_files/I-Laisve-1960-23(60)-5.jpg)
1960 M. GRUODIS NR. 23 (60)
PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS
Brangios Bičiulės ir Bičiuliai
DIDELIU džiaugsmu sutikau Jūsų pakvietimą pabuvoti Amerikos bei Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių konferencijoje. Ir štai dabar esu su Jumis ne tik savo dvasia, bet ir savo žodžiu. Ačiū Jums visiems už šią garbingą progą.
Visų pirma leiskite pasveikinti Jus, susirinkusius išvakarėse beveik jau dvidešimtmetės sukakties, žydinčios didžiausia lietuvių tautos tragedija visoje jos istorijoje. Palinkėti Jums šia proga įprastos sėkmės yra permaža. Šiandien reikia ryžtis ir ištesėti. Ryžtis kovai, net jeigu ji atrodytų ir nesibaigianti. Ištesėti net tada, kai visos viltys atrodytų žlugusios. Tremtinio būtis dabar yra tokia, kad nežinia ir drąsa yra virtusios tauriausiomis dorybėmis. Tegu Jūsų susibėgimas iš dviejų plačių kraštų virsta simboliu nesuardomai visų lietuvių jungčiai, o Jūsų nutarimai bei planai anai ryžčiai ir ištesėjimui.
Jūs prašėte manęs žodžio, žodžio iš tolimos Europos, kuri stovi šiandien pačių grumtynių viduryje, suskaldyta politiškai ir dvasiškai. Ji dairosi paramos, laukdama jos iš visų, kurie šiose grumtynėse dalyvauja. Tad ir mano žodis bus ne kas kita, kaip šios paramos prašymas. Lietuvių Fronto bičiuliai juk neša šias grumtynes ant savo peč'ų. Jie yra pašaukti padėti visiems, kurie šiose grumtynėse svyruoja ir ilsta. Lietuvių Frontas juk yra būdingas ne tuo, kad jis daugiau ar mažiau atsideda kasdienos politikai, bet tuo, kad tęsia toliau rezistencinį tautos uždavinį. Rezistencija yra Lietuvių Fronto kilmės šaltinis ir jos gyvybės pradas. Jis išaugo iš kovos su tautos pavergėjais. Jame susitelkė kovos vyrai, suvesti vieno uždavinio, būtent, neleisti lietuvių tautai sunykti pavergime. Bet šiam pavergimui užtrunkant, kova ilgėja ir įvairėja. Daugėja tad pavojai kovą pralaimėti, šie pavojai tyko dabar tiek mūsų tautos, dvidešimt metų pavergtos, jie tyko ir mūsų sąjungininkų laisvajame pasaulyje, jie tyko, galop, ir mūsų pačių. Rezistencinė mūsų pareiga dabar yra išaugusi ir išsišakojusi, bet mes turime ją vykdyti, mes turime spirtis šiai trejopai grėsmei. Ir tai kaip tik nusmaigsto gaires mūsų ateities veiklai.
BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA
PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.
Skaityti daugiau: Trys dešimtmečio uždaviniai
Aleksandras Petoefi
vengrų poetas
Taikos, taikos pasauliui, tik
Ne iš tirono valios, ne!
Šventosios Laisvės atnešta
Taika teskils visa žeme.
Jeigu visuotinė taika
Pasaulį šitaip aplankys,
Į šalį dėsime ginklus,
Skandinsim juos į vandenis.
Bet jeigu ne, čionai ginklus,
Kovosime be atvangos!
O taip, jei net kovoti reiks
Ligi pasaulio pabaigos!
Vertė A. Tyruolis
Šiandien labiau negu bet kada mums reikalinga stiprybės mūsų kelyje į laisvę. Dėl to yra būtina dirstelėti atgalios į šimtmečių bėgyje mūsų tautos nueito kelio žūtbūtinius momentus ir iš ten pasisemti dvasiai stiprybės.
Zenonas Ivinskis
Aušros pirmojo numerio pats pirmasis sakinys skambėjo: “Hoimines historiarum ignari semper sunt pueri” — “žmonės, kurie istorijos nepažįsta, visada lieka vaikais.” Šitas garsus, per šimtmečius nuolat iki banalumo kartojamas posakis tačiau tik sąlyginai begali būti priimtas. Juk per paskutinius keliasdešimt metų eile Europos nacijų, kurių istorijos tyrinėtojai savo tautoms tiek daug istorijos veikalų prirašė, buvo ar dar ir tebėra nuėjusios klystkeliais. Šiandien tat nebeužtenka savo istoriją gerai pažinti. Reikia jau kažko daugiau!
Zenonas Ivinskis
— vienas iškiliausių Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje išaugusių intelektualų, mokslininkų ir Lietuvos praeities tyrinėtojų — yra istorikas, filosofijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Lietuvos Laikinosios vyriausybės skyrimu suorganizavo teologijos - filosofijos fakultetą, buvo išrinktas jo dekanu. Ligi Lietuvos aukštųjų mokyklų uždarymo 1943 m. be istorijos dėstymo filosofijos fakultete Kaune skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. Nepriklausomybės metais dalyvavo Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje ir tarptautiniame istorikų kongrese Zueriche, o gyvendamas tremtyje skaitė paskaitas tarptautiniuose istorikų kongresuose 1955 m. Romoje ir 1960 m. Stockholme Moksliniame darbe eilės istorinių veikalų autorius. Už veikalą apie Merkelį Giedraitį ir jo laikų Lietuvą paskirta Aidų premija 1955 m. Išspausdino daug studijų ir straipsnių lietuvių ir kitomis kalbomis įvairiuose leidimuose ir žurnaluose. Rezistencijoje — 1941 m. lietuvių tautos sukilimo dalyvis, rezistencinės minties ugdytojas, buvęs Europos Lietuvių Fronto Bičiulių pirmininkas, dabar Lietuvių Fronto Tarybos narys, Į Laisvę bendradarbis. Nuo 1949 m. gyvena Italijos ir V. Vokietijos sostinėse — Romoje ir Bonnoje. Romoje Vatikano archyvuose rinko ir renka medžiagą Lietuvos istorijai, o Bonnoje pirmininkauja Baltų Institutui.
Spausdinamas straipsnis yra paskaita, skaityta Europos Lietuvių Fronto Bičiulių ir ateitininkų studijų savaitėje 1960 m.
MŪŠIŲ LAUKUOSE UŽTIKRINTAS TAUTINIS IR VALSTYBINIS IŠLIKIMAS
GARSŪS PRAEITIES ŽYGIAI KVĖPĖ LIETUVIUI PASITIKĖJIMĄ SAVIMI
Kodėl ano meto aušrininkai taip rūpestingai žvelgė į lietuvių tautos istoriją? Kodėl jie, keldami žymiuosius praeities žygius, stengėsi virpinti tada sustingusią lietuvių tautinę sąmonę? Jų pastangos buvo aiškios. Ano meto, t. y. 19-tojo amžiaus galo liūdnoje dabartyje, kada po caristinės Rusijos jungu dar nesimatė jokio vilties žiburėlio, jie (Aušros veikėjai) per garsius praeities žygius kvėpė lietuviui daugiau pasitikėjimo savimi.
Tiesiog nuostabu, kokiu brangiu turtu aušrininkams pasidarė Lietuvos praeitis. Jos pagalba jie stengėsi budinti, kelti ir sąmoninti tautą, nes, anot to pirmojo Aušros numerio propagandinės prakalbos, “Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dywitis reikia, kad tik per Wiešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko!”
Užtat ano meto patriotai taip labai gilinosi į lietuvių tautos praeities žygius. Ir šiandien tikrai dar didelė nuostaba ima, kai paskaitai, kokiu pakilusiu jausmu nuo pat pirmojo Aušros numerio apie piliakalnius Lietuvoje ėmė rašyti didysis patriotas Jonas Basanavičius, visą savo gyvenimą paaukojęs pažinti senajai lietuvių didybei ir jos garsiai kultūrai. Kiekvienas praeities daiktas, koks akmens kirvukas, “Perkūno kulka” ar net senovės lietuvių lapinė kepurė vis turėjo tikslą parodyti labai seną lietuvių tautos praeitį ir drauge skatinti tėvynės meilę.
Šitaip puoselėdami jau seniai mirusias ir užuomarštin patekusias praeities vertybes, aušrininkai stipriai prisidėjo prie tautos sąmoninimo. Kada ano laiko dabartis buvo tokia tamsi ir juoda, tie vyrai, teturėdami dar tik neaiškią laisvės viltį, guodėsi lietuvių tautos praeities žygiais ir džiaugėsi jos spindinčiais darbais.
Skaityti daugiau: Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoje
_files/I-Laisve-1960-23(60)-1.jpg)
_files/I-Laisve-1960-23(60)-2.jpg)
_files/I-Laisve-1960-23(60)-3.jpg)
Fotografinė kopija 
BOX 
