Lietuviškų viršūnių konferencija ir komunikatai
TREMTYJE
Rytų ir Vakarų “viršūnių” konferencijos atmosferą priminė pasitarimai tarp Vliko komisijos ir LF--LDF bei LNT delegacijų... Pasitarimai tarp liaudininkų ir tautininkų prasidėjo 1957 kovo 16. Formalūs pasitarimai tarp Vliko komisijos ir LF-LDF bei LNT delegacijų — gegužės 5. Su pirmu susitikimu prasidėjo ir susirašinėjimas, kurio paskutinis raštas buvo 1957 gruodžio 30. Paskui buvo ilga tyla, ir 1958 gegužės 10 Vliko grupių pasitarimas paskelbė komunikatą.
Komunikate sakoma, kad “Vliko grupių gera valia padarytas pasiūlymas Lietuvos Nepriklausomybės Talkos grupėms ir Lietuvių Fronto Bičiuliams įeiti į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą vieningam Lietuvos išlaisvinimo darbui nesurado kalbamų grupių vadovybių pritarimo”. Komisija esanti darbą baigusi.
Komunikatas yra tik vienos šalies. Natūralu, kad jis tėra “vienašališkas” — išreiškė tik tos vienos vilkinės šalies pažiūras.
(1) Vienašališkai komunikatas pristatė pasitarimų partnerius: kalba apie “Lietuvių Fronto Bičiulius”, nors žinia, kad pasitarimuose dalyvavo Lietuvių Fronto - L. Darbo Federacijos delegacija. Antroji pusė galėtų pasakyti: partnerio ignoravimas nereiškia nuoširdaus noro tartis.
(2) Komunikatas skelbia, kad Vliko grupės pritaria jų komisijos “...padarytiems žygiams siekiant susitarimo pašalinti ikišiolinius nesusipratimus tarp LNT grupių ir LFB, iš vienos pusės, ir Vliką sudarančiųjų grupių, iš kitos...” Teisingai komunikatas iškėlė, jog susitarimą kliudė “ikišioliniai nesusipratimai” ir kad komisija turėjo uždavinį juos pašalinti.
Antroji pusė betgi galėtų pridėti, kad Vliko komisija to uždavinio neatliko, o kiek liečia LF ir DF komisija net nemėgino tų nesusipratimų šalinti, o tik ultimatyviai kėlė klausimą: ar einat į Vliką be jokių sąlygų.
(3) Komunikato tvirtinimas, kad Vlikas “vadovauja” jau 14 metų bendrai kovai, pakartoja tą vilkinių grupių įsitikinimą, dėl kurio kiti pasitarimų partneriai buvo kitokios nuomonės. Jie, labiausiai LNT delegacija, nurodinėjo, kad, jų įsitikinimu, tokis tvirtinimas prasilenkia su gyvenimo faktais, nes. jau seniai Vlikas yra nustojęs “vadovauti” ir kiti veiksniai jį toli savo darbais ir “vadovavimu” yra pralenkę. Kad laisvinimo organizacija tikrai vadovautų”, ji turi atsitiesti ir moraliniu atžvilgiu ir atsiremti į realius gyvenimo duomenis... Vliko komisija to nenorėjo.
(4) Komunikatas vienašališkas ir tuo, ko jame... nėra. O jis nutylėjo LF-DF ir LNT delegacijų siūlymą gruodžio 30 rašte:
“Kadangi, tačiau, veikloje dėl Lietuvos nepriklausombyės yra tokių uždavinių, dėl kurių svarbos reikalingumo ir net gal dėl vykdymo metodų nėra esminio nuomonių skirtumo tarp visų trijų pasitarimuose atstovautų susigrupavimų, mes manome, kad tie trys veiklos židiniai, tai yra, LF--LDF, LNT ir Vlikas, galėtų sutarti paskirus konkrečius darbus vykdyti b e n d r a i. Tokiais reikalais kiekvienu konkrečiu atveju galėtų tartis ne kalbamuose židiniuose susitelkusios grupės, o tiesiog tų židinių vadovybės. šia proga mes prašome Vliko grupių komisiją painformuoti apie šią mintį Vliko Prezidiumą ir nurodyti, kad LNT ir LF bei LDF vadovybės domisi, ar toks bendradarbiavimo būdas jam atrodytų priimtinas”.
Šitas siūlymas liko visai be atgarsio ir be atsakymo; jis nutylėtas ir komunikate. Tai duoda sugestiją kiekvienam pačiam pagalvoti: kiek pasitarimo iniciatoriams rūpėjo, kaip komunikate sakoma, “vieningas Lietuvos išlaisvinimo darbas”, kiek tik propaganda. Ir vėl kaip akcija dėl Rytų Vakarų viršūnių konferencijos...
(5) Komunikatas žada informuoti visuomenę apie pasitarimų eigą. Kokia ta informacija, rodo Clevelando “Lietuvių demokratinių grupių prezidiumo” papildomas “komunikatas”, paskelbtas Naujienose. Užtenka tik dėmesį atkreipti į to “komunikato” vieną informaciją, kodėl pasitarimai nedavė teigiamų vaisių. Esą “vos tik pradėję pasitarimą LNT ir LF atstovai... spaudoje pradėjo nesuderinamą su rimties ir taikos dvasia akciją prieš Vliką...”Tokiom bendrom frazėm sudarinėjamas įspūdis, kad LNT ir LF-LDF pirmieji išbėgo į spaudą ir viską sugadino. Kaip buvo iš tikrųjų, tą konkretų faktą tenka pakartoti iš Į Laisvę Nr. 13: “...nors buvo sutartas komunikatas apie pasitarimus spaudai ir jis buvo paskelbtas, bet tuo nesitenkinta, ir komisijos (Vliko) pirmininko pranešimas apie pasitarimų eigą, padarytas Vliko sesijoje, buvo perduotasspaudai. Naujienom ji ištisai ir paskelbė. Tai buvo priimta kaip ženklas, kad Vliko delegacija jieškojo pirmoje eilėje publicity, o tik paskui vienybės. Tuo ji atidarė duris ir kitoms delegacijoms išeiti į spaudą”.
Tokios pat faktinės vertės yra ir kita “demokratinių” grupių informacija. Ją skaitant susidaro įspūdis, kad auga tempas, kuriuo veikėjai grįžta į pasakos ir žaidimo žmogaus amžių — nebeskirdami pasakos įvykių nuo tikrovės ir nuoširdžiai vaidindami riterius bei kovotojus, o savo tariamus priešininkus tevadindami tik “nuliu” (Naujienos). Tokiu atveju geriau nesikišti į tą žaidimą ir jo taip pat nekliudyti — tegul žaidžia toliau, tikėdami, kad tai stiprina jų jėgas ir pozicijas visuomenėje ir kad tai naikina Lietuvos priešą ir prisideda prie Lietuvos laisvinimo.
KELIAS Į VIENYBĘ
...norint suvesti vienybėn įvairių nuomonių žmones, reikia bent kiek juos suprasti, įeiti į jų širdį, o ne šaukti biurokratiškai: Ei, jūs šiokie tokie. Vienykitės, o jei ne, tai... Prie tikros gyvos vienybės eina(ma)si per teisybę, šviesą, meilę, o ne per prievartą ir šmeižimus”. (Jakštas Dambrauskas, “Draugija” 1908, 108 p.)
Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, prelatas, tautinio atgimimo veikėjas, katalikų visuomenės ideologas, gyvenęs 1860.9.8 — 1938.2.9.
