Knyga apie žymų mąstytoją

Vertingas prof Juozo Ereto veikalas apie Stasį Šalkauskį

Profesorius Juozas Eretas mums atskleidžia prieš akis laikotarpį, kuris sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais.

ANDRIUS BALTINIS

1. ERETO VEIKALO POBŪDIS

STĄSYS Šalkauskis yra giliai įaugęs į Lietuvos religinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Todėl daugelis iš mūsų prisimename jo netikėtą ir perankstyvą iškeliavimą į Amžinybės tolius 1941 m. Prof. dr. J. Eretas savo naujai parašytoje monografijoje apie Šalkauskio kapą taip sako: “Stasio Šalkauskio žemiško poilsio vietą saugoja pilko granito keturkampis, žemas, kuklus antkapis. Jo viename šone aukštai kabo žalvarinis kryžius su Nukryžiuotuoju, kitoje pusėje svyruoja berželis.”

Nors kuklus yra šis antkapis, tačiau prof. Eretas, Šalkauskio bičiulis, parašydamas jo išsamią monografiją, yra pastatęs jam gražiausią ir patvariausią paminklą, nes jau senovės romėnai tvirtino ir mokė, kad spausdintas žodis neišnyksta. Prof. Ereto veikalas yra ne tik didis paminklas kilniai asmenybei ir žymiam Lietuvos filosofui, bet ir tam laikotarpiui, kuriame Šalkauskis dirbo. Skaitant prof. Ereto su dideliu nuoširdumu ir meile parašytą Šalkauskio gyvenimo kelią, kuris būdingas daugeliui Lietuvos inteligentų, siekiančių aukštojo mokslo, mums atsiskleidžia žymieji Rytų ir Vakarų kultūros centrai su pažįstamais mūsų kultūrininkais, iš kurių tarpo ypatingai ryškus Stasys Šalkauskis. Kauno ir visos Lietuvos kultūrines nuotaikas ir siekimus pergyvename skaitydami apie Šalkauskio dėstymą Lietuvos universitete ir jo laimėjimus mokslo plotuose. Šis laikotarpis sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais, kada suklestėjo lietuviškoji kultūra ir visas jos gyvenimas. Tad ši 278 psl. knyga yra ne tik mūsų žymiojo filosofo gyvenimo ir darbų aprašymas, bet didelis ir vertingas mūsų tautos istorinių įvykių ir kultūros skleidimosi liudijimas busimosioms kartams, ir todėl yra, vertingas įnašas į mūsų kultūros istoriją.

Skaityti daugiau: Knyga apie žymų mąstytoją

GINKLUOTOS REZISTENCIJOS ŽYGIAI LAISVĘ GINANT

MEDŽIAGA LIETUVOS PARTIZANŲ ISTORIJAI

KAZYS JURGAITIS (ELI)

Lietuvos partizanų kova prieš žiauriausią ir brutaliausią okupantą visoje Lietuvos istorijoje nėra paslaptis ir lietuviams Vakaruose. Tos kovos autentiškų aprašymų yra nemaža J. Daumanto knygoje Partizanai už geležinės uždangos, knygoje Daumanto, kurs buvo prasiveržęs pro geležinę uždangą iš Lietuvos į Vakarus, tačiau vėl sugrįžo tęsti tos nelygios kovos, kol savo didvyriška mirtimi uždėjo antspaudą visam tam, ką minėtoje knygoje rašė. Panašių nepaprasto herojiškumo žygių buvo pilna visa Lietuva. Tuos žygius mate ir kartu išgyveno visas pavergtas kraštas ir tyliai iš lūpų į lūpas kalbėjo apie juos. Jaunimas gi savo ruožtu partizanų žygius populiarino savo tarpe ir, partizanų kovoms dar beaidint, sukūrė partizanų dainas, kurias šiandien tebedainuoja (kai priešas negirdi) visame krašte.

Keletu vaizdų apie man žinomus partizanų žygius papildysiu Vakaruose paskelbtą partizanų istoriją.


KAZYS JURGAITIS

Neseniai iš Lietuvos atvykęs į laisvąjį pasaulį, išgyvenęs kruviną okupanto siausmą ir partizanų pasipriešinimą, savo akimis matęs tos kovos vaizdus ir užrašęs autentiškus pasakojimus, rašo, kaip okupantas naikino Lietuvos laisvę ir žmones ir kaip ginkluotoji lietuvių rezistencija gynė. Aprašomų įvykių vietos ir datos autentiškos. Redakcija žino kritusiųjų, išlikusiųjų ir kankintojų aprašomų kovų dalyvių pavardes, kurių betgi tikslingumo sumetimais neskelbia.

Kazys Jurgaitis papildo, praplečia ir pratęsia ligi vėlesnių laikų J. Daumanto Lietuvos partizanų kovų testamentinį palikimą, surašytą Partizanai už geležinės uždangos knygos puslapiuose.


ŠILUVOS PARTIZANAI

Prieš karą Šiluva buvo garsi savo atlaidais. Beveik iš visos Lietuvos suplaukdavo žmonės rugsėjo 7-15 dienomis pasimelsti. Paskutiniu laiku Šiluvą išgarsino ir jos partizanai.

Vaišingi ir nuoširdūs šiluviškiai žemaičiai, bet tylūs, užsispyrę ir padarytą nuoskaudą negreit užmirš. Pelkėta su smėlio kauburėliais nederlinga žemė reikalavo iš savo šeimininkų didelio darbštumo, taupumo. O tokiems ypač būdingas charakterio bruožas yra laisvės branginimas. Vietovės partizaniniam veikimui yra palankios.. Vietos gyventojai kalba, kad ir 1863 metais dideli sukilėlių būriai buvo Tyrulių pelkėse (Radviliškis — Šiauliai — Šiluva trikampy bei Šaukoto giriose).

Skaityti daugiau: GINKLUOTOS REZISTENCIJOS ŽYGIAI LAISVĘ GINANT

STALINIZMAS NAUJAME RŪBE

Neseniai Lietuvoje iš spaudos išėjo kompartijos istorijos instituto paruošta propagandinė knygelė Faktai kaltina, Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Toje knygelėje sudėta keliolika pareiškimų, kurie priskiriami dviem Lietuvos vyskupam — kankiniam ir eilei kunigų bei pasauliečių ir liečia lietuvių laisvės kovas bolševikinės okupacijos pradžioje, ypač 1945-46 metais.


Prancūziškai rašąs žinomas Stalino biografas ir sovietinių klausimų žinovas Borisas Suvarinas, vertindamas po Stalino mirties įvykusius pasikeitimus Sov. Sąjungoje, tvirtina, jog šiuo metu ten viešpatauja tas pats stalinizmas, nors jis ir nori išsiginti savo vardo.

Tokį tvirtinimą tenka prisiminti, stebint naujausius reiškinius pavergtoje Lietuvoje. Nevienas dalykas pasirodo tarsi naujas, bet tik pirmu žvilgsniu. Kai giliau pažiūri, tuojau atpažįsti senus stalininius metodus, nors ir naujai ataustus.

Štai vartome šviežiai išspausdintą neva Mokslų Akademijos leidinį. Tikrumoje tai tik jos vardu pradėtoji leisti propagandinė serija — vadinamų “Archyvinių dokumentų” antrasis rinkinys. Spalvotame viršelyje ties dievnamio šešėliu matyti iškelta ranka su kryžiumi, o ją dengianti balta kamža sumirkusi raudoname kraujuje. Iš tiesų, tai įtaigus vaizdas. Pirmu žvilgsniu atrodo, jog tai knygelė, kuri liudija mūsų laikų bažnyčios persekiojimus ir kraują, išlietą už šventą krikščionių tikėjimą. Bet ne. Čia pat juodomis raidėmis įrėžta antraštė skelbia: Žudikai bažnyčios prieglobstyje.Ir tik iš šių žodžių atpažįstame stalininį vylių, pridengtą kiekvienam tikinčiajam brangiais simboliais: dievnamis, kryžius, kunigo drabužis. Jeigu anksčiau viešai ir atvirai visokiais būdais tie simboliai buvo išjuokiami ir niekinami, tai dabar jau nesivaržoma jais pasinaudoti, kad tik daugiau nesibaigiančio stalininio melo patektų į žmonių sąmonę.

Skaityti daugiau: STALINIZMAS NAUJAME RŪBE

AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?

VYSK. JULIJONAS STEPONAVIČIUS

Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų valdytojas, už pasipriešinimą vykdyti komunistinius potvarkius religijos atžvilgiu, konkrečiai už atsisakymą suteikti kunigo šventinimus keliems komunistų partijos į kunigų seminariją atsiųstiems klierikams, nušalintas iš pareigų, ištremtas iš Vilniaus ir įkalintas. Šis liūdnas faktas rodo Valstybės ir Bažnyčios santykį sovietijoje, kur Bažnyčiai palikta tik klusnaus tarno ar vergo teisė.

Pirmasis straipsnis apie antireliginio žmogaus gamyklą, parašytas neseniai iš Lietuvos atvykusio lietuvio, rodo, kaip, kokiomis priemonėmis ir kokia apimtimi vedama ir plečiama antireliginė veikla paskutiniaisiais metais.

Antrasis straipsnis apie stalinizmą po chruščevizmo apsiaustu vaizduoja, kaip komunistinė propaganda per spaudą ir propagandinius leidinius siekia suniekinti ir nužmoginti už Lietuvos laisvę kritusius ar nukankintus partizanus ir dvasiškius, pastaruosius padarydama partizanų talkininkais, vadais, net panaudodama “autentiškus parodymus” sovietiniams tardytojams.

Abu straipsniai paimti iš Europos Bičiulio, Lietuvių Fronto leidžiamo Vokietijoje.


* VALSTYBINĖ KOVA PRIEŠ DIEVĄ IR TIKINČIUOSIUS ** RELIGINIŲ ŠVENČIŲ “NUSAVINMAS” ** NAUJAS PROPAGANDISTŲ ŠŪKIS — LIETUVIAI MARGUČIUS DAŽĖ DAR PRIEŠ MINDAUGĄ ...

Bolševikų konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, panaudojamas taip, kad kalbėti prieš bažnyčią gali kas nori, kaip nori ir kiek nori, bet jokiu būdu ne už bažnyčią. Visi tarnautojai, vadovaujantieji darbuotojai, inteligentai privalo kalbėti antireligingai. Visos bažnytinės apeigos, šventės laikomos prietarais, ir daroma šitokia išvada: koks gi tu mokytojas, jei pats tiki į Dievą? Juk tada pats griauni Darvino teoriją apie žmogaus kilmę. Koks gi tu gydytojas, jeigu tiki ? Vadinasi, nepasitiki vaistais, fiziniu požiūriu į ligą. Tokie žmonės gali tik šluoti gatvę. O to nenorint, turi tvirtinti, kad Dievo nesą, kad žmogus tikrai beždžionės proanūkis. Štai tokios rūšies “bedieviai” yra beveik visi mokytojai, gydytojai, agronomai ir panašiai.

Pastaraisiais metais bedievinimo taktika truputį pasikeitė. Dabar visas tas darbas pavestas vietiniams bolševikėliams. Intrigos ir taip vadinama kritika organizuojama vietoje: fabrikuose, mokyklose ir net kolchozuose. Darbininkai vienas su kitu kiršinami, skatinami skųstis, sekti vienas kitą. O tokios aplinkybės verčia slėpt darbus ir net jausmus. Ir štai šituo bolševikai pasigirti gali. Daug yra pasisakančių, kad Dievu netiki. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tikrųjų? Dvasininkai konstatuoja, kad bažnyčių lankymas bei religinių pareigų atlikimas nedaug sumažėjo. Kaip visa tai suprasti?

Skaityti daugiau: AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?

KIEK ŽIUGŽDA IR Į JĮ PANAŠŪS YRA PASIRYŽĘ NUVERTINTI MŪSŲ TAUTĄ

PADLAIŽIAVIMAS MASKVAI YRA PASIEKĘS NEĮSIVAIZDUOJAMĄ RIBĄ

Vienas iš įdomiausių pavergtame krašte reiškinių šių metų pradžioje buvo kovos prieš tautinę lietuvių tapatybę sustiprinimas, ženklą naujai kovai šį kartą davė pats “didysis vadas ir mokytojas” Chruščiovas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos centrinio komiteto plenume labai išpeikęs Lietuvos administratorius, kam šie atnaujina senas pilis ir bažnyčias. Lietuvoje ši “istorinių paminklų” prezervavimo akcija buvo nuėjusi gana toli, nes buvo žmonių, kurie raidiškai suprato nuolatinį komunistų gyrimąsi, kad jų valdžiai rūpi lietuviškosios kultūros apsaugojimas, kaip jis nerūpėjęs “buržuazinei” valdžiai prieš karą.

Maskvai davus ženklą, propagandistai Lietuvoje pradėjo savo akciją, gal kai kuriem bolševikam ir nevisai malonią, tačiau jau neišvengiamą. Prasidėjo kova. Iš visų propagandinių pasisakymų pats “macniausias” buvo Žiugždos strp. kovo mėnesio 4 d. Tiesoje, įvardintas “Apie tradicijas, tikras ir tariamas”. Šisai žinomas istorijos klastotojas (Lietuvoje žinomas ne kalbininko vardu, bet “istoriko”), diktuoja visai Lietuvos praeities interpretacijai ir praleidžia tik tai, ką įsako burliokai iš Maskvos. Šį straipsnį, kad nebūtume įtariami cituoją be konteksto, persispausdiname ištisai be priedų (tegu Tiesa perspausdina mūsąjį), kad skaitytojai patys, ypač pora “kultūrinio bendradarbiavimo” trokštančių tautiečių, ir tie, kurie tiki, kad su “Rytais” susidėjus Lietuva išsilaikysianti kaip tauta, pamatytų iki kokio lygio (žemesnio nei biologinio!) Žiugžda ir jam panašūs yra pasiryžę nuvertinti mūsų tautą.

Skaityti daugiau: KIEK ŽIUGŽDA IR Į JĮ PANAŠŪS YRA PASIRYŽĘ NUVERTINTI MŪSŲ TAUTĄ

Subkategorijos