TĖVYNĖJE: Rezistencijos vaizdai dabartinėje okupacijoje

Kersteno komisijoje Muenchene birželio 28 apklausinėjime MVD pulk. Burlickis liudijo, kad pasipriešinimas Lietuvoje nėra palaužtas. To pasipriešinimo nuotaiką savo pergyventais vaizdais pateikė kun. Kęstutis Balčys LF bičiulių gruodžio 12 surengtoje Laisvės Kovotojų pagerbimo valandoje New Yorke.

-o-

Buvo 1946 vasaros atostogos. Įsėdau į siaurąjį traukinėlį ir pajudėjau Biržų pusėn pas savo mokslo draugą Gediminą. Vieną pavakarę grįžom su juo namo, gimnazijos pusėn. Ėjome besišnekučiuodami. Staiga pastebėjome nemažą žmonių būrelį aikštelėje. Iš ten buvo girdėti tylus verksmas. Norėjau sprukti, bet Gediminas pagriebė mane už rankos ir vedėsi arčiau prie žmonių.

Gal porą minučių težiūrėjau, — tačiau tai buvo baisu. Trisdešimt dviejų partizanų lavonai gulėjo išniekinti aikštėje. Batai nutraukti, rūbai kruvini, suplėšyti ir apdegę. Daugelio veidai taip sužaloti, kad pažinti negalima.

Drebančia širdimi sprukau iš ten... Tačiau nuo to vaizdo niekad nepabėgau.

Ten trisdešimt du Lietuvos didvyriai žuvo; ten jų išniekinti palaikai skelbė didžiulę meilę savo tautai ir valstybei; meilę, kuriai nebaisūs jokie budelio pasityčiojimai.

Ana baisi, šiurpulinga aikštės scena Biržuose buvo tikrai simboliška, nes kraujo ir didvyriškos aukos ženklu yra visi mūsų rezistencijos atvejai nužymėti.

-o-

Partizanų žygdarbiai nuolat buvo kartojami iš lūpų į lūpas. Tačiau viena žinia pritrenkė kaip žaibas visą Panevėžį. Toks didis dalykas čia nutiko, o nė nepajutome ...

Žiauriose kautynėse raudonieji sugriebė sunkiai sužeistą partizanų vadą. Ne iš gailestingumo nugabeno jį į Panevėžio apskrities ligoninę. Jie troško, kad jo mirtis nenusineštų su savim jiems reikalingų paslapčių. Net ligoninės kambaryje stipri milicijos sargyba saugojo jį dieną ir naktį. Tačiau didvyriškai drąsai nėra užtvarų. Partizanai sužinojo apie savojo vado nelaisvę ligoninėje, apie jo sveikatos padėtį ir kuriame kambaryje jis paguldytas. Patogiausiam laikui atėjus, įvyko “pavogimas”. Partizanai dienos metu savąjį vadą, milicijos saugomą, pasiėmė iš nelaisvės ligoninėje ir vėl susigrąžino į laisvės postą girioje. Šis nuostabiai drąsus žygis pareikalavo ir aukos. Vienas vaduotojų buvo nušautas, besitraukiant iš miesto.

Kraujo auka skaudi, o mūs žemėje ji yra ir labai dažna. Vienos Vabalninko šeimos visi penki sūnūs žuvo partizanų eilėse. — Kitu atveju motinos širdis plyšo, tačiau ji rusams tvirtino “nepažįstanti” savojo sūnelio, mano klasės draugės jaunesniojo brolio.

-o-

Partizanams būtų neįmanoma išsilaikyti be užsimaskavusių bičiulių paramos. Ta pagalba buvo apgalvota ir labai budri. Vieną vasarą praleidau K. vargoninkaudamas. Sužinojau, kad netolimoje klebonijoje buvo ištisus metus slaugomas ir slepiamas “žaliukas”, žymus partizanų vadas. Kiek teko pergyventi per dažnas raudonųjų kratas! .. Pasakojo, kaip keliais atvejais tik Dievo malonė išgelbėjo. Vieną ankstų žiemos rytą staiga įsiveržia raudonieji per virtuvės duris Brolis “žaliukas” vos spėjo pro kitas duris išbėgti bažnyčion. Naktį buvo ką tik naujai pasnigę. Sumani šeimininkė drebančiomis rankomis griebia šluotą ir išbėga sniego šluoti, kad sunaikintų pėdsakus.

Tą vasarą ten begyvendamas, skaičiau to paties vado redaguotus pogrindžio lapelius, žinomus visoje apylinkėje. Jis tebegyveno netoliese

Pažįstamas Augštaitijos klebonas sunkiai dirbo 1944 metų pavasarį, perrašinėdamas metrikų knygas. Jis vienas išgelbėjo visą savosios parapijos jaunimą nuo rusų mobilizacijos. Visi jaunuoliai, pagal naują metrikų knygą, buvo per seni arba per jauni.

Kaimyninis klebonas nusivežė mane vieną šiokiadienį pas save atgroti iškilmingų Mišių. Nesakė, kokia proga. Įėjęs bažnyčion nustebau: radau ją pilną pilnutėlę žmonių. Greit sužinojau — tai metinės Mišios už nužudytus sūnus ir brolius. Lygiai prieš metus ten buvusi didelė kova, daug kraujo pralieta. Dabar slaptai susirinko šeimos pasimelsti metinėse už savo žuvusius didvyrius. O tas skausmas jų veiduose buvo sopulingai baisus...

-o-

Lietuvių suiminėjimas ir trėmimas į Archangelsko, Komi sritis, į Uralo anglies kasyklas vis gausėjo.

Pilni kalėjimai buvo iš karto ištuštinami, žiauriomis procesijomis gatvėmis dienos metu nuvaromi į geležinkelio stotį, kur laukė vagonai. Baisios nuteistųjų bei ištremtųjų sąlygos daugeliui be laiko užmerkė akis. Tačiau kiti išliko ir grįžo nepalūžę, net iš pirmosios raudonųjų okupacijos laikų. Kalbėjausi su aštuoneris metus Komi respublikoje iškalėjusiu inžinieriumi. Jis pasipasakojo, jog niekuomet nebuvo paabejojęs, jog Lietuvon jis sugrįš. Jo tikėjimas išsipildė.

Mano artimiausias gimnazijos draugas Alekas atrašinėjo man laiškus kas mėnesį iš Barnaulo srities Sibire. Rašė apie baisias gyvenimo sąlygas, vietinių gyventojų neraštingumą ir palinkimą į alkoholį. Labai charakteringa, jog lietuviai su sibiriokais visai nebebendravo. Visi puoselėjo tėvynėn grįžimo viltį. Alekas pradėjo leisti slaptą laikraštėlį “Naujoji Aušra”. Paskui mūsų susirašinėjimas nutrūko. Po kelių mėnesių slaptai iš Barnaulo srities parvykusi panelė I. papasakojo, jog rusai pačiupę Aleko laikraštėlį ir uždarė jį į koncentracijos lagerį. “Tačiau Aleko niekas nepalauš”, kalbėjo ji, Sibiro tremtyje užaugusi lietuvaitė.

-o-

Norėčiau pasakyti keletą žodžių apie Lietuvoje augantį jaunimą. Turime prisipažinti, jog nuolatinė komunistų propaganda ir gyvenimo sąlygos mažiems vaikams turi nemažos įtakos, darydamos juos labai atsargius ir vengiančius išsišokimų. Gyvenimas vergijoje išmoko vargo, bet palaužia tik nedaugelį — silpnesnius.

Štai keli mano klasės draugų pavyzdžiai. Daug žadėjęs poetas Paulius buvo kalinamas Lukiškyje, kankinamas. Bet išliko tvirtas, kaip visada. “Nieko jie iš manęs neišgavo ir nieko nepasirašiau!” pasakojosi jis man vėliau. Petras baigė universitetą ir eina atsakingas pareigas Vilniuje. Jis neįkliūna, bet daug kam padeda. Česlovas baigė mediciną ir išliko tikrai taurus lietuvis. Vytautas dabar vadovauja geologinėms ekspedicijoms, pasižymėjęs gabumais toje srityje. Tai tik keli pavyzdžiai iš mano klasės draugų gimnazijoje. Vieni mūsų brolių sudeda kraujo auką tėvynėje. Jų eilėse turime ir daugumą mūsų vyskupų. Tačiau nemažiau tenka žavėtis ir tomis asmenybėmis, kurios mokėjo užimti augštas pozicijas ir, ten būdami, pagelbėti daugeliui. Apie vieną asmenį išsireikšta: “Tai bent vyras! Pusę viso pogrindžio išlaiko, o moka dar ir Stalino ordeną gauti!... Ilgai okupacijai tokių žmonių reikia.

-o-

Pagaliau, žodelis apie mieląją Alma Mater, Kauno kunigų seminariją. žinojome savo paskirtį bolševikinėje santvarkoje, kur religija lyginama opijumui. Tačiau mokėmės, auklėjomės, rengėmės gyvenimui. Tai buvo savotiška autonomiška salelė okupuotoje Lietuvoje. Tiesa, mus visus tardė, grasino, mušė. Gyvenome pusbadžiu šaltose patalpose. Tačiau turėjome progos šviestis tamsioje tautos naktyje.

Pavyzdžiu imu profesorių, kuris visa siela atsidavė alumnų auklėjimui. Jo paskaitos pilnosios demokratijos, tikros tolerancijos temomis buvo mūsų visų giliai į širdį įsidedamos. Dievas duos, pamatysime tą jaunąją kunigų kartą ne tik iškentėjusią bedievybės viešpatavimą, bet kartu parengtą laisvos Lietuvos atstatymo darbams. Teleista bus man pakartoti to dvasininko, mūsų tiesiog vadinamo “Mokytoju”, raginimus: “Nepalūžti, išlikti lietuviais, pasitikėti Dangaus Tėvo Apvaizda, visad prašyti lietuvių šventųjų bei kankinių užtarimo."

Kai atsisveikinau su mielaisiais seminarijos kurso draugais, jie nuoširdžiai man pareiškė, jog manęs nesmerkią dėl išvykimo: tačiau jie patys bevelytų likti — kovoti kovojančioje tautoje.

-o-

Tokia yra mūsų tautos didžiojo skausmo mozaika. Noriu pastebėti, jog ne vien skausmas joje viešpatauja. Ne! — Ten yra dar viena svarbesnė idėja — tai pagrįsta viltis!

Rezistencijos šauksmas netilsta tėvynėje. Jis aidi visur — po laisvą ir nelaisvą pasaulį, kur tik lietuviškoji širdis beplaktų. Toji rezistencijos idėja mus visus jungia ir duoda pagrindo Didžiajai Vilčiai!

Dar 1949-aisiais metais gavau iš Lietuvos savo draugo laišką, pranešantį, jog visi kurso draugai buvo įšventinti kunigais, jog jis esąs paskirtas į Utenos apylinkę. Įspūdingai jis primena man apie didžiulį, šventą ir visų mūsų bendrą darbą. Ir laišką baigia šiais žodžiais: “Žinoki, Kęstuti, jog nei kilometrai, nei mirtis nepajėgia išskirti tų, kuriuos jungia meilė Kristuje”.

-o-

Mieli Bičiuliai! — Jau daugelis metų prabėgo nuo kovo 21, 1947 m., kai apleidau brangiąją tėvynę. Daug ko gerai nebeprisimenu. Pagaliau, tebuvau jauniklis filosofijos bei teologijos studentas ir nebuvau įsijungęs į organizuotą rezistenciją. Todėl mano duodami rezistencijos epizodai nei pilni nei patys charakteringieji. Tačiau jei šios mažytės žiežirbėlės skaidriai rastų atgarsio mūsų širdyse, tada tik pagalvokime — koks nuostabiai gražus yra pats tautos rezistencijos židinys!...

Kun. K. Balčys