Ant rašomojo stalo besikrapštant
JURGIS GEDIMINĖNAS
II
Vėl pradedu knistis ant rašomojo stalo susirinkusioje laikraščių iškarpų krūvoje.
Štai, atrandu "Life” žurnalo iškarpas ir savo laiškų nuorašus "Life” redaktoriams dar nuo 1964 metų, kai šis žurnalas (1964.V.8) aprašydamas Žalgirio (Tannenbergo) mūšį visus nuopelnus priskyrė lenkams ir rusams, visai pamiršdamas lietuvius — pagrindinius didžiausiojo tų laikų mūšio dalyvius ir vyriausius vadus — lygiai taip pat, kaip po II Pasaulinio karo, rusai ir lenkai minėdami 550-tąsias šios pergalės metines, visai net lietuvių vardo nepaminėjo.
Nežiūrint mano griežtoko protesto ir pakartotino susirašinėjimo “Life” žurnalas šią didelę klaidą atitaisančių mano laiškų nespausdino, o aš atsisakiau nuo tolesnio šio žurnalo prenumeravimo ir per kelis mūsų laikraščius paraginau pasekti mano pavyzdžiu ir kitus tautiečius visoje Šiaurės Amerikoje.
Dabar jau 8-tieji metai slenka po mano ("Vieno” žmogelio kovos su "Life”, tokiu pavadinimu buvo staipsnis "Karyje”), bet aš visai to nesigailiu. Matau, kad dabartinis “Life” vis išsireiškia prieš karą Vietname, o prezidento Niksono užgaudinėjimui ir kritikai dar įvedęs net specialią skiltį pavadintą “Presidency”.
Nuo to laiko pradėjau prenumeruoti "Time” žurnalą, kuris kiekvienoje savaitinėje laidoje apibėga visus pasaulio įvykius ir turi daugiau ką pasiskaityti negu “Life”. Nesu patenkintas ir “Time”, irgi dėl karo Vietname, o kartu ir prezidento Niksono kritikos, o taip pat dėl šio žurnalo, gal tik man atrodančio, visokių protestuotojų, demonstruotojų ir kairiųjų liberalų, bei radikalų palaikymo. Reiks gal artimiausioje ateityje ir "Time” pakeisti kitu panašiu savaitiniu žurnalu — “Newsweek”.
Štai, turiu “Time” (1971.VI.28) iškarpą, vieno skaitytojo (Peter H. Peel, Los Angeles) laišką, kuriame rašoma: “Nustokite verkšlenę dėl Čekoslovakijos laisvės (ir taip ribotos) užgniaužimo (1968 m. birželio 8 d.). Čekų kariuomenė, 135,000 vyrų stiprumo, galėjo stoti kovon, bent laikinai sulaikydama rusus prie Pragos. Yra visiškai tikra, kad net ribotas čekų pasipriešinimas ginklu būtų iššaukęs visuotiną sukilimą visoje Rytų Europoje. Rusų okupacija tada, tiekimo, psichologiniu ir ekonominiu atžvilgiais, būtų buvusi neįmanoma. Čekai (arba Dubčekas) praleido progą išnaudoti istorinį momentą ir tuo pasmerkė visą Rytų Europą nuolatinei tironijai. Tie, kurie nekovoja dėl savo žemės ir laisvės, nustoja teisės į žemę ir į laisvę ir tuo pačiu į pasaulio užuojautą.”
Šis laiškas turėtų būti labai įdomus ir mūsiškiams buvusios Lietuvos kariuomenės kritikams dėl nepasipriešinimo ginklu rusams 1940 metais. Šis nepasipriešinimo klausimas jau pakartotinai buvo mūsiškėje spaudoje išaiškintas ir apkalbėtas, kad mūsų kariuomenei pasipriešinti okupantui ginklu trūko tik vieno dalyko — įsakymo, kurį turėjo duoti Lietuvos vyriausybė ir vyriausias ginkluotųjų jėgų vadas — Lietuvos respublikos prezidentas. Neturėjome mes nei Mannerheimo linijų nei tokios, kaip Čekoslovakijoj, ginklų pramonės, o ar mūsų 20,000 kariuomenės pasipriešinimas ginklu rusams būtų davęs ką nors geresnio kaip dabar turime, tai irgi ginčytinas klausimas į kurį atsakys tik ateities istorikai.
Gaila, neatrandu popiergalių krūvoje “Draugo” iškarpos, kurioje vienas jaunas buvęs 1 p. DLK Gedimino pulko karininkas savo paskaitoje Lietuvos kariuomenės šventės proga (kažkur netoli New Yorko) apgailestavo simbolinio šūvio trūkumą.
Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia, prisiminiau seną lietuvišką patarlę. Tuo pasakymu jis lyg ir pasmerkė, ar kaltino mūsų kariuomenę pats tuo metu toje kariuomenėje buvęs ir gerai buvusią padėtį žinojęs. Netoli jo gyvenančiam draugui laiške prašiau jį užklausti, kodėl jis pats to simbolinio šūvio nepaleido, ar net visos apkabos simbolinių šūvių neišpleškino ...
Tokio simbolinio šūvio, jeigu būtų panašią paskaitą skaitęs, nebūtų reikalavęs to paties pulko buvęs kapitonas Antanas Rugys, apie kurio, 70-ties metų sukakties proga, pagerbimo iškilmes Patersone, prie New Yorko, skaitau prieš mane ant stalo gulinčioje "Draugo” iškarpoje.
Teko man su šiuo, vertai pagerbtu, solenizantu beveik 5 metus tarnauti tame pačiame pulke Ukmergėje ir Vilniuje. Tai buvo, to paties kpt. A. Rugio žodžiais "pats pirmutinis pulkas”, kurį galima buvo pavadinti ir “suvalkiečių pulku”, nes pulko vadas, padėjėjas, ūkio viršininkas, kapelionas ir kelios dešimtys karininkų, įskaitant ir iškiliosios mūsų solistės L. Šukytės tėvelį, a.a. kapitoną J. Šukį, buvo suvalkiečiai, kurių daugumos jau nebėra šioje ašarų pakalnėje.
Su kpt. A. Rugiu tekdavo, noroms ar nenoroms, susitikti net kelis kartus kasdien ir korespondencijoje jis yra visai neperdėtai apibūdinamas kaip malonus, paslaugus, mandagus, atviras ir, pridėsiu, populiarus vyras, kūrybingai pasireiškęs, netik kaip sporto vadovas, radijo valandėlių režisorius, "žaliojo dobilo” draugijos pirmininkas, bet ir kaip vsuomenininkas.
Tarp laikraščio iškarpų ant mano stalo, matau, guli ir kortelė su vieno žinomo lietuvio profesoriaus adresu. Susipažinau su juo ir šeima senais, vadinamais, “dypukų”, laikais, gyvendamas Detmolde ir Augustdorfo stovykloje, Vokietijoje.
Prieš 6 metus jis buvo vienas iš redagavusių Kanadoje gerai žinomą knygą “Lithuanians in Canada”, kuri man labai nepatiko ir tos knygos įvertinimui (atvirai kalbant, tai nuvertinimui!) parašiau ilgą straipsnį į “Nepriklausomą Lietuvą” Montrealyje, kurią tada redagavo J. Kardelis (jį aš vadindavau “nepataisomu” toleran-tu), kaikieno dideliam nustebimui (jis pats buvo tos knygos redakcinio kolektyvo narys) jis be jokių pataisymų atspausdino. Atsimenu, savo straipsnyje rašiau, kad kaikurių Toronto tautiečių išgarbinimui toje knygoje buvo paskirta daugiau vietos kaip visoms lietuvių kolonijoms, nuo Šiaurės Ontario ligi Britų Kolumbijos sudėjus kartu ... Buvo ir daugiau klaidų bei netikslumų.
Tame pačiame “Draugo” egzemplioriuje, kuriame buvo rašoma apie kpt. Rugio pagerbimą yra ir straipsnis “Kinija po naujausios revoliucijos”, kurį iškirpus ir kartu su panašiomis iškarpomis iš "Time” žurnalo (1972.II.21 ir 1972.III.6), reikėtų pasiųsti į Torontą jaunai tautietei H. Simerl (E. Sabaliauskaitei), kuri pernai pavasarį lankėsi raudonojoje Kinijoje būdama Kanados stalo teniso (ping-pong) komandos narė.
Parvažiavusi iš Kinijos ir, matomai, ieškodama pigaus populiarumo, ar pasirodymo viešumoje ji pradėjo nesaikingai girti Kiniją ir viską, ką ten buvo mačiusi, o jos įspūdžiai buvo plačiai aprašyti ir perspausdinti daugelyje Kanados angliškų laikraščių. Jos pareiškimai, kad raudonojoje Kinijoje nesą elgetų, kad nemačiusi žmonių masių varomų darban, niekas jų užpakalyje nestovėjęs su botagu... Kiniečiai esą laimingi, muitininkai nesidomėję svečių daiktais, nepriėmę dovanų ir visa eilė panašių ir naivių įspūdžių buvo tikras vandens pylimas ant komunistinio malūno ratų. Pastudijavusi mano pasiųstas laikraščių iškarpas su patikimų korespondentų straipsniais, pastudijavusi darbo sąlygas, uždarbius, apsirengimą, kainas, liuoslaikio praleidimą ir pramogas (jei tik ten tokių yra), esu tikras, šioji naiviai ir neprotingai išsišokusi tautietė tikrai nenorėtų jos išgirtoje komunistinėje Kinijoje apsigyventi.
Čia pat iškyla dar vienas klausimas, kodėl panašaus išsišokimo nepadarė kita Toronto tautietė, Nešukaičių giminės atžala, Kanados stalo teniso čempionė kuri (spaudoje apie tai nepastebėjau), be abejo, irgi važinėjo Kinijoje ir daug ką matė?
Juodvi abi yra už Lietuvos ribų gimusios ir nemačiusios tikrojo komunizmo, bet aišku, kaip dieną, kad tautietė V. Nešukaitytė yra kuklesnė, protingesnė ir, turbūt daugiau savo tėvelių pamokyta, bei apšviesta.
Kažin ar E. Sabaliauskaitė skaitė ir žino apie pasipiktinusius jos elgesiu tautiečių laiškus ir pamokymus “Tėviškės žiburiuose”, pernai pavasarį, o jeigu nežino, tai jos Toronto draugai, ar pažįstami tautiečiai turėtų jai pasakyti.
Toliau patieksiu kaikurias trumpas ištraukas iš “Time”: “Darbininkai ir žemdirbiai labai entuziastiškai pasakoja vakariečiams svečiams, besilankantiems Kinijoje, apie visų kiniečių tikėjimą į pirmininką Map, Mao darbus ir t.t. Žmonės gatvėse atrodo pakankamai maitinami..." Čia reiktų pridėti, kad tokio prasto ir kasdien to pačio maisto dauguma iš mūsų, įskaitant ir tautietę H. Simerl, nenorėtų!... “Maisto ir kitokių dalykų parduotuvės yra perpildytos prekėmis, tačiau kaikurios kainos yra neįkandamos paprastam darbininkui uždirbančiam (amerikiečių pinigais) apie $12 per mėnesį. Geri pietūs restorane (amerikiečių pinigais) $2.20, o gero vyno bonka $2.90, o tai yra lygiai taip kaip $10,000 per metus uždirbančiam amerikiečiui reiktų mokėti už pietus $90, o už vyno bonką $100...
Beveik kiekvienas dėvi prastus sunkius darbinius drabužius. Kiekvienas dirba apie 10 valandų kasdien, 6 dienas savaitėje, o septintoji diena dažniausiai praleidžiama privalomų paskaitų klausymu ir Mao minčių studijoms. Apie televiziją daugelis komunų net nėra girdėję. Operos, fil-mos ir drama yra gryna propaganda. Trūksta knygų, ir tos pačios yra tik Mao garbinimas. Vakariečiui gyvenimas raudonojoje Kinijoje būtų nepakenčiamai uždaras ir labai nuobodus.”
Baigdamas šį dalyką dar norėčiau tautietės H. S. paklausti, ar jai yra suprantama kodėl, atvykus į Pekingo aerodromą prezidentui Niksonui, visai nebuvo žmonių, o išlydėjusį amerikiečius svečius Ču Enlai, tame pačiame aerodrome, pasitiko 5000 žmonių miniasu gėlių puokštėmis, šaukdama apie pagirtiną pirmininko Mao revoliucionierišką diplomatinę liniją?
Atsakysiu pats šiai komunizmo nemačiusiai (neskaitau jos Kinijos kelionės komunizmo pažinimu!) ir nepažįstančiai jaunai tautietei, kad komunistinėje santvarkoje viskas yra vyriausybės kontrolėje ir kiekvienas vykdo kas jam įsakyta, net per ašaras džiaugdamasis raudonuoju rojumi ...
Labai gražiai gyvenimą komunistiniame krašte, savo eiliuotose satyrose, išreiškia suvalkietis poetas Antanas Gustaitis:
“O vade, o tėve, pirmūne, kūrėjau, / kuris mane užčiuopi, užuodi, girdi, / Aukoju tau viską, ką savo turėjau /mužiko pakaušy, poeto širdy! / Liepi man dainuoti, — kaip gulbė pragystu, / Liepi man tylėti — kaip grumstas tyliu ... / Liepi man kentėti, kad mintys pakistų — / Vorkutoj ant ledo prišalęs guliu ... / Liepi man prakeikti, ką vakar godojau — / prakeikiau ką gyriau, giriu ką peikiau / Užgiedu ten melą, kur tiesą giedojau / kad būtų tau gera, kad būtų sveikiau / Liepi man regėti ko akys neranda / iš rūko tau rimais pasaulį kuriu, / Dėkoju už terbą, už lopą, uš skrandą / kad žemę praradęs mėnulį turiu... / Aš ploju tau šlovę kol rankos sudrimba / kol himnuos pritemsta vaizduotė laki, / Suklupęs ant kelių bučiuoju tau rimbą / iš džiaugsmo kvatojuos, kad nuogą plaki...”
Šį eilėraštį supažindinantį su komunizmo tikrove turėtų išmokti ar bent atydžiai paskaiytti ne tik tautietė E. Sabaliauskaitė, bet ir toks sovietinių okupantų batlaižys Vytautas Zenkevičius, kuris Jungt. Tautose prisistatęs kaipo Lietuvos užsienių reikalų ministro pavaduotojas, atsakydamas JAV kongreso nariui E. J. Denvinskiui, kuris Jungtinėse Tautose paminėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei kitų sovietų pavergtų tautų okupaciją ir Soivetų Sąjungos vykdomą klasišką imperializmą, apibūdino nepriklausomą Lietuvą kaip atsilikusį žemės ūkio kraštą, kuriame pusę žemės valdė 600 žemvaldžių, o 70,000 smulkių valstiečių valdė kitą pusę ... Skaitau toliau “Draugo” iškarpą ... V. Zenkevičius tvirtino, kad 40% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, o pusė gyventojų neturėję darbo...
Išgyvenęs dabartinę sovietinę santvarką, jis teigė, kad Baltijos valstybių gyventojai patys pasirinko socialistinį kelią .. . Jis, žinoma, neminėjo, kad “sovietinė laisvė” buvo atnešta ant rusiškų tankų!... Jis neminėjo, kad dabartinė sovietinė okupacija pavertė buvusią nepriklausomą Lietu vą Sovietų Sąjungos kolonija, kur dar labiau yra prispausta kaip caro laikais!
Daugelis Jungtinių Tautų atstovų, o ypač iš tokios Tanzanijos, ar kitų, panašių, atsilikusių - neišsivysčiusių kraštų, galėjo pilnai patikėti šiam sovietinei marionetei.
Šio parsidavusio rusiškam komunizmui okupanto bernui ir jo šmeižtams, bei melams, manau, patikėtų, jeigu jo kalbą būtų girdėjusi, anksčiau paminėtoji tautietė E.S., o gal ir nemažas skaičius mūsų jaunimo, ypač iš tų, kurie Lietuvos nematę, nepažįsta komunizmo tikrovės, ar iš savo tėvelių mažai apie komunizmą yra girdėję.
Vartau iš sovietinės Lietuvos gautą propagandinį šlamštelį “ Gimtasis kraštas”, kuriame, grįžęs iš Jungtinių Tautų į Vilnių, V. Zenkevičius duoda ilgą pasikalbėjimą apie savo kelionę ir atstovavimą. Viso straipsnio, žinoma, neperrašysiu Ir nekartosiu, bet beveik kiekviename sakinyje krinta akin melas, šmeižtas ir faktų iškreipimai. Daleiskime, kad ir tokia ištrauka:
“Yra dar ir atvirų Tarybų Lietuvos priešų, kurie skleidžia neapykantą, kuriems nesvarbu lietuvių tautos likimas, kurie ištikimai tarnauja svetimoms valstybėms ir už pinigus kovoja prieš savo tautą. Tokiems nusigyvenusiems politikams visiškai nerūpi Lietuva, o neapykanta socialimui tapo jų pagrindinė profesija it kurios jie ir pelnosi.”
Ar šie žodžiai negalima ir nereikia pritaikyti pačiam draugui “viceministrui” Zenkevičiui? Ar jis nėra Lietuvos nepriklausomybės, o tuo pačiu ir lietuvių tautos priešas? Ar jam svarbu lietuvių tautos likimas ? Ar ne jis už pinigus tarnauja Lietuvos okupantui ir kovoja prieš savo tautą ?
Daug klausimų galima būtų draugą - šmeižiką Zenkevičių užklausti, o į daugelį iš jų jis visai nesugebėtų atsakyti, ypač jeigu daiktai būtų vadinami tikraisiais vardais. Man neteko girdėti, kad Š. Amerikoje būtų lietuvių, kurie už svetimus pinigus kovotų prieš savo tautą, o yra iš pasišventimo ir be jokio atlyginimo dirbančių Lietuvos laisvės reikalui.
Ant mano stalo guli dar ir daugiau įdomių “Draugo” iškarpų, kurių kiekvieną panaudojant galima būtų po atskirą straipsnį parašyti.
Patinka man šis pats didžiausias ir, neabejotinai, pats geriausias mūsų dienraštis, nors aš įtariu, kad kaikurios žinios, naujienos, ar straipsniai yra perduodami skaitytojams šviesesnių vilčių nešančioje šviesoje, o tai yra geras kelias ir pagirtina kryptis.
Nors ne iš mano kaltės, bet su “Draugo” gimdytojais praeityje man teko jau ne kartą laiškais “apsikapoti”. Galutinai su “Draugu” santykius nutraukiau jau prieš keletą metų, kai jo gimdytojai atsisakė spausdinti mano vieną ilgoką korespondenciją. Parašiau po to “Draugo” redakcijon pranešdamas, kad jau daugiau nebedraugausime ir pranašavau jiems, kad naujo korespondento reikės “su žiburiu” pajieškoti...
Štai, dabar prieš mane guli ant stalo “Draugo” korespondencijos, liečiančios mūsų koloniją, iškarpa. Palyginu tą korespondenciją su mano rašyta ir atspausdinta “Tėviškės žiburiuose” ir tai yra tikras nuorašas! Man visai negaila, kad “Draugas” mano korespondencijas nukopijuoja ar nusirašo, bet palinkėčiau, kad nusirašinėtų vertingesnes bei įdomesnes.
Norėčiau ta proga “Draugo” gimdytojams priminti labai tinkantį ir jau prieš kelioliką metų “Karyje” atspausdintą juoką, kai viena jauna lietuvaitė, apie Vendžiogalą, išėjo tarnauti pas lenkų šlėkteles, bet tuojau "kvitino”, o savo mamos užklausta, kodėl ten nenorėjo dirbti, atsakiusi: “Visą laiką chleba, chleba “klebinė-jo”, o apie duonutę net ir nepaminėjo ...”
Taip ir “Draugo” gimdytojai kažkodėl pačių įdomiausių apie mūsų koloniją korespondenciją net nepaminėjo. Kaip ten bebūtų, bet mano pranašystė “Draugo” redaktoriams išsipildė, o šio gražaus ir pačio didžiausio mūsų dienraščio prenumeratos, jeigu kada nors ir atsisakysiu, tai ne dėl kaikurių jo redaktorių nedraugiškumo ir neapykantos man, bet dėl netvarkingo paties laikraščio gavimo.
Gauname “Draugą” 1-2 kartus per savaitę po keletą egzempliorių, kurių vėliau išėję dažnai aplenkia ankstyvesniuosius, o tai labai pykdo ir erzina daugelį mūsų tautiečių.
Pradedu vartyti ant stalo gulėjusį “Į Laisvę” (paskutinį 1970 m.) žurnaliuką, kuriame mano raudonu pieštuku pabraukta kaikas iš straipsnio “Kazys Veverskis”, o tai yra ištrauka iš Vlado Ramojaus “Kritusiems už laisvę” II tomo. Paminėsiu tik būdingesnes bei ryškesnes šio, naujai keliamo, didvyrio paduotas biografijos ištraukas:
“Buvo įstojęs į Karo mokyklą, bet jos nebaigė. 1940 m. atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių, bet jau buvo apsisprendęs bėgti iš rusų pavergtos Lietuvos. Pabėgęs gyveno Berlyne. Į vokiečių okupuotą Lietuvą grįžo 1941 m. rugpiūčio mėn. Kovai prieš nacių okupaciją pogrindyje suorganizavo Lietuvos Laisvės Armiją. 1944 metų rudenį pasiliko Lietuvoje raudonosios armijos užnugaryje organizuoti kovos prieš naujus okupantus.
Veverskis jautė savyje mesianinę misiją. 'Jaučiu, Dievas šaukia mane gelbėti Lietuvą’... yra išsireiškęs Veverskis. Kaip ten bebūtų (kaikas iš jo šaipėsi), tačiau faktas lieka faktu, kad pokario partizaniniame judėjime LLA (Lietuvos Laisvės Armija) suvaidino vieną iš reikšmingiausiųjų vaidmenų. LLA pradžia buvo sunki, nes V., būdamas mažai žinomas žmogus, daug kur sutiko nepasitikėjimą ir abejingumą. Pradžioje jis rėmėsi savo draugais, vėliau įsijungė ir žemesnio laipsnio jaunesnių karininkų. Nors V. karininku nebuvo, tačiau buvęs tokiose sąlygose, kurios leido jam daugelį jų asemniškai pažinti. Tik žymiai vėliau, apie 1944 m., į LLA įsijungė žinomesnių asmenų ir aukštesnio laipsnio karių ... Papildant šio LLArmijos kūrėjo ir vado charakteristiką, reikia pridėti, kad bet kokia neteisybė visada iššaukdavo jo aktyvią reakciją. Jo įsitikinimu, pasipriešinimas neteisybei išvedė jį iš Jurbarko gimnazijos. Išėjo ir iš Karo mokyklos, nes jam atrodė, kad karinės drausmės formom užmaskuojama daug neteisybės ...”
Man jau seniai yra susidaręs įspūdis, kad kaikurie mūsų išeivijos rašytojai, o gal net ir kaikurios organizacijos, serga "didvyrių ieškojimo” liga. Gal Ir reikia, ar reikės ateities Lietuvai ir Lietuvos istorijai tokių didvyrių, kaip save susideginęs čekų studentas Jan Palach, ar mūsiškis Simas Kudirka, ar tokių kaip Lietuvoje žuvę plk. ltn. Juozas Vitkus, kpt. Jonas Semaška, bet, mano nuomone, Vlado Ramojaus keliamas į padanges Kazys Veverskis tokiai rolei yra visai netinkamas.
Kiek man yra žinoma, tai 1944 m., prieš antrąją sovietinę Lietuvos okupaciją, tų lietuviškų “laisvės armijų” ar panašių organizacijų (įskaitant “vanagus” turėjome nemažiau kaip dabar Kanados Kvebeko provincijoje FLQ (Kvebeko išlaisvinimo fronto) celių... Visa tai buvo gerai ir gal reikalinga, tačiau kaip toks Kazys Veverskis, kuris, anot generolo Galvydžio-Bykausko ‘‘žmagus be kara maksla”, visai nežinomas vyrukas, išmestas iš gimnazijos ir iš Karo mokyklos, galėjo pasidaryti Lieutvos Laisvės Armijos vadu? Kaip gi galėjo sėkmingu Lietuvos Laisvės Armijos kūrėju ir vadu būti toks žmogelis, kuris pats nenorėjo drausmės pripažinti, o, kaip žinome, drausmė yra netik kariuomenės, bet ir kiekvienos organizacijos, ir net šeimos, pagrindas !
