KELEIVIS
[Edvardas Šiugžda]
Ateiki pas mane, puiki gražuole,
ateiki takeliu, vingiuojančiu toli
ir nenutrūkstančiu niekad.
Aš tau papuošiu plaukus gėlėmis,
nuskintomis nuo lauko pievos,
kasas supinsiu, išbučiuosiu
ir, atsiklaupęs prieš Tave,
įbersiu Tau į liaunus delnus
ašarų, kančios ir skausmo,
tyrų, kaip šis vanduo iš šaltinėlio,
betrykštančio gyvenimo džiaugsmu.
Tu seksi pasaką, kurią girdėjau
kažkada seniai, šviesiais vaikystės metais,
dainuosi dainas, pamirštas tautos,
o aš klausysiuos,
apžavėtas Tavo balso, grožio, meilės,
patyręs menką laimės spindulį tavos.
Kalbėsimės tyliai ligi pačios aušros
ir džiaugsimės abu,
suradę laimės šalį, o brangioji!
Ateikite jūs visos, mano mielos sesės,
jūs, mano mielos draugės, neišskiriamos niekados -
Tėvyne, Motina ir Mylimoji!
Ir, atsiklaupęs aš prieš jus,
trys mano brangios draugės,
įbersiu jums į slėpiningus jūsų delnus
ašarų, kančios ir skausmo -
...ir meilės,
išnešiotos nenumaldomoje kančioje.
O aš užmigsiu, radęs paslaptingą laimės šalį...
