Neseniai Lietuvoje iš spaudos išėjo kompartijos istorijos instituto paruošta propagandinė knygelė Faktai kaltina, Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Toje knygelėje sudėta keliolika pareiškimų, kurie priskiriami dviem Lietuvos vyskupam — kankiniam ir eilei kunigų bei pasauliečių ir liečia lietuvių laisvės kovas bolševikinės okupacijos pradžioje, ypač 1945-46 metais.
Prancūziškai rašąs žinomas Stalino biografas ir sovietinių klausimų žinovas Borisas Suvarinas, vertindamas po Stalino mirties įvykusius pasikeitimus Sov. Sąjungoje, tvirtina, jog šiuo metu ten viešpatauja tas pats stalinizmas, nors jis ir nori išsiginti savo vardo.
Tokį tvirtinimą tenka prisiminti, stebint naujausius reiškinius pavergtoje Lietuvoje. Nevienas dalykas pasirodo tarsi naujas, bet tik pirmu žvilgsniu. Kai giliau pažiūri, tuojau atpažįsti senus stalininius metodus, nors ir naujai ataustus.
Štai vartome šviežiai išspausdintą neva Mokslų Akademijos leidinį. Tikrumoje tai tik jos vardu pradėtoji leisti propagandinė serija — vadinamų “Archyvinių dokumentų” antrasis rinkinys. Spalvotame viršelyje ties dievnamio šešėliu matyti iškelta ranka su kryžiumi, o ją dengianti balta kamža sumirkusi raudoname kraujuje. Iš tiesų, tai įtaigus vaizdas. Pirmu žvilgsniu atrodo, jog tai knygelė, kuri liudija mūsų laikų bažnyčios persekiojimus ir kraują, išlietą už šventą krikščionių tikėjimą. Bet ne. Čia pat juodomis raidėmis įrėžta antraštė skelbia: Žudikai bažnyčios prieglobstyje.Ir tik iš šių žodžių atpažįstame stalininį vylių, pridengtą kiekvienam tikinčiajam brangiais simboliais: dievnamis, kryžius, kunigo drabužis. Jeigu anksčiau viešai ir atvirai visokiais būdais tie simboliai buvo išjuokiami ir niekinami, tai dabar jau nesivaržoma jais pasinaudoti, kad tik daugiau nesibaigiančio stalininio melo patektų į žmonių sąmonę.
Skaityti daugiau: STALINIZMAS NAUJAME RŪBE
VYSK. JULIJONAS STEPONAVIČIUS
Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų valdytojas, už pasipriešinimą vykdyti komunistinius potvarkius religijos atžvilgiu, konkrečiai už atsisakymą suteikti kunigo šventinimus keliems komunistų partijos į kunigų seminariją atsiųstiems klierikams, nušalintas iš pareigų, ištremtas iš Vilniaus ir įkalintas. Šis liūdnas faktas rodo Valstybės ir Bažnyčios santykį sovietijoje, kur Bažnyčiai palikta tik klusnaus tarno ar vergo teisė.
Pirmasis straipsnis apie antireliginio žmogaus gamyklą, parašytas neseniai iš Lietuvos atvykusio lietuvio, rodo, kaip, kokiomis priemonėmis ir kokia apimtimi vedama ir plečiama antireliginė veikla paskutiniaisiais metais.
Antrasis straipsnis apie stalinizmą po chruščevizmo apsiaustu vaizduoja, kaip komunistinė propaganda per spaudą ir propagandinius leidinius siekia suniekinti ir nužmoginti už Lietuvos laisvę kritusius ar nukankintus partizanus ir dvasiškius, pastaruosius padarydama partizanų talkininkais, vadais, net panaudodama “autentiškus parodymus” sovietiniams tardytojams.
Abu straipsniai paimti iš Europos Bičiulio, Lietuvių Fronto leidžiamo Vokietijoje.
* VALSTYBINĖ KOVA PRIEŠ DIEVĄ IR TIKINČIUOSIUS ** RELIGINIŲ ŠVENČIŲ “NUSAVINMAS” ** NAUJAS PROPAGANDISTŲ ŠŪKIS — LIETUVIAI MARGUČIUS DAŽĖ DAR PRIEŠ MINDAUGĄ ...
Bolševikų konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, panaudojamas taip, kad kalbėti prieš bažnyčią gali kas nori, kaip nori ir kiek nori, bet jokiu būdu ne už bažnyčią. Visi tarnautojai, vadovaujantieji darbuotojai, inteligentai privalo kalbėti antireligingai. Visos bažnytinės apeigos, šventės laikomos prietarais, ir daroma šitokia išvada: koks gi tu mokytojas, jei pats tiki į Dievą? Juk tada pats griauni Darvino teoriją apie žmogaus kilmę. Koks gi tu gydytojas, jeigu tiki ? Vadinasi, nepasitiki vaistais, fiziniu požiūriu į ligą. Tokie žmonės gali tik šluoti gatvę. O to nenorint, turi tvirtinti, kad Dievo nesą, kad žmogus tikrai beždžionės proanūkis. Štai tokios rūšies “bedieviai” yra beveik visi mokytojai, gydytojai, agronomai ir panašiai.
Pastaraisiais metais bedievinimo taktika truputį pasikeitė. Dabar visas tas darbas pavestas vietiniams bolševikėliams. Intrigos ir taip vadinama kritika organizuojama vietoje: fabrikuose, mokyklose ir net kolchozuose. Darbininkai vienas su kitu kiršinami, skatinami skųstis, sekti vienas kitą. O tokios aplinkybės verčia slėpt darbus ir net jausmus. Ir štai šituo bolševikai pasigirti gali. Daug yra pasisakančių, kad Dievu netiki. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tikrųjų? Dvasininkai konstatuoja, kad bažnyčių lankymas bei religinių pareigų atlikimas nedaug sumažėjo. Kaip visa tai suprasti?
Skaityti daugiau: AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?
