B. B.
“1941 metais liepos 22 dieną pasaulis buvo nustebintas netikėto vokiečių puolimo į ano meto Sovietų Sąjungą.” Taip amerikiečių didžioji spauda rašė, trumpai paminėdama ano istorinio įvykio 30 metų sukaktį. Net ir trims dešimtmečiams praslinkus, dar vis tebėra netikrovės šešėlių, tačiau daug kas išryškėja jau tikresnėmis spalvomis; todėl būtų įdomu suglaustai peržvelgti esminius įvykius ir jų išdavas, kai prasidėjo II Pasaulinio karo paskutinioji fazė, nes anų įvykių mes buvome skaudžiai paliesti, su iki šiai dienai neatitaisyta skriauda.
1940 m. liepos mėnesį Vokietijos kancleris Hitleris, įsakė generaliniam štabui paruošti planą "Barbarossa”, 1941 m. birželio mėn. numatomoms operacijoms. Tuo metu, Hitleris nekreipė dėmesio į žvalgybos informacijas ir vadovaujančių karininkų įspėjimus apie galimą rusų ginkluotų jėgų dydį. Generalinio štabo buvo ypatingai pabrėžta, kad vokiečiai negalės kautis dviejuose priešinguose frontuose, todėl buvo nuspręsta, vakaruose stipria gynyba apsisaugoti nuo anglų ir mažųjų kaimynų (Prancūzijos imtinai) rytinių operacijų metu, prieš rusus pasiųsti gerai paruoštą armiją ir oro jėgas, staigiu smūgiu baigti operacijas prieš žiemos pradžią Rytuose, tuomet visu svoriu pulti anglus visuose jų laikomuose postuose.
Tai buvo kaž kas panašu į Napoleono šuoliavimą nuo Anglijos kanalo į Dunojaus slėnį 1805 metais, kad sumušus austrus prie Ulmo ir Austerlitzo.
Hitlerio įsitikinimu, rusai turėjo būti parblokšti pusmečio laikotarpyje dėka geresnių karinių jėgų, motorizacijos, intensyvios oro jėgų paramos, metų laiko (vasaros-rudens), žemės paviršiaus (lygumos, tinkamos tankų veiksmams), rusų jėgų išdėstymo, jų pajėgumo ir pagaliau netikėtumo (kuris buvo laikomas pagrindiniu faktorium).
Skaityti daugiau: Trys dešimtmečiai nuo 1941 m. liepos 22 dienos
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Manau, to užteks.”
Grįšime prie lietuvių gyvenimo lageriuose.
Neišpasakytas lagerio vargas, kaip naktis, juos supo. Po kiek laiko viskas, ką jie buvo atsivežę su savimi, ar tai kokių daiktų, ar kokių smulkmenų, buvo arba parduota, arba banditų (urkų) atimta. Protingesnieji iš jų, kas tik buvo galima, pardavė lagerio administracijos personalui, prižiūrėtojams, arba progai pasitaikius, pašaliečiams, už tai gaudami šiek tiek lengvesnį darbą, duonos, arba valgiui papildomą kuponą. Visi kiti per trumpą laiką buvo apiplėšti, kai į lagerį pateko urkos, nuo kurių nieks negalėdavo apsiginti, arba kai prasidėjo etapai, t.y., suimtųjų iš vieno lagerio į kitą siuntinėjimas. (Urkomis lageriuose vadinami kriminalinių banditiškų savybių žmonės, ne pagal baudžiamojo kodekso atatinkamus straipsnius, bet psichologinėje prasmėje, kaip tam tikras lagerio tipas. Urka — žmogus plėšikas, kuriam keletas papildomų lagerio metų tai tik nusispjauti. Tai banditas ir vagis, kuris ima viską, kas jam patenka po ranka, kuris išnaudoja kito silpnybes, be mažiausio sąžinės graužimo. Urka gyvena tik esama diena, niekuomet negalvodamas apie ryt dieną. Viską, ką tik pagrobęs, arba pavogęs, jis suėda tuč tuojaus, kas nesaugiai padėta — tuojaus paims. Jis visuomet alkanas, piktas, neapkenčiantis visko ir visų, visuomet pasirengęs muštynėms ir vagystei. Lagerio administracija daug ką urkoms dovanoja, nes, iš vienos pusės, jų bijo, iš kitos, gi —nelaiko juos politiniai pavojingais. Už nedidelį atlyginimą urkos mielai užsiiminėja šnipinėjimu ir bendradarbiauja su KGB. Sovietų lageriuose, kur jie sumaišyti su politiniais kaliniais, urkos visais atžvilgiais yra privilegijuoti, nes režimas juos pavojingais nelaiko. Politinius kalinius, ypatingai pabaltiečius, urkos kolioja “prakeiktais fašistais” ir visur pabrėžia savo privilegijas. Urką galima iš karto pažinti — iš jo sudraskytų drabužių, iš jo iššaukiančios ir nachališkos laikysenos, iš jo darkytos kalbos ir iš priekabių kiekvienu momentu pradėti muštynes. Jaunuomenė, patekusi į lagerį, greitai sužvėrėja ir virsta urkomis. Šio likimo neišvengė ir mūsų jaunuomenė, nežiūrint socialinės kilmės ar auklėjimo.
Jaunuoliai 17-18 metų, patekę į lagerį, arba greit nusilpsta ir pamažu išmiršta, arba dar greisiau perima banditų laikyseną ir pasaulėžiūrą. Per palyginti trumpą laiką jie išmoksta įskaudinti, vogti, nesivaržydami paimti svetimą daiktą ir kaip tikras urka, nachališkai žiūrėti į akis: “Tik pamėgink pasakyti bent žodį!” Barake jų bijo, nes visiems yra žinoma, kad jie praneša KGB apie ką kaliniai tarpusavy kalba.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
