Diskusija dėl kūrybos nuosmukio. — Dėl demokratijos. — Dėl nepriklausomybės idėjos nusavinimo. — Dėl visuomeninės reikšmės praeityje. — Dėl visuomeninio svorio pokario gyvenime. — Dėl pasaulėžiūros ir politikos. — Dėl kolonijos Hondūre. — Dėl jaunesnės kartos vertinimų.
1.
Daugiausia atgarsio susilaukė 60 kultūrininkų pasirašytas atsišaukimas “Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui”. Aštrūs pasisakymai dėl jo dar labiau paryškino ne tik kultūrinės kūrybos nuosmukį, apie kurį kalbėjo pasirašiusieji, bet ir apskritai minties suskurdimą, loginio galvojimo degradaciją ir socialinės kultūros sumenkėjimą, kartais tiesiog chamizmą.
Tokių ženklų pademonstravo net diskusijos dėl kūrybos ir visuomenės New Yorke bendruomenės seimo metu, nors ten ir buvo rinktiniai žmonės. To buvo tarp tų, kurie buvo pareiškimo idėjų priešininkai, neapsiėjo be to ir pareiškimo kai kurie šalininkai.
Susidūrimą tarp pareiškimo šalininkų ir jo priešininkų stebintiems ir toliau iš šalies būtų lengviau apsisprsti už tą ar kitą pusę, jei iš vienos pusės būtų kultūros aukšto lygio atstovai, iš kitos — kultūros diletantizmo atstovai. To, deja, nėra. Tarp pareiškimą pasirašiusių yra ir kūrybinių diletantų; tarp pareiškimo priešininkų yra ir aukštos kvalifikacijos kultūrininkų. Tas paradoksalus reiškinys ir yra viena iš priežasčių, kodėl pareiškimo autoriai negali surinkti visu šimtu procentų pritarimo iš stebėtojų, klausytojų, nes tiesą atneša ir ją padaro įtaigią ne tik loginė argumentacija, bet ir jos nešėjo kūrybinės, moralinės kvalifikacijos.
Kokis bus diskusijų rezultatas, dar per anksti pasakyti. Pereitame nr. buvom nuogąstavę, kad pareiškimas neliktų tik bomba į pelkę ir kad jis nesibaigtų tik aptaškydamas sprogdinamuosius ir sprogdintojus. Aptaškymo būta gausaus. Kad besitaškant būtų nusausinta pelkė, vargiai to galima tikėtis. Nuoširdžiai lauktume, kad kultūrininkai nustotų pelkę taškę ir judintų iš jos patį kultūros vežimą savais pozityviais kūrybiniais darbais.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
Mokslo pažanga skubiai braujasi ne tik į erdves, bet ir į žmogaus organizmą. Erdvėse pasieks mėnulį, pasieks Venerą, Marsą. O žmogaus organizme? Iki kol į žmogaus organizmą galės brautis, nesuardydamas asmenybes? Tokis klausimas susilaukia ir rašytojų susidomėjimo. Vienas toks rašytojo mėginimas į tą problemą įžvelgti aprašomas čia toliau.
Yra literatūrinis žanras, kuris vadinasi istorinis romanas. Jame istoriniai faktai tėra rėmai, ant kurių rašytojas kuria situacijas ir žmones, žodžiu, kuria fikciją iš mokslinių (istorinių) prielaidų. Jų žvilgsnis nukreiptas į žmonijos praeitį. Šitas žanras yra literatūros kritikų pripažintas, ir istorinių romanų kūrėjai nesijaučia posūniai didžiojoj rašytojų šeimoj.
Esama ir kito literatūrinio žanro, kuris vadinasi moksline fikcija. Jis nėra visiškai naujas — Jules Verne jau brovėsi į žemės vidurius ir keliavo į mėnulį apie 1865 metus. Šio žanro kūrėjai taip pat atsiremia į mokslinę patirtį ir kuria fikciją iš mūsų dienų griežtųjų mokslų prielaidų. Jie tačiau savo žvilgsnį kreipia į pasaulio ateitį. Literatūros kritikai dar vis šnairuoja į šituos bandymus, ir mokslinės fikcijos kūrėjai dar vis išeina į pasaulį po kukliu kišeninės knygutės (pocketbook) viršeliu.
Jų rinka labiausiai yra jaunoji karta. Karta, kurios žvilgsnis nukreiptas į ateitį, o ne į praeitį. Karta, kuri laboratorijose skaldo atomus, kuri veržiasi užkariauti erdvę, kuri operacinėse salėse nebebijo peiliu atverti žmogaus širdies, kuri išmoko elektronų pagalba paerzinti smegenų ląsteles ir atskleisti pasąmonio pasaulį. Tokia yra mokslinės fikcijos skaitytojų - ir kūrėjų - karta. Vienas iš tų kūrėjų, labiau populiarus, negu galima tikėtis jo amžiuj, yra Algis Budrys.
Skaityti daugiau: Ateities mokslai ir žmogaus asmuo
