Partizanai: Istorija ir dabartis

PASITARIMAI DĖL VIENINGOS EGZILINĖS POLITINES VADOVYBĖS

Kovo 16 liaudininkų pradėti pasitarimai su LNT grupėmis ir kovo 20 krikščionių demokratų atstovų su LFB pirmininku, kaip žinia, buvo tik Nojaus bandomieji balandžiai į dabartinio Vliko visų grupių kovo 30 nutartus pasitarimus dėl vieningos egzilinės politinės vadovybės.

Pasitarimams vilkinės grupės sudarė komisiją iš pirm. K. Škirpos ir narių J. Kaminsko ir P. Vainausko. K. Škirpa raštu paprašė LNT grupes ir LFB Valdybą paskirti savo atstovus pasitarimams. LNT grupės į savo delegaciją pasitarimams paskyrė pirm. V. Rastenį ir nariais V. Alksninį ir B. Bieliuką. LFB Valdyba pasitarimų klausimą aptarė bendrai su LDF ir pasitarimams paskyrė bendrą LFB-LDF delegaciją: pirm. J. Brazaitį ir nariais J. Šlepetį ir V. Vaitiekūną.

I

Pirmasis Vliko grupių komisijos pasitarimas su LNT ir LFB-LDF delegacijomis įvyko gegužės 5 d. Pasitarimą Vliko grupių komisija pradėjo šiais rašytais pareiškimais:

1. KAIP VLIKO GRUPIŲ KOMISIJA SUPRANTA PASITARIMUS

New York’as, 1957 geg. 5 d.

Talkos grupių ir Lietuvių Fronto Delegacijoms

Didž. Gerb. Pasitarimo Dalyviai!

Prieš pereinant prie klausimų, kurių aptarimui esame čia susieję, laikau reikalinga Vliką sudarančių grupių Komisijos vardu padaryti sekantį padėties paryškinimą:

Mūsų Komisija buvo Vliką sudarančių 9 grupių vienbalsiai išrinkta ir jai pavesta išsiaiškinti su visomis kitomis lietuvių politinėmis grupėmis šiuo metu Vlike nedalyvaujančiomis, būtent, Lietuvių Tautiniu Sąjūdžiu, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu, Lietuvių Rezistencine Santarve ir Lietuvių Frontu, ir išsiaiškinti ne kuriais konjunktūrinio pobūdžio klausimais, o vykdant vieną iš pagrindinių Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto įsipareigojimų lietuvių tautai, pareikšto 1944 m. vasario 16 dienos deklaracijoje, Str. 7, būtent, kad Vlikas:

a)    “vykdys kuo plačiausiai visuomenės konsolidaciją”, b) “lygins politinių grupių tarpusavio nesusipratimus”.

Skaityti daugiau: PASITARIMAI DĖL VIENINGOS EGZILINĖS POLITINES VADOVYBĖS

VIENYBĖ, ILIUZIJA, UTOPIJA

JUOZAS BRAZAITIS, New Yorkas

VIENYBES reikalu lietuvių kalbama dabar tiek pat gausiai, kaip Rytų-Vakarų politikų apie pasaulio taiką ir nusiginklavimą. Ir kalbų rezultatai panašūs: juo daugiau minima taika, juo labiau rūpinamasi saugumą sustiprinti ginklu; juo garsesnė yra vienybė lūpose, juo ji yra tylesnė darbuose.

Tokis vienybės likimas skatina daryti prielaidą, kad vienybės siekimo pagrinduose ir pastangose gali būti klaida, kurios vykdymas negali privesti prie vienybės. Klaida veda į priešingą rezultatą. Tik rezultatuose ji duodasi praregima akivaizdžiai, kada atveda į akligatvį, iš kurio kelias atgal jau sunkus. Klaida, įvilkta į blizgančias žavias iliuzijas, gali būti ar vienybės supratime, ar jos vykdymo priemonėse.

Prileidžiant klaidos galimybę, tektų vienybės klausimą patikrinti, kad ji nevestų dar giliau iki katastrofos, kurioje nukrinta jau visokios iliuzijos ir žmogus išsiblaivo. Vienybės iliuzijos gali vesti tiek pat į nesusipratimus kaip anos žvakelės apsvaigusį nuveda į pelkes, kemsynus, ten nelaboji dvasia apdovanoja jį auksiniais, kurie, iliuzijoms dingus, pasirodo, tesą supuvę rudeniniai lapai ar dar menkesnės vertės turtai.

1. Vienybė vienybės jieškotojų tarpe

Tiriantį žvilgsnį pirmiausia kreipiam į tuos, kurie vienybės jieško, jos trokšta, apie ją kalba. Netenka abejoti, kad kiekvienas tardamas apie vienybę, jos nori nuoširdžiais ir patriotiniais sumetimais. Teisingas yra jų galvojimas: vienybė šiandien pademonstruoja mūsų jėgą; vienybė stiprina mus pačius; vienybė daro įspūdį mūsų rėmėjams, vienybė krikdo mūsų siekimų priešus.

Skaityti daugiau: VIENYBĖ, ILIUZIJA, UTOPIJA

INTELEKTUALAI IR KASDIENYBĖ

ANTANAS MUSTEIKIS, Buffalo, N. Y.

INTELEKTUALO KELIAS IŠ PRAEITIES

Visose civilizacijose intelektualai sudarė bendruomenės dalį, kurios vaidmuo nebuvo vienodas. Dvejopa pažiūra į juos išsikristalizavo amžių raidoj. Nuo senovės laikų jie žinomi kaip visuomenės vadovai ir kaip jos kiršintojai. Pagarba ir panieka juos nuolat lydėjo. Platono suvoktas ir išpopuliarintas graikų valdovo idealas — karalius-filosofas yra aptemdomas jo pastabos, jog “daugybė žmonių rodo blogą valią filosofijai”. O dar pora tūkstančių metų prieš Platoną egiptiečių liaudies išmintis porino: “Nebūk arogantas, kad turi žinių, ir nebūk pasipūtęs, kad esi mokytas!” Sokratas, kaip žinia, buvo pasmerktas mirti, kadangi “gadinęs jaunosios kartos mintis”.

Vakarų civilizacijoje intelektualai iškyla nuo XII šimtmečio, kai atgyja romėnų teisės studijos ir mokomuoju dalyku universitetuose tampa graikų bei Aristotelio filosofija. Medicinos ir teologijos sričių intelektualai pasidarė populiarūs ir įgijo sekėjų būrį masėse, o kita dalis intelektualų — humanistai bei filosofai masių nebuvo priimti ištisus šimtmečius. Krikščioniškojo intelektualo mąstytojo tipas tęsė graikų filosofo — tiesos mylėtojo — tradicijas, vedančias į antgamtinius žmogaus sielos tikslus. O humanistinis intelektualo tipas ilgainiui tiek pakito ir susiaurėjo, kad vieninteliai galiojančiu tyrinėjimo metodu pripažino tik empirizmą bei pozityvizmą su pragmatizmu. Esmėje šis tipas priartėjo prie graikų sofistų, mokančių pasisekimo surasti šiame gyvenime, gi kraštutinę savo išraišką rasdamas vadinamoje machiavelizmo doktrinoje. Pastarajam tipui visi gyvenimo faktai yra lygūs: ir augalų, ir gyvulių, ir žmonių bei jų moralės ar pasaulėžiūros dalykai yra tuo pačiu būdu ne tik aprašomi ir klasifikuojami, bet ir interpretuojami. Šiuos tipus šiuo metu mes užtinkame visame pasaulyje. Bet jų reikšmė ne vienodai įvertinama: vienur jie pripažįstami, proteguojami ir stengiamasi juos padaryti savo idėjų nešejais, kitur jie susilaukia maža palankumo.

Skaityti daugiau: INTELEKTUALAI IR KASDIENYBĖ