LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE

O. URBONAS

(Pradžia KARIO 4 nr.)

Manau, to užteks.”
Grįšime prie lietuvių gyvenimo lageriuose.

Neišpasakytas lagerio vargas, kaip naktis, juos supo. Po kiek laiko viskas, ką jie buvo atsivežę su savimi, ar tai kokių daiktų, ar kokių smulkmenų, buvo arba parduota, arba banditų (urkų) atimta. Protingesnieji iš jų, kas tik buvo galima, pardavė lagerio administracijos personalui, prižiūrėtojams, arba progai pasitaikius, pašaliečiams, už tai gaudami šiek tiek lengvesnį darbą, duonos, arba valgiui papildomą kuponą. Visi kiti per trumpą laiką buvo apiplėšti, kai į lagerį pateko urkos, nuo kurių nieks negalėdavo apsiginti, arba kai prasidėjo etapai, t.y., suimtųjų iš vieno lagerio į kitą siuntinėjimas. (Urkomis lageriuose vadinami kriminalinių banditiškų savybių žmonės, ne pagal baudžiamojo kodekso atatinkamus straipsnius, bet psichologinėje prasmėje, kaip tam tikras lagerio tipas. Urka — žmogus plėšikas, kuriam keletas papildomų lagerio metų tai tik nusispjauti. Tai banditas ir vagis, kuris ima viską, kas jam patenka po ranka, kuris išnaudoja kito silpnybes, be mažiausio sąžinės graužimo. Urka gyvena tik esama diena, niekuomet negalvodamas apie ryt dieną. Viską, ką tik pagrobęs, arba pavogęs, jis suėda tuč tuojaus, kas nesaugiai padėta — tuojaus paims. Jis visuomet alkanas, piktas, neapkenčiantis visko ir visų, visuomet pasirengęs muštynėms ir vagystei. Lagerio administracija daug ką urkoms dovanoja, nes, iš vienos pusės, jų bijo, iš kitos, gi —nelaiko juos politiniai pavojingais. Už nedidelį atlyginimą urkos mielai užsiiminėja šnipinėjimu ir bendradarbiauja su KGB. Sovietų lageriuose, kur jie sumaišyti su politiniais kaliniais, urkos visais atžvilgiais yra privilegijuoti, nes režimas juos pavojingais nelaiko. Politinius kalinius, ypatingai pabaltiečius, urkos kolioja “prakeiktais fašistais” ir visur pabrėžia savo privilegijas. Urką galima iš karto pažinti — iš jo sudraskytų drabužių, iš jo iššaukiančios ir nachališkos laikysenos, iš jo darkytos kalbos ir iš priekabių kiekvienu momentu pradėti muštynes. Jaunuomenė, patekusi į lagerį, greitai sužvėrėja ir virsta urkomis. Šio likimo neišvengė ir mūsų jaunuomenė, nežiūrint socialinės kilmės ar auklėjimo.

Jaunuoliai 17-18 metų, patekę į lagerį, arba greit nusilpsta ir pamažu išmiršta, arba dar greisiau perima banditų laikyseną ir pasaulėžiūrą. Per palyginti trumpą laiką jie išmoksta įskaudinti, vogti, nesivaržydami paimti svetimą daiktą ir kaip tikras urka, nachališkai žiūrėti į akis: “Tik pamėgink pasakyti bent žodį!” Barake jų bijo, nes visiems yra žinoma, kad jie praneša KGB apie ką kaliniai tarpusavy kalba.

Ir kaip gali būti kitaip? Valdžia — neklystamoji ir galingoji — parodė jiems ciniškos ir grubios prievartos pavyzdį. Nieks nieko nepasigaili ir neišmoko jų gerbti žmogų. Tačiau, nevisi pasidarydavo vilkais. Kiti, kaip hienos ir Šakalai, gyvendavo dvėseliena, ubagaudavo pas lagerio turtuolius, rinkdami liekanas, valandomis sėdėdami prie virtuvės, prašydami bent virtuvės atmatų, bent vienos bulvės ir laukdami, kada į lagerį įvažiuos vežimas su kopūstais, kad visa banda mestųsi prie vežimo ir, nežiūrint vežiko botago, griebtų kopūsto galvą ir su ja pabėgtų.)

Kelyje kiekvienas “kontrik” (politinis suimtasis = kontr-revoliucionierius), kuris savo maiše turėdavo bent kiek maisto, arba ką nors kita vertingesnio, tuoj aus būdavo urkų apsuptas. Jie nieku nerizikuodavo ir “savo darbą” puikiai žinodavo. Apiplėšime dalyvaudavo ir administracija — komendantai ir sargybiniai, kurie palengvindavo urkoms darbą ir už tai gaudavo savo dalį. “Dažnai kokio nors palto savininkas”, rašo J. Margolinas (“Kelionė į ze-ka kraštą”, 75 psl.), “gaudavo draugišką patarimą, atiduoti jį geruoju už keletą rublių, kas yra visgi geriau negu nustoti veltui. Visvien atims. Rudeninis paltas, kuriuo dėvėdamas patekau į lagerį, iššaukė visuotinį nusistebėjimą. Aš jo nustojau nakties metu, kai juo apsidengęs miegojau tirštai apgyvendintame barake. Paltas dingo, barakas miegojo, o budintis nieko nematė. Mano paltas buvo iš lagerio išgabentas ir po kokių dviejų savaičių parduotas kitame lageryje. Aš viską sužinojau, kiek buvo už paltą gauta, kas pirko ir kas pardavė — bet padaryti nieko negalėjau. Lagerio administracija kalinių turto nesaugoja. Lagerio “įstatymas” labai aiškus: ką turi — saugok, neapsaugosi — tavo paties kaltė.”

Greit ateina toks laikas, kai niekas nieko iš savųjų daiktų nebeturi. Valstybė aprengia ir nurengia savo vergus taip, kaip ji nori. Iš ryto, į darbą skirstant, rūbų sandėlys būna atidarytas. Didžiausia krūva dvokiančių skudurų ten sukrauta basiesiems ir neaprengtiesiems. Jei neturi rūbų išeiti į darbą, brigadyras nuves tave prie “rūbų stalo”, vedėjas pagal armatūrinę knygutę patikrins kas ir kada buvo išduota, ir, jei pasirodys, kad nieko nesi pardavęs, arba pametęs (už ką būtinai baudžia) vedėjas pasiūlys pasirinkti vyžas ir jau daug kartų lopytą drabužį, kurį prieš tai nešiojo gal desėtkas kalinių.

Po to kalinys atrodo kaip tikra baidyklė. Ant kojų če-te-ze, kas reiškia: Čeliabinsko traktorių fabrikas, t.y., kaž kas, kas pagal gramozdiškumą bei nepatogumą ir primena traktorių. Če-te-ze, tai lagerio apavas, be išmatavimo ir formos pasiūtas, iš senų traktorinių padangų gumos, kažkoks pavidalas į kurį galima įkišti koją. Šie “batai”, žinoma, praleidžia vandenį ir viršuje užrišami virvute. Vasaros metu kaliniai dėvi brezentiniais batais. Žiemos, gi, metu šie didžiausių išmierų če-te-ze užmaunami ant vatinių kojinių, drėgnų, suplyšusių ir nuo purvo juodų. Kojinės dar užtraukiamos ant vatinių kelnių, kurios vieton diržo aprišamos virve. Kelnės būna su viena kišene, arba ir visiškai be kišenių, bet užtai su daugybe įvairiaspalvių lopų, priešaky ir užpakaly. Kol nėra didelių šalčių, kalinys dėvi kažkuo panašiu į liemenę, žiemos metu — “bušlata”, kuri skiriasi nuo “liemenės” tuo, kad ilgesnė ir su daugiau vatos. Kadangi “bušlata” neturi apykaklės, kalinys apsiriša kaklą rankšluosčiu, jei jis tokį turi, arba kokiu nors skuduru. Ant galvos kepurė, iš kurios lenda vatos gabalai. Visi šie maskaradinio pobūdžio dėvėjimo reikmenys gali būti pirmos, antros ir net trečios rūšies. Pirma rūšis — tai naujas, arba beveik naujas daiktas, gauti jį gali tik stachanovietis, arba turintis didelę protekciją, šių daiktų atsarga yra maža ir jų visuomet trūksta. Galima išsėdėti lageryje 5, arba ir 10 metų ir nei kartą negauti pirmos rūšies drabužį. Dauguma dėvi antra rūšimi, parudavusiais, suplyšusiais ir daug kartų lopytais drabužiais. Yra ir dar trečia rūšis, kai “bušlata” suplyšta taip, kad pro skyles matyti nuogas kūnas, kada drabužis jau randasi aktavimo stadijoje. Nes, kaip žmonės, taip ir drabužiai, lageriuose, galų gale, aktuojami. Ateina momentas, kai daiktas, arba drabužis oficialiai pripažįstamas tolesniam vartojimui netinkamas. Daiktams minimalus laikas — metai, žmonės neretai išlaiko ilgiau, ir juos galutinai išvesti iš rikiuotės kartais yra reikalingi ilgi kančių ir vargo metai.

Štai, stovi kalinys, pavargėlis, badas akyse, aprengtas į juokdario skudurus. Ir tie skudurai jam nepriklauso. Jei jis suserga ir, negalėdamas dirbti, pasilieka barake, prižiūrėtojas numeta jo “bušlatą” kitam, sakydamas: “Štai, apsirenk, šitam šiandieną nereikalingas.” Pirmas grasinimas brigadai, kuri nepatenkino viršininką, skamba: “išrengsiu jus visus, vaikščiosit trečios rūšies rūbuose!” Tačiau viskas tas, tai tik išorinis reikalas. Daug ką dar reikia žmogui atimti, kad pavertus jį į “drebantį sutvėrimą”.

Pirmon eilėn likviduojami visi šeimyniniai ryšiai. Lagerininkas neturi teisės būti nei tėvu, nei broliu, vyru ar draugu. Viską tą jis privalo palikti, įžengdamas į lagerį. Tai nesuderinama su jo paskyrimu. Dėl to lageryje šeimos yra ardomos, taip kaip baudžiavos laikais Rusijoje būdavo, arba kaip mes savo laiku esame skaitę “Dėdės Tomo trobelėje”. Ir tai nevisuomet tyčia — paprastai, į tą nekreipiama joks dėmesys, jei reikalas liečia “darbo jėgą”.

“48-me kvadrate”, rašo J. Margolinas (“Kelionė į ze-ka kraštą” 78 psl.), “buvo moterys lenkės, kurias vėliau išsiuntė į Kem, kur buvo specialus lageris moterims. Jos čia pat turėjo savo brolius, vyrus ir vaikus, tačiau tuo BBK vadovybė nesidomėjo. Aš atmenu vieną iš jų — žinomo lenkų rašytojo Vecho pusseserę. Tai buvo aukšta, išdidžios laikysenos moteris. Tačiau visas jos išdidumas išgaravo, kai atėjo metas skirtis su 18 metų sūnumi, gal būt amžinai. Ne vieną kartą tais metais man teko matyti, kaip tėvas verkdamas skyrėsi su sūnumi, ar brolis — su broliu. .. Lageryje neapsimoka draugauti su žmonėmis, nes niekas nežino kur jis bus ryt dieną. Kiekvieną momentą gali įeiti prižiūrėtojas su įsakymu: “Su daiktais, prie vachtos!” — į kitą lagerį, kur reikalinga darbo jėga. Perkėlimai daromi sistematiškai ir su tikslu, kad žmonės nepriprastų prie vietos ir prie žmonių, kad jie neužmirštų, kad jie yra tik robotai — bevardė valstybei reikalinga darbo jėga.”

Kaliniams skutamos galvos, neleidžiama dėvėti savais rūbais ir sava avalyne. Jie privalo dėvėti juodais lagerio rūbais. Jei prižiūrėtojas pastebės, kad kalinys dėvi nuosavais marškiniais, arba nuosava kepure, jis vysis jį per visą lagerį, nuosavą rūbą atims, o kalinį pasodins į karcerį. Ta pati bausmė gresia, jei nuosavą rūbą suras kratos metu.

Kratos barakuose daromos dažnai ir paprastai tada, kai kaliniai būna išvaryti į darbą. Jei barake tuo metu ilsisi kita pamaina, tai kaliniai iš barako būna išvaromi. Perkratys viską, išvers guolius ir spinteles, peržiūrės visus popierius ir laiškus ir ką panorės, tą atims. Susirašinėjimas yra aprėžtas, du laiškai per mėnesį. Tiesa, į lagerį galima rašyti dažniau, kas dar kartą parodo, ko administracija bijo. Ji visomis priemonėmis stengiasi varžyti žinias iš lagerio, kad laisvėje gyvenantieji, kaip galima, mažiau žinotų apie tai, kas lageryje dedasi. Kaliniai nuolatos yra įspėjami, kad neprivalo giminėms ir pažįstamiems rašyti apie lagerio režimą ir tvarką. Visi laiškai eina per cenzūrą, įteikiami jie atidarame voke. Jei cenzorius ras ką įtartina — jis laišką grąžins arba sunaikins. Tuo būdu laiškų dalis žūva, cenzorius, kuris dažnai juos konfiskuoja, prijungia juos prie kalinio bylos.

Gauti ką nors iš maisto, arba rūkalų griežto režimo lageriuose (kur, paprastai, laikoma dauguma, jei ne visi politiniai kaliniai) yra uždrausta. Lagerio administracija turi teisę leisti kaliniui gauti siuntinį, bet tik paskatinimui, už pavyzdingą elgesį, už tai, kad kalinys įrodė, kad jis “pradėjo eiti pasitaisymo keliu”; tačiau, tas taikoma tik tiems, kurie jau atsėdėję pusę jiems paskirto laiko. Tai reiškia, kad pirmą bausmės pusę kalinys bet kokiose sąlygose privalo išgyventi be jokios pagalbos iš šalies. Tačiau tokią “malonę” užsitarnavusiam — tik vienas 5 kg. svorio siuntinys per 4 mėnesius. O, dėl to reikalinga eikvoti savo paskutines jėgas darbe, išspausti normą, nei kartą neprasižengti prieš lagerio tvarką ir neretai, dar atlikti “specialias pareigas”. Būna taip, kad kalinys skundžiasi: “Aš atsėdėjau jau pusę bausmės, normą visuomet išpildžiau, prasižengimų nepadariau — kodėl negaunu leidimo siuntinį gauti?’. Administracija atsako: “Neprasižengėt! Už prasižengimą mes baudžiame, o malonę reikalinga užsitarnauti.” Užsitarnauti — tai, žinoma, reiškia, bendradarbiauti su administracija, būti lagerio aktyvistu, spausti savus draugus ir apie juos pranešinėti lagerio administracijai. Kas keturi mėnesiai, šitos “malonės” reikia prašyti, įteikti prašymą, išklausyti visą notaciją ir dažnai gauti neigiamą atsakymą. Nuo 1965 metų vieno prašymo jau nebeužtenka. Reikalinga stoti prieš komisiją, kurią sudaro lagerio viršininkas, KGB atstovas, PVČ (politinio auklėjimo skyriaus) atstovas ir oper-įgaliotinis. Šita aukštoji komisija sprendžia ar kalinys užsitarnavo gauti siuntinį, ar kalinys privalo parodyti daugiau “lojalumo”. “Aš”, rašo A. Marčenka (“Mano parodymai”, 201 psl.), “per visus 6 metus gavau tik vieną siuntinį iš motinos, bet ir tą tik kai gulėjau ligoninėje. Viena mano pažįstama atsiuntė man obuolių. Tai buvo dovana mano gimimo dienai. Apie tai sužinojau tik už mėnesio iš jos laiško. Jai atsakiau, kad ji yra naivus žmogus, jei mano, kad kalinys turi teisę valgyti obuolius. Mano laišką konfiskavo ir prijungė prie mano bylos. Mane, gi, iššaukė į KGB ir įspėjo, kad už tokį laišką galima gauti sėdėti papildomą laiką. Obuoliai, turbūt, supuvo, kol grįžo atgal.”

Kaliniai atlyginimo negauna. Jis jiems nepriklauso, nes jie privalo dirbti už bausmę. Atlyginimo vieton jie gauna “prem-paraginimą”. Skirtumas tarp atlyginimo ir prem-paraginimo yra tas, kad taip gaunami pinigai nėra atlyginimas už darbą, bet premija, kurią valstybė išmoka nebūdama tam įpareigota. Šis prem-paraginimas sudaro tik menkus grašius. Barako budėtojas, kuris privalo plauti grindis ir langus, nešioti vandenį, kurti krosnis ir aptarnauti tirštai apgyventus barakus, gaudavo 5 rublius į mėnesį. Darbininko mėnesinis uždarbis sunkiausiai dirbant ir išpildant 100% normos, sudarydavo 5-7-9 rublius.

Būklė, kurioje kalinys laikomas lageryje iš metų į metus, sudaroma tokia, kad visos kalinio mintys būtų nukreiptos tik viena kryptimi — ieškoti ką nors pavalgyti. Tai nėra toks badas, kuris žmogų priverstų sukilti, arba per trumpą laiką jis numirtų. Tai tik nedavalgymas — menkas, žeminantis jausmas, kuris, žmogų fiziniai ir moraliai silpnindamas, nukreipia visas jo mintis, jausmus ir norus tik viena kryptimi. Neduodant žmogui užtektinai oro ir vandens, galima būtų priversti jį galvoti tik apie orą ir vandenį ir išstumti bet kokią kitą mintį. Neduodant žmogui reikalingo gyvenimą palaikyti maisto, galima priversti jį — ne iš karto, bet per 2-3 metus — prie, tiesiog, gyvuliškos būklės, kada prisisotinimo procesas ir momentas virs kulminaciniu kiekvienos dienos punktu ir visų jo veiksmų vieninteliu impulsu. Būti sočiam, ilsėtis ir gulėti, jausti malonią šilumą, gyventi dabartine diena, be praeities atsiminimų ar minčių apie rytojaus dieną, — štai, visų norų riba ir nužmoginimo laipsnis, kurį anksčiau ar vėliau, pasieks kiekvienas kalinys, jei pakankamai ilgai bus išlaikytas lageryje. Kol jis dar jaučia alkį ir skausmą — jis dar nepakankamai nužmogintas. Tačiau, ateis laikas, kai jam bus visviena, kas su juo daroma, kada niekas jo daugiau nebeįdomins, kas tik nėra su rišta su jo organizmo funkcionavimu. Tada tik, pagal KV skyrių (kultūros ir auklėjimo skyrius), jis pasidaro “pasitikėjimo vertu” žmogumi — ir po tokio jo nužmoginimo jį galima ir laisviau laikyti be baimės, kad jis mėgins pabėgti.

Žmogus, išsėdėjęs lageryje 5, arba 10 metų gali be rizikos būti išleistas į laisvę, kad jis kokiu nors būdu atsistos sovietų valdžiai skersai kelio. Jis jau “išmokytas” ir mokslo užteks jam ilgam laikui, visai metų eilei. Baimės jausmas jau tvirtai įsigyvenęs jo sieloje, nužmoginimo procesas davė reikalingą rezultatą — gautas “sovjetskij čelovek.”

Sovietų lagerius nuo kitų visame pasaulyje lagerių ir kalėjimų skiria ne tik jų stebėtinai gigantiškas skaičius ir mirtingos gyvenimo sąlygos, bet reikalingumas meluoti, kad apsaugojus gyvybę, meluoti nuolat, metai į metus dėvėti maskę ir jokiu būdu neprasitarti apie ką galvoji. Žinoma, sovietų sąlygose ir “laisvieji” privalo meluoti iš baimės. Lageryje gi, kur suimtieji nuolatos randasi griežtoje priežiūroje, ir taip per ištisus metus, nuo jų elgesio priklauso ar jie kada nors išeis į laisvę. Simuliacija ir melas ten pavirsta reikalingiausia apsisaugojimo priemone. Visur ir visuomet reikia kartoti tai, ką valdžia nori girdėti. Ten reikia vieną kartą ant visados nuslopinti savyje protesto ir sąžinės balsą. Niekas negali ten būti žmogus pats sau — tai pats sunkiausias ir baisus laisvos sielos žmogui reikalas. Ir kalinių milionai neišsiduoda nei žodžiu nei gestu. Ar sovietų valdžia jiems tiki? Žinoma, kad ne! Tačiau ir administracija ir kultūros-auklėjimo skyrius palaiko tą fikciją, sudarydami įspūdį, kad visi kaliniai yra tokie pat geri ir ištikimi sovietų valdžiai žmonės, kaip ir jie patys. Kaliniai tai tik laikinai izoliuoti, patikrinimo tikslu. Mitingai ir susirinkimai, susitikimai, pasikalbėjimai, sieniniai laikraščiai kaliniams — viskas pilna saldžios, “kazennos” frazeologijos, kur negalima rasti nei žodžio tiesos. Sunku Vakaruose išaugusiam žmogui suprasti, ką reiškia 5, arba 10 metų neturėti, nei teisės, nei galimybės atvirai pasikalbėti, išrauti iš savo minčių ir menkiausią “nelegalią” mintį ir tylėti, tylėti kaip karste. Po tokio nežmoniško spaudimo deformuojasi ir subyra žmogaus esmė. Dirbtinose lagerio sąlygose, ilgainiui, neįmanoma nuslėpti ir išsaugoti nuo prižiūrėtojo neleistinų ir pavojingų minčių kontrabandą. Laikui bėgant, žmogus visvien, pripuolamai, išsitars, arba savu elgesiu parodys savo tikrąjį nusistatymą. Savisaugos instinktas verčia milijonus paprastų ir mažiau išsilavinusių žmonių, ne tik meluoti, bet ir vidujiniai prisitaikyti prie fikcijos “vaidinti sovietinį patriotą ir elgtis pagal “žaidimo” taisykles. Tas ir sudaro “perauklėjimo” esmę.

(Bus daugiau)