MANO GENERACIJOS PROBLEMOS

- KĘSTUTIS SKRUPSKELIS, New York -

Gimęs 1938. 3. 15 Kaune; mokėsi lietuvių gimnazijoje Scheinfelde ir High School Hartforde; nuo 1955 Fordhame studijuoja politinius mokslus ir filosofiją,; studentų ateitininkų ir bendrose studentų organizacijose bei spaudoje reiškiasi aktyviai, kaip kitados jo tėvas dr. Ignas Skrupskelis, nukankintas bolševikų konc. lagery.

1. DVEJOPI SKIRTUMAI

Mano generacijos skirtumai nuo senesniosios yra dvejopi. Vieni kyla dėl skirtingos praeities, antri — dėl skirtingo reagavimo į dabartinę padėtį.

Senesnioji mūsų intelektualų generacija, kuri ir dabar tebedirba beveik visą lietuvišką kūrybinį darbą, yra išgyvenusi tautinį atgimimą ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Lietuvos ateitis jai tada turėjo atrodyti daug žadanti, o Lietuvos valstybės išsilaikymas aksioma. Lietuvos valstybė su savo institucijomis buvo realybė. Šiai generacijai ji tokia ir tebėra, tik laikinai priešo okupuota. Bet okupacija vistiek turės baigtis, ir Lietuvos valstybė vėl bus tokia, kaip buvo. Todėl šiai generacijai nė nekyla jokio konflikto dėl pasirinkimo: Lietuva ar Amerika. Ji nenori, o iš dalies ir negali įsijungti į naująją aplinką. Jos dalis yra “apsikasusi” net visai lietuviškoje aplinkoje. Dirbdami lietuvių kultūrinėse organizacijose, laikraščių redakcijose ir kitur, šios generacijos lietuviai yra nuolat tokioje aplinkoje, kuri maža kuo skiriasi nuo buvusios savame krašte. Mažių mažiausia, ji yra lietuviška.

Visuomeniniame veikime šioji generacija stengiasi tęsti nepriklausomos Lietuvos tradicijas. Ji dirba seniai savo išmoktais metodais, stengiasi atkurti tremtyje tokias pat ir kiek galima daugiau tėvynėje turėtų organizacijų. Lietuviai visuomet buvo praeities garbintojai. Tas bruožas ypač gyvas ir šioje generacijoje. Lietuvos praeitis jai neišsemiamas svarstymų, ginčų, bet ir tautinės stiprybės šaltinis. Buvusi galybė ir seniai jau išnykusi Lietuvos didybė įkvepia ir palaiko šios kartos lietuvišką nusistatymą.

Skaityti daugiau: MANO GENERACIJOS PROBLEMOS

MŪSŲ JAUNIMO PERSPEKTYVOS YRA MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

- B. VAŠKELIS, Toronto, Canada -

Lietuvoje baigė 4 gimnazijos klasių kursą, Luebecke įsigijo brandos atestatą, Toronte technikos mokykloje 4 metų architektūros ir statybos kursą, o nuo 1954 Toronte studijuoja universitete. Veikia skautuose, dabar yra Kanados lietuvių studentų sąjungos pirmininkas ir T. Žiburiuose studentų skyriaus redakcijos narys.

I.

Kalbant apie jaunimo ateitį, tenka remtis dabartimi. Šiandieninis jaunimas yra rytdienos senimas. Kokia yra dabartis, tokia bus ir ateitis. Todėl, norėdami projektuoti mūsų jaunimo lietuvybės ateitį ir bandydami statyti užtvankas besibraunančioms į lietuvių čionykštę bendruomenę svetimybėms, pirmiausia turime realiai vertinti dabartį.

Apskritai šiandieninė lietuvybės padėtis šioje Atlanto pusėje dažnai piešiama gražesnėmis spalvomis, negu tikrumoje yra. Darbai stengiamasi padidinti, jų vertė — padauginti, klaidos ir negerovės — palikti nuošaliai. Betgi padėčiai objektyviai suprasti neužtenka tik džiaugtis viskuo, kas dar lietuviška, ar lietuviškai perteikiama, nes tai daugiau siejasi su vyresniąja karta. Padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir vien paskatų bei akstinimų jaunimui, kad jungtųsi į vyresniųjų lietuvybės darbą, užsimerkiant prieš visa tai, dėl ko vyresniosios kartos vadovaujamo darbo gretose tokie reti jaunimo veidai. Padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir atsiremti tik atskirais pavyzdžiais, išleidžiant iš akių visumą. Pagaliau, padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir vien matyti nutautimo grėsmė, pripažinti laiko neigiamas poveikis nuo savo kamieno atplėštai tautos šakai ir apgailestauti senosios išeivijos prieauglio likimas. Mūsų lietuvybės padėties objektyvus supratimas visų pirma privalo išsiaiškinti bei įsisąmoninti, ar yra ir kiek pozityvių priemonių mūsų jaunimo nutautimo procesui sulaikyti ar bent sulėtinti. Pastarąja prasme ir norėčiau pasvarstyti mūsų jaunimo perspektyvas.

Skaityti daugiau: MŪSŲ JAUNIMO PERSPEKTYVOS YRA MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE

VALDAS V. ADAMKAVIČIUS, Chicago

Besitęsianti krašto okupacija iškėlė mums nepramatytas problemas. Viena iš tų problemų tai jaunosios kartos išlaikymas prie lietuviško kamieno, kita— jaunųjų įjungimas Lietuvos vadavimo darban.

1.

Ramintis iliuzija apie mūsų nepajudinamą tautinį atsparumą ir užmerkti akis prieš realybę neleidžia mums nei gyvenimas nei laikas. Tad ir keliame klausimą: ant kurio kertinio lietuvybės akmens atsistosime ir kas mumyse išlaikys ilgos kovos dvasią?

Jaunoji karta yra nauje aplinkoje, kuri savo mokykla, darbu, lengviausiai prieinama dvasine kultūra ir dar augštu civilizacijos lygiu formuoja naują žmogų. Sis žmogus normaliu keliu įsijungia į gyvenamos bendruomenės eiles, atiduodamas jai savo kūrybinę jėgą. Savojo krašto reikalai lieka graži, romantiška ir nepasiekiama vizija, be kurios galima gyventi ir netrukdomai naudotis gyvenimo patogumais. Tai viena gyvenimo pusė, kurioje šiandien esame. Kitoje pusėje matome kovojančios tautos vaizdą kuris mus riša kraujas, meilė, moralė ir sentimentas. Šių dviejų sąlygų lietuviškas jaunimas yra formuojamas gyvenimui.

Jaunimo kongresas spręsdamas lietuvybės išlaikymo problemą, pripažino, kad tautinė kultūra nebūtinai turi žlugti be savosios žemės, jeigu jos kūrėjas, šiuo atveju lietuvis, įstengs savo tyru lietuviškumu priimti svetimųjų gerąsias vertybes ir, perleidęs per lietuviškąjį spektrą, atskleisti savosios kultūros fone.

Savoji kultūra yra mūsų tautinės egzistencijos laidas. Tad tautinei kultūrai formuotis ir skleistis turime sudaryti tinkamas sąlygas. Būdami be gimtosios žemės, kurioje tarpsta ir formuojasi pirmoji meilė savajai kultūrai, tremtyje turime atsiremti į šeimą ir organizaciją. Tai vienintelis tikros savosios žemės lopas, ant kurio galime drąsiai atsistoti abiem kojom. Šeima jaunajai kartai yra pirmasis šaltinis, iš kurio semiasi lietuvybės ir pradeda formuoti lietuvišką charakterį. Todėl mes su pasigėrėjimu ir pagarba lenkiam galvas prieš didžiumą tėvų, kurie šiandien atlieka didelį lietuvybės darbą savo vaikų auklėjime, bet sykiu su rūpesčiu žvelgiame į lietuviškas šeimas, kurios savo vaikus net atitolina nuo lietuvių tautos kamieno.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE

JAUNIMAS IR ŠEIMA: MANO ŠEIMA — LIETUVYBĖS PILIS

- ALDONA KRIKŠČIŪNAITĖ, Elmhurst -

Gimusi prie Pasvalio; gimnazijos mokslus ėjo Telšiuose ir juos baigė Oldenburge. Pabaltijo un-te studijavo vokiečių kalbą, bei literatūrą ir pedagogiką. Baigė Illinois un-tą ir gavo teisę dėstyti vokiečių kalbą. Ją dėstė Illinois un-to High School, Urbana, dabar Elmhurst taip pat High Schocl. Studentaudama dirbo studentų ateitininkų sąjungoje, dabar dalyvauja lietuvių organizacijose bei amerikiečių profesinėse draugijose.

1. Jaunimas didmiesčio aplinkoje

Mūsų gyvenimo sąlygos taip susiklostė, kad, būdami ūkininkų tautos vaikais, turėjome pasidaryti didmiesčio gyventojais. Patekome į triukšmą, skubėjimą, rėkiančias reklamas, į neramią ir nepatvarią, komercijos ir materializmo dvasia persunktą didmiesčio aplinką. Jaunus žmones domina ir traukia viskas, kas nauja ir nepatirta. O didmiestyje tokių dalykų apstu. Pirmiausia didmiestyje apstu praktiškumo, apstu jieškojimo patogumų ir pasipelnymo, apstu pigių, gilesnio įspūdžio nepaliekančių ir susitelkimo nereikalaujančių pramogų. Tiesa, didmiestyje glaudžiasi ir mokslo bei meno židiniai. Bet kadangi paskaitos, koncertai, parodos ir p. dalykai reikalauja susitelkti, tai mūsų dėmesio nelabai traukia. Jiems neturime nė laiko. Didmiestyje mes ryškiai pajuntame kovą dėl būvio. Ši kova beveik nepalieka vietos idealizmui, nes kai reikia skubėti į sotų materialinį gyvenimą ir visomis jėgomis kalti pinigas, sunku rasti laiko dvasiai palepinti ir pasiaukoti.

Didmiesčio skubėjimas ir tik savo reikalų žiūrėjimas, žodžiu, didmiesčio dvasia stipriai įtaigoja ir mūsų jaunimą. Ir labai dažnai mes pasileidžiame pasroviui. Mes nenorime išsiskirti. Ką mes renkamės studijuoti? Kas apsprendžia mūsų pasirinkimą? Pašaukimas ar nauda? Atrodo, kad dažniau pasirenkami tie mokslai, kurie daugiau pinigo gali atnešti. Tik dėl to turbūt humanitariniai mokslai tiek maža kandidatų mūsų jaunime suranda. O apskritai pagal čionykštės mokyklos kryptį mūsų jaunimo bendrasis išsilavinimas darosi labai lėkštas, o jo profesinis išprusimas labai siauros specialybės aprėžtas.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS IR ŠEIMA: MANO ŠEIMA — LIETUVYBĖS PILIS

KAUNE. ATSIMINIMAI IŠ 1959-57

AUTORĖ, ilgus metus išbuvusi “numeriu”, išreiškė norą pasilikti ir šiame pasakojime anonimu.

Pasakojime stebina sugebėjimas pažvelgti iš arti ir konkrečiai; sugebėjimas tuos konkrečius reiškinius sutelkti į gyvus, įspūdingus Kaune naujo gyvenimo vaizdus.

Pasakojimas netaria žodžio apie režimą; tik rodo to režimo įtakoje žmogų, virpantį visais nervais, nes jis yra be laisvės ir be duonos. Tačiau jis kovoja gaivališkai dėl savo biologinės ir dvasinės egzistencijos.

Pasakojimui teisingai suprasti reikia atsižvelgti į psichologinius pergyvenimus, kuriais kalinys skiriasi nuo laisvojo žmogaus. Sibiro pergyvenimai sužalojo, sako autorė, nebepataisomai dvasią, ir to pėdsakai neišvengiamai atsekė į jos pasakojimo žodžius. Tai sužalotos širdies žodžiai.

Monotoniškai dunda vagonų ratai. Pro šalį slenka Sibiro taiga, miškai, maži, vargingi kaimeliai — krūvelė iš molio sulipdytų trobelių su iškrypusiais mažais langeliais ir tuose pačiuose labai mažai stiklo . . . Stogo dalis vėjo nunešta; likę šiaudai stovi pasišiaušę ... Visa tai primena išsigandusį žvėrelį žiauriame Sibire.

Tai tremtinių kaimai.

Bet mano širdis plaka džiaugsmu. Aš palieku tą liūdną, ašarom primirkytą kraštą. Aš negaliu tikėti savo laime — “dvidešimt penkeri metai Sibiro lageriuose ir penkeri metai ištrėmime”, — skambėjo man skirta bausmė ... O didis Dieve, tavo gerumas neišmatuojamas. Tu leidi man po penkerių su puse metų grįžti į Lietuvą.

Kiek daug metų nutekėjo amžinybėn, kai aš tave, brangi mano širdžiai, miela žemele, turėjau palikti. Tada negalvojau, koki skaudūs aplinkiniai keliai atves mane į Lietuvą . . .

Kaip kaleidoskope vaizdas keičia vaizdą — liūdni, puikūs, nematyti; galų gale ramus uostas — šeimos džiaugsmai, ir po viso to staiga — juodas limuzinas, kuris išplėšė man laisvę, atskyrė nuo viso, kas man buvo brangiau už gyvybę; toliau — kamera, drėgnas rūsys, augštai apkaustytas langelis. Durys taip pat apkaustytos geležim, ir už jų dieną naktį budintis raudonarmiestis.

Laisvę, laisvę grąžinkit man — šaukė visa mano jauna širdis. Rūsio sienos ir raudonarmietis tam šauksmui buvo kurtūs.

Skaityti daugiau: KAUNE. ATSIMINIMAI IŠ 1959-57

Daugiau įrašų...

  1. Nuo Ženevos iki sputniko:
  2. ALIARMO BALSAI JUNGT. VALSTYBĖSE
  3. Dirbtiniai mėnuliai
  4. Kas yra infliacijos kaltininkas

Subkategorijos