Naujos perspektyvos

ANAPUS

Po Stalino ir Lietuvoje padėtis kiek pakito. Pagyvėjęs ryšys paštu leidžia geriau pažinti ne tik Lietuvos ūkinio gyvenimo sąlygas, bet ir augančias lietuvių tautoje nuotaikas bei okupacinio režimo tendencijas. Jų pažinimas padeda nusistatyti laisvojo lietuvio santykiavimą tiek su ten esančiais lietuviais, tiek ir su juos pavergusiu okupaciniu režimu.

1. Dvi generacijos

Lietuvių visuomenėje susidarė dvejopi socialiniai sluoksniai. Pirmam priklauso vyresniosios generacijos žymi dalis. Tai paleistieji iš Sibiro ir grįžę j Lietuvą. Jie yra ypatingoje padėtyje. Gyventi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar kituose didesnio susitelkimo miestuose jiems neleidžiama. Jie atsiduria užburtame rate: negavę darbo, negali gauti kambario, o negavę kambario, negali gauti ir darbo. Kokį begali gauti darbą, jei grįžusieji yra sulaužytos sveikatos, invalidai. Jiems belieka keliauti į kolchozus. Tik jaunesni yra pakėlę ištrėmimą fiziškai nesunaikinti. Jei jie negauna darbo, jie yra priversti keliauti atgal į Sibirą, patys “išsitremti”. Jei pačioje Lietuvoje kurie gauna, tai tik fizinio darbo. Sakysim, baigęs humanitarinius mokslus ar teises yra priverstas Lietuvoje dirbti prie statybos ar panašių darbų, šios generacijos žmonės yra degraduoti; tik šiaip taip gyvenime toleruojami; jie tik vegetuoja. Jei sakoma, kad Amerikoje daugelis intelektualų savo dirbamu fabrikiniu darbu yra degredavę save intelektualiniu atžvilgiu, tai nepalyginti tuo atžvilgiu skurdesnėj padėty yra atsidūrę tos generacijos sugrąžinti iš Sibiro tremtiniai.

Skaityti daugiau: Naujos perspektyvos

Ne viena duona

Vakaruose ir Sovietuose sukėlė triukšmelio sovietų rašytojo Vladimiro Dudincevo romanas “Ne viena duona", išspausdintas 1956 žurnale “Novyj mir". Jis buvo 1957 išverstas į anglų kalbą (Not by Bread Alone) ir laikomas sensacija — kaip sovietinis rašytojas išdrįso kritikuoti sovietinę biurokratiją, kuri trukdo reikštis tikriesiem talentam ir juos grūda į Sibirą.

Dudincevas paskui “išpažino” savo klaidas. Mūsų akim, didžiausia jo klaida — tai menka romano literatūrinė vertė. Tačiau mūsų dėmesį patraukia kai kurie romano vaizdai, kurie rodo gyvenimo sąlygas Rusijoje po antrojo karo, apie 1950 metus. Vaizduojamas gyvenimas rytinėje Rusijoj, kur vyksta “industrializacija", kur veikia kombinatas ir kuriasi toj vietoj miestas.

Pagalvoji ir apie “industrializaciją” vykdančių lietuvių tremtinių gyvenimo dar skurdesnes sąlygas, kai skaitai romane tokį gatvės ir jos gyventojų vaizdą:

Skaityti daugiau: Ne viena duona

Amerikos Balsas — kodėl jis pakito

“Amerikos Balso” lietuviškas skyrius Alto pastangom pradėjo veikti 1951 m. vasario 16 d., pačiam atidaryme dalyvaujant aukštam valstybės departamento pareigūnui ir Lietuvos įgaliotam ministeriui Povilui Žadeikiui. Pradžioje, kol buvo sukomplektuotas pilnas skyriaus štabas, programas ruošė tik du žmonės — pulk. K. Grinius ir kap. P. Labanauskas. Vėliau atsirado daugiau talkininkų, ir J. Laučka ėjo skyriaus viršininko pareigas, kol po pusmečio atėjo pastovus skyriaus vedėjas dr. K. Jurgėla.

1952 m. gegužės mėn. pradėjo veikti AB lietuviškasis skyrius iš Miuncheno, kuriam vadovavo J. Laučka, padedamas K. Griniaus. Vėliau Griniui perėjus į kitą skyrių, iš Amerikos Miunchenan nusikėlė dr. V. Dambrava ir dr. Pr. Padalis. Kiti tarnautojai yra vietiniai (europiečiai). Abiejuose skyriuose dirba po 8 nuolatinius tarnautojus, talkininkaujant kartais vienam kitam ir nenuolatiniam. Praeitą pavasarį J. Laučkai dėl sūnaus ligos persikėlus į Vašingtoną ir Pr. Padaliui žadant grįžti Amerikon, Europon išvyko P. Labanauskas, ir esama žinių, kad vasarą išvyksta ir K. Jurgėla, kuris ten eis vedėjo pareigas, o J. Laučka vadovaus skyriui Vašingtone.

Skaityti daugiau: Amerikos Balsas — kodėl jis pakito

Politines reakcijos metuose

LAISVINIMAS

VASARIO 16 lietuviam yra virtusi tautinės apyskaitos diena. Rengiant Vasario 16 minėjimus peržvelgiama, kas buvo padaryta ne per kalendorinius metus, bet nuo Vasario iki Vasario laisvinimo srityje. Įteikiant literatūrines premijas patikrinama kultūrinio gyvenimo metų eiga... Tokia tradicija prasminga. Ją paremdami, čia pateikiame taip pat nuo Vasario iki Vasario faktų ir idėjų apžvalgą laisvinimo srityje.

*

1. Politinės reakcijos metai

Laisvės reikalui 1957 nebuvo palankūs. Tai paryškina jų paralelė su 1956. Pastarieji buvo laisvės revoliucijos metai; jų viršūnė — Vengrijos sukilimas, virpinęs visus pavergtuosius. “Time” žurnalas teisingai išrinko tų metų žmogum “Vengrijos laisvės kovotoją”. Revoliucijai nepavykus, ateina politinės reakcijos, sutemų laikas. Reakcijos stiprėjimo, apatijos, nusivylimo, desperacijos ženklais buvo pažymėti 1957, kurių žmogum tas pats “Time” išrinko Chruščiovą.

Chruščiovas yra tos reakcijos atstovas. Nors Alsop lygino Chruščiovą su Churchilliu ir rado daug psichinių bruožų bendrų, tačiau Chruščiovas labiau atrodo įkūnytas simbolinis Chamas, apie kurio atėjimą ir įsigalėjimą buvo įspėjęs rusų rašytojas D. S. Merežkovskis, tardamas: cham grediot.

1957 chamas atėjo į viršūnes. Atėjo su kitu galvojimu, kitų vertybių pripažinimu, kita taktika. Viskas jame priešinga krikščioniškajai kultūrai ir jos tradicijoms. Pastarųjų ryškiausias atstovas politikoje buvo ir yra John Foster Dulles.

Skaityti daugiau: Politines reakcijos metuose

Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas

Praeitų metų pabaigoje, kai Chruščiovas Sovietų Sąjungos užsienių politikos ofenzyvą buvo ypatingai išplėtęs ir viešąją tarptautinę opiniją pusėtinai palenkęs vadinamai Rytų-Vakarų koegzistencijai; kai ir JV didžioji spauda su NYT priešakyje mažiau — daugiau jungėsi į Chruščiovo propagandinę mašiną už JV politikos reviziją, sovietų pavergtųjų kraštų reikalai ir jiems atstovaujančios egzilinės organizacijos ne tik Britanijoje, Prancūzijoje, bet ir Jungtinėse Valstybėse atsidūrė prieš geltoną šviesą. Konkretūs to padariniai: mažiau vyriausybinių sluogsnių politinio dėmesio pavergtiesiems, mažiau visuomeninės paramos pavergtųjų kraštų laisvės kovai.

Dėl lėšų sumažėjimo nuo š.m. pradžios ir LLK teko persitvarkyti. Buvo paleisti du technikiniai bendradarbiai.

Pačiam komitetui tedavė lėšų tik šešiem žmonėm. Teko traukti burtus, kas nebus oficialiai apmokamas. Burtas teko P. Vainauskui, o K. Bielinis išėjo į pensiją. Tačiau faktiškai komitetas taip susitvarkė savo viduje, kad iš komiteto nepasitraukė nė vienas; tik šešių žmonių atlyginimą dalina į aštuonias dalis. Komiteto žmonės nelygiai gali darbui atsidėti. Vietoj K. Bielinio iždininku išrinktas M. Brakas, o taip pat komiteto sekretorius dr. A. Trimakas turi dar tarnybas šalia komiteto, tad pastoviai komiteto darbui beliko J. Audėnas, B. Nemickas, V. Sidzikauskas (pirmininkas) ir V. Vaitiekūnas. Privatus mėginimas gauti komitetui lėšų iš Alto susilaukė neigiamo atsakymo.

Skaityti daugiau: Laisvės Komitetas prieš geltonas šviesas

Daugiau įrašų...

  1. Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai
  2. Bendruomenės rinkimai Amerikoje
  3. Trečioji jėga reiškiasi
  4. Liberalinė kairė

Subkategorijos