Mūsų pareigos Sąjungai
Kaip ir betkuri kita organizacija, taip ir Šaulių sąjunga savo nariams duoda tam tikrų privilegijų, bet ir įpareigoja — dirbti jai, paklusti jos įstatymams, fiktyviai įsijungti į sąjungos gyvenimą, bei savo jėgas skirti Nepriklausomai Lietuvai. Šiuo metu, kada Lietuvą valdo okupantai, visais būdais privalome siekti, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę
Šaulių sąjunga tėvynėje buvo pusiau karinė organizacija. Šauliai buvo kiekvienu metu pasiruošę ginklu apginti Lietuvos laisvę. Šaulius saistė griežti vidaus nuostatai, sąjungoje viešpatavo tvarka ir drausmė. Vieno provincijos būrio vadas, savanoris-kūrėjas, savamokslis, sąjungai visa širdimi atsidavęs, savo būrio šaulius tėviškai mokydavo: “Mūsų šventa žemelė verkia kada ją mindo nedrausmingu, nepareigingas, apsileidęs šaulys”.
Svetimoje žemėje atsikūrusi Šaulių sąjunga savo dvasia privalo būti karinė. Jei norim sulaukti Nepriklausomos Lietuvos — privalom griežtai laikytis sąjungos įstatų, visais darbais siekti jos siekių.
Kai nariai ateina į organizaciją tik todėl, kad jų draugai ir pažįstami jai priklauso, kad nano mokestis nėra didelis ir pan,, bet nejaučia pareigos jai dirbti, gyventi jos idealais, siekti jos siėkių, tada organizacija merdės, nes jos nariai bus popieriniai. Šaulių s-goj negali būti popierinių narių, nes tai priešinga s-gos dvasiai, bei jos pobūdžiui. Įstodami į s-gą kiekviena, kiekvienas įsipareigojam jai dirbti, gyventi jos idealais, siekti jos siekių. Pasimokykim kai ko ir iš amerikiečių organizacijų. Esu lietuvių atstovė Detroito Tarptautiniame Institute. Jau treti metai esu Instituto Tarybos narė, kas mėnuo privalau lankyti tarybos susirinkimus. Narys, be pagrįsto pasiteisinimo apleidęs tris susirinkimus, pašalinamas. Jų susirinkimai, taip pat, dažnai būna labai ištęsti, neįdomūs, juose savo nuomones dažnai, įkyriai reiškia vis tie patys keli nariai — tačiau susirinkimai yra privalomi ir kiekvieno nario pareiga juos lankyti; jo teisė — juos padaryti įdomesniais, įnešti įvairumo, naujos dvasios.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Kazimieras G. Oksas buvo pakeltas į JAV Armijos atsargos pulkininko laipsnį, Šiuo metu jis yra 416-tos Inžinierių Komandos (USAR), Čikagoje, Generalinio štabo kontrolierius.
Plk. K. G. Oksas
II Pasaulinio karo metu Oksas buvo aktyvus JAV Armijos narys, dalyvavo Korėjos kare ir vėl buvo pašauktas aktyvion tarnybon Berlyno krizei 1961 metais ištikus.
Civiliniame gyvenime jis yra Mutual Federal Taupymo ir Skolinimo bendrovės, Čikagoje, vykdomasis vicepirmininkas. Taip pat, jis yra registruotas profesionalinis inžinierius Illinois valstijoje. Kazimieras yra ir Lietuvių Prekybos Rūmų prezidentas, narys Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjungos, Vyčių 112 rajono, SLA 322 kuopos, Marquette Parko Namų Savininkų s-gos patikėtinis ir Dariaus-Dirėno Amerikos Legijono 271 posto narys. Taip pat, yra buvęs Lietuvių Universiteto klubo pirmininku.
1972 METŲ VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS PROGA
Mielos Sesės ir Broliai Lietuviai!
Lietuva, tavo ir mano gimtasis kraštas, yra prie Baltijos jūros. Tai tiltas tarp Vakarų ir Rytų pasaulių. Nuo seniausių laikų, mūsų protėvių -protėviams, senelių-seneliams, tėvų-tėvams, teko vesti žūtbūtinę kovą, kad apgintų ir išsaugotų Laisvę ir ateinančias kartas nuo paskendimo svetimųjų įtakoje.
Kai tuometiniame Vakarų pasaulyje klestėjo menas ir kultūra, tuo tarpu tai kultūrai išsaugoti, nuo žiauraus Rytų puolimo, mūsų miesteliuose, kiemuose ir kaimuose buvo liejamas geriausių sūnų kraujas ir gailios motinų ašaros.
Broliai ir Sesės, pabuskime iš miego! Lietuva turi gyventi, bet ne mirti! Be kraujo, vargo ir kančios, dar pasaulyje Laisvės niekam dovanai nebuvo duota. Šalin vergija! Su meile ir pagarba prisiminkime žuvusius kovų laukuose, kankinamus ir kenčiančius kalėjimuose, ir tuos kurie bado, vargo ir nostalgijos vedami už šią gražią žemę, žiaurioje taigoje, ėjo vienas po kito mirti.
Laikas bėga ir mūsų gretos retėja. Paskubinsime Tėvynės laisvinimo darbą. Ekonomiškai ir dvasiniai, esame stiprūs ir pajėgūs vesti laisvės kovą iki galutinės pergalės. Viskas, ką mes sukūrėme bus veltui, jei Tėvynė pasiliks svetimųjų rankose. Parodykime pasauliui, kad esame verti laisvės, ne žodžiais, bet darbais. Kovokime visa širdimi, kad išgirstų mūsų balsą kurtieji ir aklieji, tepamato už laisvę kovojančias mūsų gretas. Bet kokia kaina, įneškime Lietuvos Laisvės bylą į Jungtines Tautas. Kova yra sunki ir negailestinga, bet broliškai sujungtomis rankomis gelbėkime Močiutę Lietuvą, nes piktieji laukia jos prapuolimo!
Lietuvi! Nesuprask klaidingai ateities kelių, kurie veda mus į Laisvą Nepriklausomą Lietuvą, būk kietas kaip ąžuolas ir drąsiai kovok už Laisvę ir Teisingumą. Kovokvisomis priemonėmis, nesigailėk pinigo, nei jėgų ir iš baimės nesitrauk iš kelio. Tikėjimas pergale teduoda mums sulaukti Laisvės Ryto, nes to reikalauja iš mūsų Tėvas ir Motina, Dievas ir Tėvynė!
L. K. Kūrėjų Savanorių Kar. Juozapavičiaus skyrius Toronte
1972 m. Vasario 16-sios Balzeko Lietuvių Kultūros mtuzėjuje minėjimo dalyvių dalis. Iš k. sėdi: T. Kuzienė, Stanley Balzekas j., solistė Genovaitė Mažeikienė, gen. prof. St. Dirmantas, kpt. dr., Vyčio Kryžiaus kavalierius, kūrėjas-savanoris Kr. Gudaitis, K. Petrauskas — muz. kuratorius; stovi: kpt. Andrius Juškevičius, gen. št. plk. Juozas Rapšys, pl. Jonas Švedas — LKKSS-gos C.v pirm., Jonas Gaižutis — Ramovės C.v. narys, istorikė ir pedagogė Alicija Rūgytė, plk. Leonardas Peseckas, šaulė Cecevičienė ir LŠST garbės pirm. šaulys Vladas Išganaitis. Nuotrauka Jurgio Kasakaičio
Skaityti daugiau: Kronika
JUOZAPAS PAUŽUOLIS
1944 metų vasarą, vokiečiams neatsilaikant Rytų fronte, rusai vėl priartėjo prie Lietuvos rytinių sienų. Žmonės, išgyvenę pirmosios rusų okupacijos terorą ir trėmimų siaubą, bijojo pasilikti tėvynėje. Artėjant frontui, palikę savo namus, išbėgo į vakarus. Tose apystovose susidarė palankios sąlygos organizuotis ginkluotiems būriams ir didesniems vienetams. Nepaslaptis, kad stojant į Vietinę Rinktinę, ar jungiantis prie Tėvynės Apsaugos Rinktinės vyrai puoselėjo mintį sudaryti Lietuvos kariuomenės užuomazgą.
IR VĖL PRIE GINKLO
1944 m. gegužės 15 d. Lietuvos Vietinei Rinktinei dėl vokiečių klastos išsibėgiojus, prisilaikiau savo tėviškėje, Saločių valsč., Vidugirių kaime, arba — Pasvalio miestelyje. Kaip buvęs Rinktinės karininkas, dėl galimo arešto, vengiau gyventi vienoje vietoje.
Tą vasarą rusų raudonoji armija stipriai spaudė vokiečius ir sparčiai artėjo prie Lietuvos. Liepos mėn. pradžioje mūšių kanonada girdėjosi jau Pasvalyje. Imtis rimto darbo vargu ar kas nors galėjo prisiversti. Kiekvienas buvo susirūpinęs savo likimu, galvojo, ieškojo patarimų, klausėsi gąsdinančių ir raminančių gandų, kurie sklido ir gulė ant žmonių dvasios, kaip vasaros nakties migla ant laukų ir pievų.
Gražų pavakarį,saulei besimaudant Pasvalio šventoriaus liepų viršūnėse, išėjau pasivaikščioti. Gatvėje susitikau du buvusius Vietinės Rinktinės pažįstamus puskarininkius.
— Kas daryti, vade? — Jie užklausė.
— Nors kulkosvaidžių dainos dar nesigirdi, bet sunkieji čiaudo. — Nieko konkrečiai jiems negalėjau atsakyti, nes pats dar galutinai nebuvau apsisprendęs.
Susėdę ant laiptelių prie vieno tuščio žydų namo, pasikalbėję, sutarėm organizuoti iš savanorių savisaugos būrį. Mat, organizuotiems smagiau ir saugiau: galėsime apsiginti nuo komunistinių partizanų ir desantų, kurie, artėjant raudonajai armijai, darėsi vis aktyvesni ir įžūlesni.
Skaityti daugiau: PASKUTINĖ RINKTINĖ
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1482) GEGUŽĖ – MAY 1972 
Senos kapinės Žemaičiuose ... (viršelis)
Nr. 6 (1483) BIRŽELIS - LIEPA — JUNE 1972
K. Sragauskas— “Stasio Butkaus” šaulių kp. Detroite demonstracijose prieš sovietų žiaurumus okupuotoje Lietuvoje. Iš d.: S. Kaunelienė, V. Tamošiūnas, J. Butkus, E. Jodinskienė ir estų vėliavnešys. .... (viršelis)
T U R I N Y S
J. Paužuolis — Paskutinė Rinktinė
M. Gelžinis — Lietuvių tautos etninės sienos vakaruose
V. L. — Karo aviacijos mokyklos laida
O. Urbonas — Lietuviai sovietų koncentracijos stovyklose
J. Gediminėnas — Ant rašomojo stalo besikrapštant (II)
V. Abromaitis — Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę
S. Šetkus — Paveikslas
O. Urbonas — Lietuviai sovietų koncentracijos stovyklose
B. B. — Trys dešimtmečiai
B. Stasiulis — Kybartų įvykiai ir atsiminimai
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1972m. 5-6 Turinys, metrika
M. GELŽINIS
1. LIETUVOS KUNIGAIKŠČIAI NURODĖ LIETUVIŲ TAUTOS ETNINES SIENAS VAKARUOSE
Lietuvos valdovų pirmosios pastangos apjungti visus lietuvių gyvenamus plotus vakaruose valstybinėmis sienomis pasireiškė 1358 metais. Tuomet Vokietijos imperatoriaus ir Algirdo/Kęs-tučio vedamose dėl krikšto derybose Lietuvos valdovai pareikalavo, kad daugumas Ordino užimtų lietuviškų žemių būtų grąžinta Lietuvai; tarp kitų, kad būtų grąžintos visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upės.
(1. Scriptores rerum prussicarum. II, 80 p. 2. P. Šležas, Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais. Tiesos Kelias, 1932, 12 nr. 3. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. Vilnius, 1960. 117 p. 4. Šapoka, Lietuvos istorija. 91 p.)
Penkiasdešimt penkiems metams praslinkus, Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas nurodė, kad etniniai Lietuvos plotai vakaruose siekė Osą (Vyslos žemupio intaką iš dešinės), ir kad jis yra pasiryžęs savo tėvų palikimą, savo tėvoniją, apjungti Lietuvos valstybinėmis sienomis. 1413 m. sausio 28 d., po pasitarimo su kryžiuočiais Salyne, Vytautas pakvietė svečius pokylio, kurio metu jis Ordino maršalui Kuchmeisteriui pasakė:
“Prūsai yra taip pat mano protėvių žemė ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Jie yra mano tėvų palikimas.”
(1. Codex epistolaris Vitoldi, 256-257 p. 2. Lites ac res gestae inter Polones Ordinemque Cruciferorum. Poznan. 1855-1856 laidos, tomas II, 145-146 p. 3. Voigt, Geschichte Preussens, Königsberg, VII, 195 p. 4. Dundulis, ibid. 115 p. 5. Šapoka, ibid. 140 p.)
Ordino šaltiniuose atžymėti Vytauto pareiškimai nebuvo tušti žodžiai; nes kiti dokumentai parodo, kad Vokietijos imperatoriaus legato Makros misijos metu į Lietuvą (1412 m. gruodžio vidury, iki 1413 m. vasario galo), Vytautas, išeidamas iš 1398 m. Salyno sutartyje išvestosios tarp Lietuvos ir Ordino valdų sienos, reikalavo Ordino valdžion pakliuvusių Lietuvos žemių, vienur 40 mylių, kitur 20 ar 30 mylių gilyn.
(1. CEV, 261 p. 2. Dundulis, ibid. 117 p.)
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS ETNINĖS SIENOS VAKARUOSE
