiame valdovo soste ir sąmoningai skelbia savo valdžios aktus, įsakymus.
Dvasios nesuirimo suvokimą žmogus visada turėjo - jis toks pat senas, kaip ir pats žmogus (Lomanas). Visa, ką mes žinome apie Žemės rutulio tautų dvasinį pasaulį, pradedant pačiomis seniausiomis epochomis, rodo, kad žmonės niekuomet nemanė, jog mirtis yra visiškas suirimas. Kokią formą įgytų šis įsitikinimas, jis yra toks pat universalus kaip religija. Pavyzdžiui, tokia primityvi tautelė kaip bušmenai tiki, kad
mirusiojo dvasia kurį laiką dar gyvena prie žmogaus kapo ir gali retkarčiais atvykti ir kalbėtis su mirusiojo giminėmis, pasilikdama nematoma. Siela, kurią Gau[Dievas] įkurdino žmoguje gimimo dieną, po jo mirties grįžta į kitą pasaulį - Gau pasaulį.
Tikėjimas pomirtiniu pasauliu buvo neatskiriama religijos dalis, todėl buvo teisus Kantas, svarbiausiais religijos elementais laikydamas Dievo sąvoką, žmogaus atsakingumą ir sielos nemirtingumą.
Kaip to visuotinio įsitikinimo atsiradimą aiškina materializmas? Žmonėms, gyvenusiems prieš tūkstančius metų, pasak materialistų, tas įsitikinimas kilo kaip gamtos ir visuomenės dėsnių rezultatas. Jie nežinojo biologinių mirties priežasčių, negalėjo moksliškai paaiškinti žmogaus sąmonės, negalejo teisingai paaiškinti sapnų (O. Klor. Gamtos mokslai, religija ir Bažnyčia. Maskva, 1960, p. 80).
Nekalbant jau apie tai, jog visiškai neaišku, kokį santykį su nemirtingumo problema gali turėti visuomenės dėsniai, kodėl plėtojantis gamtos ir sapnų aiškinimo mokslams tikėjimas žmogaus pomirtinio gyvenimo realumu neišnyko, juk sunku patikėti, kad tokie šitos idėjos gynėjai kaip elektrono atradėjas Džozefas Džonas Tomsonas arba vienas iš bangų mechanikos kūrėjų Ervinas Šredingeris būtų protiškai atsilikę arba primityvūs lyg kokie urviniai žmonės ar kaip senieji egiptiečiai.
Yra ir kitas nemirtingumo idėjos „aiškinimas“: esą ji gimusi kaip paguoda žmogui, bijančiam mirties. Bet taip gali manyti tiktai tie, kurie visiškai nesusipažinę su šitos idėjos pradinėmis formomis ir vaizdiniais, juose viešpatauja paslaptingas pasibaisėjimas ir ledinis siaubas. Mažiausiai „paguoda“ derėtų vadinti graikiškąjį Hadą, žydų Šeolą, šumerų Kurą arba babiloniečių pragarus. Aišku, kad visai ne paguodos ieškojimas, o kažkokių baisių pomirtinio gyvenimo dalykų žinojimas buvo panašių vaizdinių šaltinis.
Bet palikime tikėjimo nemirtingumu atsiradimą ir išsiaiškinkime pačią jo idėją. Pirmiausia būtina iškelti klausimą: ar gali būti, jog mirtimi iš tikrųjų viskas baigiasi, ar gali žmogus išnykti be pėdsakų? Po fizinės organizmo mirties jis neišnyksta, o laipsniškai suskyla į tuos elementus, iš kurių buvo sudarytas. Suirimas yra priklausančios mirusiam organizmui energijos ir medžiagos išsilaisvinimo - bet ne išnykimo - procesas. Čia vyksta judėjimas, medžiaginių dalelių irimas. O kas tuo metu darosi su sąmone? Juk ji iš jokių dalelių nesusideda. Ji neužima vietos erdvėje, kaip materija, vadinasi, mechaninio judėjimo dėsniai jai negalioja. O jei nėra judėjimo, nėra ir suirimo. Jau Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas tai įtikinamai įrodė.
Mūsajame aš nėra mechaninio sudėtingumo. Gręždamasis į save, -rašo Borisas Čičerinas, - žmogus betarpiškai pažįsta savyje begalinę įvairovę vaizdinių ne kaip savarankiškas, išorėje esančias dalis, o kaip idealius momentus, kintančius laike, bet priklausančius vienai esybei. Toks savęs vaizdavimas neabejotinas; tai faktas, kurį nuolat mums patvirtina vidinė patirtis. Žodžiu, palyginus su materijos sudėtingumu, sąmonės savybė yra paprastumas filosofine žodžio prasme, vadinasi, ji negali išsiskaidyti, suirti.
E. Šredingeris savo tyrinėjimus apie gyvybės prigimtį baigia tokiais žodžiais:
Kiekvienas iš mūsų turi neginčijamą suvokimą, kad jo išgyvenimų suma sudaro tam tikrą vienetą, aiškiai besiskiriantį nuo bet kurio kito žmogaus tokio pat vieneto. Jis remiasi juo, kaip savuoju „aš“. Bet kas yra „aš“? Jeigu jūs teisingai analizuosite tąjį „aš“, tai prieisite išvadą, kad jis yra kažkas daugiau negu paprastas atskirų sąvokų bei prisiminimų rinkinys, ir būtent jis yra toji dirva, kurioje tos sąvokos ir prisiminimai kaupiasi. Atidžiai save stebėdami, neišvengiamai prieisite išvadą, jog tai, ką jūs realiai suvokdavote kaip savo „aš“, - ir yra pagrindas, kuriame surenkami visi išgyvenimai.
Mintis apie visišką suirimą prieštarauja ir pagrindiniam fizikos dėsniui. jis galioja materialiame pasaulyje, tad kokią teisę turime jį išguiti iš sąmonės srities? Juk sąmonė - tai ne paprastas atspindys, o gyva realybė, apie kurios tikrumą žinome geriau negu apie bet ką kita.
Niekas Visatoje neišnyksta, - rašo prancūzų mąstytojas L. Deny. - Kai chemija mus moko, kad nė vienas atomas pasaulyje nedingsta, kaip galima manyti, kad toji nuostabi vienovė, kurioje susikaupia visosintelektinės jėgos, kad tas sąmoningasis žmogaus „aš“, kuriame gyvybė atsipalaiduoja nuo atsitiktinumo varžtų, galėtų būti suirti ir išnykti.
Materialistai sako, jog po mirties sąmonė užgęsta. Tai ne kas daugiau kaip bloga metafora. Juk kai užgęsta laužas, įvyksta ne ugnies išnykimas, o vienos energijos formos perėjimas į kitą. Taip pat ir mirties atveju sąmonė ne išnyksta, o tiktai pereina į kitą buvimo formą.
Kadangi, - sako žymus prancūzų filosofas Anri Bergsonas, - minties gyvenimas išeina iš smegenų gyvenimo ribų, jei smegenys apsiriboja sukeldamos judėjimą mažos dalies to, kas vyksta sąmonėje, tai nemirtingumas darosi tiek patikimas, jog prievolė jį įrodyti uždedama ne tam, kas jį teigia, bet tam, kas jį neigia; vienintelė priežastis manyti, jog sąmonė po mirties išnyksta, yra ta, kad mes matome, kaip suyra kūnas. Ta priežastis neturi vertės, jei sąmonės nepriklausomumas nuo kūno, nors ir dalinis, yra patyrimu įrodytas.
Tai, kad atsiskyrimo nuo kūno momentu sąmonė išgyvena ypatingą pakilimą ir neretai atskleidžia dvasinio regėjimo galimumus, rodo dabartinio amerikiečių parapsichologo Karlo Osiso darbas. Tarp 640 medicinos darbuotojų jis surinko anketą su atsakymais į klausimą, ką žmonės su nesudrumsta, sveika sąmone išgyvena mirties momentu. Atsakymai buvo stulbinantys. Pasirodė, jog paskutinėmis minutėmis daugeliui būdingesnė ne baimė, o ryžtingas pakilumas, siekiantis net egzaltaciją. Kartais jie matė dvasinį pasaulį, bet dažniausiai - mirusius giminaičius, kurie išėjo pirma jų. Mirštantieji jautė, kad artimieji padeda jiems pereiti gyvenimo ir mirties ribą. Panagrinėkime procesus, kurie vyksta mirštant.
Žmogus gyvena ne vieną kartą, o tris, - rašo eksperimentinės psichologijos pagrindėjas fizikas Gustavas Fechneris. - Pirmoji jo gyvenimo pakopa - nepertraukiamas sapnas, antroji - sapno ir budėjimo kaitaliojimasis, trečioji - nepertraukiamas budėjimas. Pirmojoje pakopoje iš gemalo išsivysto kūnas ir susikuria organus, kuriais jis naudosis antrojoje; antrojoje - atsibunda dvasia ir sukuria organą trečiajai; trečiojoje - išsirutulioja dieviškasis pradas, kuris glūdi kiekvieno žmogaus sieloje. Jau čia jis atsiveria mums, tarpininkaujant nuojautai, tikėjimui, jausmams, genialiam instinktui. Tasai Anapus buvimas, kuris mums kol kas tamsus, yra aiškus sieloms, pasiekusioms trečiąją buvimo pakopą. <...> Perėjimas iš pirmosios gyvenimo pakopos į antrąją vadinasi gimimas; perėjimas iš antrosios į trečiąją - mirtis. Mirtis yra tik antrasis gimimas laisvesniam buvimui, tuomet siela palieka kūną, kaip drugelis lėlytę (G. Fechner. Žizn' posle smerti. Praha, 1915, p. 17).
Paprastai žmogaus dalijimas į kūną ir sielą yra visų bendriausias ir netikslus, juo apaštalas Paulius nurodo žmogaus esybės dalijimą į kūną, sielą ir dvasią (1 Tes 5, 3). Jogų moksle taip pat randame ypatingą pusiau materialinį sielos ir dvasios apvalkalą, europiečių vadinamą astralu, mentolu ir t.t. Krikščionių mokytojai turėjo tokios subtilios, transfizinės sferos sąvoką (P.J. Svetlov. Christianskoje veroučenije. 1912, p. 171). Šiam teigimui pritarė daugelis mąstytojų ir mokslininkų. Antai Pirogovas manė, kad pomirtinis „kūnas“ yra nuaustas iš kažkokios nežinomos energetinės substancijos.
Po mirties žmogaus siela pereinanti į astralinį kūną. Galop žmogaus dvasia išsivaduojanti iš astralinio kūno ir pereinanti į aukščiausiąją dvasios buveinę. Bet dvasios išsivadavimas kartais būna ilgas ir kankinamas procesas, žmogaus aš būna tvirtai susietas su savo astraliniu kūnu. Tai atsitinka tuo atveju, kai gyvam esant dvasinė sfera nepakankamai išsirutulioja: per daug didelis potraukis prie žemiškų dalykų gali trukdyti pomirtinę transformaciją. Jei žmogus buvo pernelyg atsidavęs žemiems polinkiams, jis patirs nepaprastai sunkių išgyvenimų, neturėdamas galimybės juos patenkinti. O jeigu dar jo sąžinė bus kuo nors prislėgta, tai valios impulsai jį nuolatos stums į tas vietas, su kuriomis susijęs jo praeities gyvenimas. Ir tuomet žmonės gali matyti jį kaip vaiduoklį arba jausti jo buvimą. Tokie pasirodymai dažnai būna tais atvejais, kai mirusiojo gyvenime yra įvykusi kokia tragedija (pavyzdžiui, savižudybė arba nusikaltimas). Būta atvejų, kai astralą pavykę nufotografuoti.
Taigi po mirties žmogus tęsia savo gyvenimą sieliniame kūne, kuris laipsniškai suyra ir išvaduoja aukštesnįjį pradą - dvasią. Šiame gyvenime mes turime tik busimojo gyvenimo nuojautą. Bet galime būti tikri, kad visa, kas gražu ir harmoninga, visa, kas gera ir tikra, jame neišnyks, o pasieks visišką suklestėjimą. Gyvenimas Anapus nebus tuščias neveikimas arba slegiantis pasyvumas, nebus nuolatinis pasivaikščiojimas rojaus soduose: jis reikšis kaip srovė nepaliaujamos raidos ir veikimo, tobulėjimo, siekimo Amžinosios Tobulybės.
Pomirtinis gyvenimas glaudžiai susijęs su žemiškuoju, panašiai kaip paveldėjimas ir nėštumo sąlygos daro įtaką žmogaus gimimui ir gyvenimui. Žmogaus gyvenimas duotas mums ne atsitiktinai. Formuodami savo dvasią gyvenimo keliuose, mes rengiame ją Amžinybei. Kiekvienas nusineš į Anapus tai, ką sau parengė šioje žemėje. Kirmino pagraužta sėkla niekuomet neduos sveiko augalo. Blogis ir dvasios skurdas žemėje aidu atsilieps mūsų buvime Anapus. Todėl kiekvieno, kuris rimtai svarsto gyvenimo ir mirties problemą, pareiga, Evangelijos žodžiais, jau čia krauti sau dangiškus turtus.
(Naudotasi: E. Svetlov. Įstoki religii. Briuselis, 1970).
