GRĮŽIMAS Į SENUS KOVOS LAUKUS

VLADAS BŪTĖNAS

Mes buvom čia prieš daugel metų
Ant žemės, žemės šios geros.
Seniai jau žemėje jų gretos,
O aš, lyg paukštis, vaidenuos.

Imu dirvono grumstą purų,
― ―
Jų kaulų, kraujo jų čia dulkės.
Linksma saulutė šypsosi ir žiūri,
― ―
Žiedai ir vėl joms apsidulkins!

Aplink raibuoja žalios varsos,
Žemčiūgais šviesūs toliai žydi.
Tos varsos akyse užžertos,
Jų paskutiniam žemės žygy.

Nueina šienpjoviai palaukėm,
― ―
Daina grubiai graudinga...
O. žeme, žeme žaliaplauke,
Jie supas tavo amžių lingėj!

Pirmosios sukilimo aukos — studentų aukos

 „AŠ KAUNĄ UŽĖMIAU”. VOKIEČIAI SAVINASI AKTYVISTŲ PERGALĘ

Pilypas Narutis

Po sukilimo antrąją dieną Vilijampolės uoste pasirodė pirmasis vokiečių kariuomenės leitenantas. Tautinio Darbo Apsaugos vyrai tuojau informavo LAF Štabą. LAF Štabas pasiuntė automobilį ir liepė tą leitenantą atvežti į Kauno radiofoną ir čia jis buvo pristatytas kaip pirmasis vokietis, pasiekęs laisvąjį Kauną, ir paprašytas tarti žodį. Jis prabilo: “Aš Kauną užėmiau!”...” Tai buvo pirmieji vokiečių kalba, vokiečio pasakyti žodžiai per Laisvos Lietuvos laisvąjį radiją.

Tuo momentu tuos žodžius išgirdę pagalvojome paprastai: nori berniokas ordiną gauti, tai pasinaudojo, o kas gi nenori karjeros. ..

Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio mėn.

Bet, tai pasirodė vėliau, buvo ne paprasti asmeniškos karjeros žodžiai, bet dūris į tik ką laisve pradėjusią kvėpuoti lietuvių tautos širdį.

Skaityti daugiau: Pirmosios sukilimo aukos — studentų aukos

Į LAISVĘ NUEITAS KELIAS

Į LAISVĘ sulaukė 20 metų. Dienraščio Į LAISVĘ pirmas nr. pasirodė Kaune 1941 m. birželio 24    d., kai Lietuvių Aktyvistų Fronto paskelbtas lietuvių tautos sukilimas jau buvo apėmęs visą kraštą ir jau buvo paskelbta sukilimo pastatyta Laikinoji Vyriausybė.

(Sekančiame puslapy įdedame to istorinio Į Laisvę n-rio mažą gabaliuką).

Per dvidešimt metų Į LAISVĘ nueitas kelias permainingas:    iš laisvo dienraščio nusikėlė į pogrindį ir tapo pogrindžio leidinėlių, blykstelėjo Vokietijoj, kaip trimėnesinis žurnalas atgaivintas Amerikoje. Keitėsi spausdinimo vietos, keitėsi net kontinentai, bet nesikeitė idealai, kuriuos turėjo pirmieji leidėjai, organizatoriai, bendradarbiai. ..

Kelias į laisvę davė dienraščiui vardą. 1941 m. birželio 23 d., pirmadienį, kai Kauno gatvėse sutratėjo pirmieji sukilimo šūviai, būrelis būsimo ir jau renkamo dienraščio organizatorių parinko vardą. Buvo keletas siūlymų. Apsistota prie Į LAISĘ. Kodėl? Jausta pavojus, kad nacinė Vokietija Lietuvai laisvės gali neduoti, nors ji ir bus iškovota pačių lietuvių aukomis. Sutarta: jei Vokietija lietuvių išsikovotą laisvę priims, tada kelias į laisvę bus pasibaigęs, tada bus nesunku ir pirmąją raidę nubraukti. Tuo tarpu dar tebėra kovos kelias į laisvę.

Skaityti daugiau: Į LAISVĘ NUEITAS KELIAS

DVIDEŠIMTMEČIUI PRAĖJUS

KOVOJANTI LIETUVA IR „VEIKSNIAI”

Lietuvoje sovietinė propaganda buvo jautri pereitų ir šių metų dvejopom sukaktim. Pernai ji daug kalbėjo apie Lietuvos okupacijos sukaktį, pristatydama ją kaip lietuvių liaudies savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Šiemet daug kalba apie Lietuvos sukilimą 1941, pristatydama jį kaip “hitlerininkų” ir “nusikaltėlių” darbą. Tos dvejopos sukaktys išreiškia dvejopą sovietų norą ir toliau klastoti Lietuvą — pavergtą, kenčiančią, naikinamą, iš antros pusės — kovojančią, rezistuojančią. Pirmosios simboline data virto birželio 14, kada buvo pirma didžioji deportacijų banga. Antrosios simbolinė data birželio 23, kada sukilimas davė pradžią ginkluotai rezistencijai, trukusiai dešimtį metų ir pakitusiai paskiau kitos formos pasipriešinimu.

Lietuvių politiniai “veiksniai”, kurie buvo susirinkę posėdžiauti Washingtone (Altas, Vlikas, L. L. Komitetas), neparodė tokio jautrumo. Jie apėjo tylom ne tik sen. Kuchel rezoliuciją, kuri siūlo kelti Lietuvos klausimą Kongrese; tylom apėjo ir kovojančios Lietuvos sukaktį — 1941 sukilimą. Alto atsišaukimas buvo skirtas tik kenčiančiai Lietuvai — okupacijai ir deportacijom, bet, nė vienu žodžiu neužsiminė apie lietuvių pasipriešinimą.

Skaityti daugiau: DVIDEŠIMTMEČIUI PRAĖJUS

PIRMIEJI Į LAISVĘ SKAITYTOJAI

Birželio 24-sios vakaras. Sujuda baimingai Kauno Senamiestis nuo tolimų duslių sprogimų, ir vėl be galo slegianti tyla. Nuo Aleksoto ritasi per Nemuną vėsa, irgi tokia baugi, jazminais kvepianti. Stoviu prie praviro lango Daugirdo gatvėj, I Nuovados būstinėj. Tyla iki apalpimo, ypač po dienos čiuženimo gatvės grindiniu, kur kareiviai vilko pavargusius batus Žaliakalnio link. Buvo tiek daug triukšmo ir vilties pabėgti nuo kažko baisaus. Dabar gatvė atrodė, kaip nukraujavusio kareivio ranka, išsitiesusi, pilka ir be gyvybės. Retkarčiais vėl nueina grindiniu duslūs virpėjimai nuo tolimų sprogimų, lyg paskutinės mirštančio konvulsijos.

Dar matosi siluetai Jėzuitų bažnyčios bokštų. Matosi kampas Vytauto bažnyčios. Tokia atmintina ir miela Senamiesčio iškarpa horizonte. Daug Senamiestis matęs kariuomenių, daug sviedinių virš bokštų pralėkė praeito karo metu, bet šį vakar ir visokių dienų mačiusiam Kaunui neatspėtina, kas bus, koks ateis rytas.

Skaityti daugiau: PIRMIEJI Į LAISVĘ SKAITYTOJAI

Subkategorijos