Juozas Brazaitis: Koegzistencijos babelis

NR. 5 (42) 1955 M. VASARIS

Tarp žodžių, kuriuos dabar vieni taria su pietizmu, kiti su kartumu, yra “taikingos koegzistencijos” žodis. Žodis nuo pernai virtęs mada ir Vakaruose. Vieni jį vartoja kaip magišką burtažodį, su tikėjimu, kad jis išgelbės žmoniją; kiti žiūri į šitą tikėjimą kaip į masinį psichozą, prietaringą iliuziją, kurioje nesirūpinama pastebėti, jog šis žodis vienaip suprantamas Vakaruose, kitaip Rytuose.

Esame tarp tų, kuriems ne vistiek, kaip Vakarai tą žodį supras ir dėl jo apsispręs, nes nuo to priklausys ir mūsų, čia gyvenančių, ir mūsų kraštų likimas.

1. KOEGZISTENCIJA EUROPOS SUPRATIME

Skirtas politiniam gyvenimui koegzistencializmo, ar koegzistencijos, žodis yra vartojamas iš panašumo su egzistencializmu, žinomu filosofijoje. Filosofinis egzistencializmas sutelkia savo dėmesį į žmogaus žemiškuosius rūpesčius ir išlikimą. Koegzistencializmas, koegzistencija politikoje turi reikšti susirūpinimą išsilaikyti Vakarų ir Rytų pasauliams šalia vienas antro, rasti tokius tarp savęs santykius, kad kiekvienas galėtų gyventi pats ir nekliudyti gyventi kitam. Taip ją suprato ir britų opozicijos lyderis Attlee rugsėjo 12 pareiškime: “Ji (koegzistencija) nereiškia nei appeasmento, nei prievartos nusistatymų išsižadėti. Ji reiškia, jog mes kitiems paliekame tvarkytis su savo reikalais, kad jie nesikištų į mūsiškius”.

Tarp įvairių laipsnių, kuriais šiandien išreiškiami tarpusavio santykiai tarp tautų, tarp grupių, tarp asmenų, o šiuo atveju tarp Rytų ir Vakarų, koegzistencijai tektų vieta tokioje eilėje : vienybė — draugingumas — taika — koegzistencija — šaltoji taika — šaltasis karas — karas.

Vakarų Europai koegzistencija su Rytais priimtina. Tuo reikalu skirtumo tarp vyriausybių ir visuomenės nedaug. Net maža besvarsto, ar tokia koegzistencija yra galima. Šį klausimą peršokdami, eina tiesiai prie tolimesnio: kokiais būdais ją pasiekti. Tačiau atsakymo, vieningo, aiškaus, ne tik Europa, bet iš viso Vakarai neturi. Salvador de Madariaga, Ispanijos diplomatas ir filosofas, dabar egzilas, Oxfordo profesorius, tvirtina, kad Churchillio, Mendes-France, Eisenhoerio ir kt. pasisakymuose “taikingos koegzistencijos” žodis yra neaiškios prasmės (N. Z. Zeitung). Ją aiškindamas, Madariaga primena ir Paneuropinio Sąjūdžio rezoliuciją, priimtą pernai Baden-Badene kongrese, kurioje už koegzistenciją aiškiai pasisakoma:

“Paneuropinio Sąjūdžio tarptautinis tikslas yra taikinga Rytų ir Vakarų koegzistencija, kad padarytų galą šaltajam karui, ginklavimosi lenktynėms ir atominei grėsmei”.

Tą koegzistenciją sąlygoja tokia prielaida:

“Paneuropinis Sąjūdis kaip prielaidos pasaulio taikai reikalauja tautoms tarp geležinės uždangos ir Sovietų Sąjungos laisvų rinkimų tarptautinėje kontrolėje”.

Mendes-France, atvykęs į Washingtoną, 1954 lapkričio 18 pasisakė :

“Iš tikrųjų mes koegzistuojame jau dešimt metų nuo karo pabaigos ir galbūt galime pasakyti— taikingu būdu, nes apskritai imant, nėra jokio konflikto, jokio karo tarp kalbamų valstybių ... Mūsų supratime koegzistencija, arba taikinga koegzistencija, reiškia, kad jokia šalis neturi jaustis grasoma kitos šalies veiksmų”.

Jis esąs pasiryžęs svarstyti kitos pusės pasiūlymus “konstruktyviniams žygiams” ir “tiesioginiams susitarimams”. Pasižada svarstyti kitų siūlymus, bet su savais siūlymais vengia rodytis.

Koegzistencijai prielaidų nesuformulavo nė tas, kuris pirmasis drįso perduoti Vakarų pasauliui su rekomendacija koegzistencijos žodžius, pirmiau reikštus sovietų — Winston Churchillis. Salvador de Madariaga tiesiog pastebi, kad Churchillis niekad šios rūšies pasisakymuose nebuvo reikiamai aiškus. Tokis žodžio meisteris galįs būti neaiškus tik tada, kai jis aiškus nenori būti. Tačiau jo užuominos Madariagai sudaro įspūdį, kad koegzistenciją laikytų galimą tokiomis prielaidomis, kurios

*    Vakaram užtikrintų taiką;

*    nesikišimą į vidaus reikalus ;

*    grąžintų rytų Vokietijai laisvę — nors ir visų kitų sovietų pavergtų europiečių kaina.

Pastarasis punktas yra vienintelis, kuris yra daugiau negu status quo, reikalaudamas iš sovietų tam tikros teritorinės nuolaidos. Churchillio prielaidos būtų priimtinos Europos didžiajai daliai.

2. AMERIKOS SUPRATIME

Amerikos supratimas ir jos reikalaujamos prielaidos koegzistencijai nesutampa su europiniu. Jai yra gyvas ir pirmasis klausimas, europiečių peršoktas: ar koegzistencija iš viso galima. Vienos nuomonės nėra tarp valdžios ir visuomenės, tarp vyriausybės ir Kongreso, tarp atskirų asmenų. Du aiškūs kraštutinumai ir kova. Tačiau pačioje vyriausybėje, kurią spaudžia pramonininkai, prekybininkai ir kitos užkulisinės jėgos, stiprėja koegzistencijos mintis, nors prezidentas šio žodžio vengė, pasigaudamas “modus vivendi” ar panašių.

Koegzistencijos prielaidų Amerika taip pat nepasako aiškiau. Tarp jų betgi ryškėja

*    Austrijos taikos sutartis, kuri leistų pagaliau tai valstybei laisvai reikštis ir išeiti iš sovietinės įtakos;

*   Vokietijos sujungimas, kuris pareikalautų taip pat nuolaidų iš sovietų;

* tam tikro laipsnio nusiginklavimas ir jo kontrolė, kuri užtikrintų saugumą.

Iš to, kad atsakingieji valstybės vyrai jau vengia kalbėti apie pavergtųjų išlaisvinimą, bet iš kitos pusės nepraleidžia progos paryškinti laisvės ir teisingumo principų tautoms tvarkytis, galima būtų spėlioti, kad šitų principų taikymo plotas paliekamas kaip derybų medžiaga ; ar Amerikai daugiau ar mažiau užsiprašyti ar kiečiau ar nuolaidžiau principų plotmėj laikytis, priklausys nuo konkrečių sąlygų galimų derybų metu.

3. RYTŲ SUPRATIME

Kitaip į koegzistenciją žiūri Maskva. Buvęs Rumunijos užsienių reikalų ministeris Gregore Gafencu savo knygoje “Préliminaires de la guerre a 1‘Est” atkreipia dėmesį, kad sovietinis galvojimas turi kitokią logiką nei Vakaruose. Terminai tie patys, bet jų prasmė kita ir su laiku dar kintanti. Taika reiškia veržimąsi pirmyn ir naujų teritorijų įgijimą; taikos ofenzyva reiškia pastangas pralaužti priešo frontą ir pastūmėt: taiką (sovietiškai suprantamą) kiek galima pirmyn. Panašiai ir “taikinga koegzistencija” sovietiniame supratime nėra statinė būsena, kaip tai norima suprasti Vakaruose. Sovietams tai nereiškia stabilizavimosi, sustingimo tam tikrame punkte. Ji reiškia laikinį stabtelėjimą, pauzę, kad galima būtų atsikvėpti, pergrupuoti jėgas ir veržtis vėl tolyn, ko reikalauja komunizmo esmė.

Šitą Gafencu iškeltą dinaminę koegzistencijos prigimtį liudija ir sovietinių vadų neslepiamas pasisakymas. Madariaga citavo šveicarų spaudoje, ir pokalėdinė-je kalboje Dulles prisiminė Stalino žodžius, pasakytus 1927 partijos 15 kongrese:

“Negalime užmiršti Lenino pareiškimo, kad mūsų statyba žymia dalimi priklausys nuo to, kiek sėkmingai mums pavyks nudelsti mūsų karą su kapitalistiniais kraštais; karą, kuris yra neišvengiamas, bet kuris gali būti nudelstas, ligi bus pribrendęs proletarinis karas Europoje, arba ligi kolonialinės revoliucijos pasieks viršūnę, arba ligi kapitalistai tarp savęs ims kariauti dėl kolonijų grobio. Dėl to turime laikyti savo neišvengiamu uždaviniu palaikyti taikingus santykius su kapitalistiniais kraštais. Mūsų santykių su kapitalistiniais kraštais pagrinde turi būti koegzistencijos tarp dviejų viena kitai priešingų sistemų pripažinimas”.

Iš to pareiškimo Madariaga daro išvadą, kad koegzistencija Rytams tėra priemonė laikui laimėti, ligi ateis neišvengiamas atsiskaitymas tarp kapitalizmo ir komunizmo. Komunistams tai labai aišku.

Ir Margit Gantenbein, analizavęs komunistinės Kinijos norą siekti koegzistencijos, prieina tą pačią išvadą:

“Koegzistencija yra pageidaujama, ligi kietas priešas suminkštės ir ligi pačiam reikalinga ramybė” (Die Tat 1954. 12. 19).

O komunistų partijos gen. sekretorius Chruščiovas kom. Kinijos min. pirm. Chou En-lai atsilankius Maskvoje priėmimo metu kalbėjo, kad santykiai tarp Kinijos ir Rusijos esąs koegzistencijos pavyzdys. Dėmesio vertas šitas paaiškinimas, kuris iliustruoja, kaip praktiškai atrodo toji koegzistencija — tada, kai Kiniją valdo Maksvos valia.

Skirtingas koegzistencijos supratimas kitaip verčia galvoti komunistus ir apie jos prielaidas. Jas apytikriai išreiškė maršalas Bulganinas 1954 lapkričio 7 kalboje.

*    Europos kolektyvinis saugumas, t. y. Europa su Rusija, bet be Amerikos;

*    Vokietijos sujungimas “taikingomis priemonėmis, t. y. Vokietija neapginkluota ir tokie rinkimai, kokius siūlė Korėjoje;

*    Praporcingas nusiginklavimas, kuris leistų tvirtai apsiginklavusiai Rusijai turėt persvarą, ir “masinio naikinimo ginklų” uždraudimas.

Iš tos analizės tegalima išvada:

*    skirtingas koegzistencijos supratimas tokią koegzistenciją, kokios nori Vakarai, pastovią padaro negalimą;

*    koegzistencija tegali būti tam tikram laikui, kurio terminas priklausys daugiau nuo Rytų, ne nuo Vakarų apsisprendimo;

*    Rytai tokios koegzistencijos pageidauja, Vakarai ją pergyvena vis daugiau ir daugiau kaip neišvengiamą.

4. KOEGZISTENCIJOS ŠAKNYS

Egzistencialistinis filosofavimas išryškino europinio žmogaus rūpesčius savo buvimu žemėje. Prarasdamas rūpestį buvimu antgamtėje, žmogus tik sustiprėjo baimėje, nerime dėl savo likimo. Atlanto chartos pažadai išvaduoti žmogų nuo baimių ir nesaugumo lyg buvo atsiliepimas į tuos egzistencinius žmogaus rūpesčius. Žmogaus egzistenciniai rūpesčiai dabar virto tautų ir valstybių egzistenciniais rūpesčiais. Ir koegzistencija turėtų išvaduoti atskirus žmones ir tautas nuo netikrumo, nesaugumo jausmo, nuo grėsmės būti sunaikintam. Europos žmonės, kurie pergyveno sunaikinimo vaizdus, itin jautrūs šitai naujai grėsmei. Dėl to jie taip veržiasi į koegzistenciją. Jie pro pirštus pažiūri į bet kurias prielaidas, kad tik jų dabartinė padėtis nebūtų paliesta. Pagal šūkį: gelbėkis, jei gali, Europoje sustiprėjęs susirūpinimas sava egzistencija — individualine ar tautine; dėl to maža turi atgarsio principai, kitų žmonių ir tautų likimas. Dėl to Europoj taip nublanko jungtinės Europos idėja, ir su pavergtųjų likimu jie yra visai susipratę. Šis psichozas itin sustiprėjo nuo pereitų metų pradžios, kada Anglijoje buvo aliarmuota, jog sovietai yra pajėgūs sunaikinti pusę Britanijos gyventojų, jog bombos gamybai surasta nauja medžiaga, ryškiai suprastinusi ir atpiginusi visą darbą.

Bet koegzistencija tarp Rytų ir Vakarų tegali būti laikinė. Tad ji vakarų Europos žmogui grėsmės negali panaikinti, o tik nudelsti. Žinojimas, kad grėsmė gali pribręsti kiekvienu momentu, dar labiau dezorganizuoja žmogaus dvasią, kuri gali eiti iki kraštutinumų, kad tik iš tos grėsmės išsivaduotų, į desperacinį pasipriešinimą, o gal dar greičiau į visišką kapituliaciją.

Tokis yra tragiškas europinio žmogaus pergyvenimas ryšium su ta koegzistencija.

Amerikos dvasia kita. Dulles kalba po Naujų Metų (N. Y. H. Tribune 1955. 1. 12) rodė, kad sovietinis koegzistencijos supratimas čia kiaurai peržvelgiamas. Ir jei vis dėlto Amerikos vadovaujantieji asmens linksta nevengti koegzistencijos, tai dėl kitokių motyvų nei Europoje. Tarp tų motyvų verti dėmesio šie:

*    Amerika siekia išlaikyti su Europos sąjungininkais politinę vienybę, o griežtesnis Amerikos žodis ar žygis galėtų nubaidyti sąjungininkus, ir Amerika galėtų pasilikti viena; jie nori koegzistencijos, tad neatsisako nė Amerika.

*    Amerika tikisi, kad ir laikinės koegzistencijos tarpas gali veikti Vakarų naudai. Amerikiečiai tiki, kad “taikinga koegzistencija” gali virsti “rivalizuo-jančia”, kurios metu Azijos tautom būtų duota ūkinė pagalba ir jos dėka pačios Azijos tautos prieitų išvadą, jog amerikinė gyvenimo sistema yra geresnė už komunistinę. Amerikiečiai tiki, kad laikas gali atnešti pačioje Sovietų Sąjungoje persitempimo ir nuovargio.

*    Amerika tiki, kad ir realiai ginkluotai jėgai Vakaruose sukurti dar reikalingas laikas, nes turės būti apginkluota Vokietija, be kurios vargiai įmanomas ir ginkluotas konfliktas su Sovietais. O tam reiks dvejų - trejų metų.

* Pagaliau pasisakyti už koegzistenciją naudinga ir taktiniais sumetimais, kad parodytum, jog tu jos nori, o tik tavo priešininkas ją sukliudo.

Šie ir kiti mums nežinomi motyvai veikia, kad palankumas koegzistencijos idėjai auga ir Amerikos vyriausybės sluogsniuose, skaldydamas kariuomenės štabo, Kongreso narių nuomonių vieningumą ir, anot šen. Knowlando žodžių, taikytų Kinijos reikalui, išvystydamas propagandą nutildyti tiems, kurie imasi kitaip analizuoti.

5. KOEGZISTENCIJOS NEŽINOMIEJI

Nematematiniame apskaityme pasitaiko neįkalkuliuoti nežinomų dydžių, kurie gali lemiamai iškreipti visą apskaitymą, kai reikia jį vykdyti. Minėtame amerikiniame apskaityme du nežinomieji dydžiai dėmesio itin verti ir Amerikai būdingi.

Vienas tai Amerikos perdėtas optimizmas, šviesi pažiūra į žmogaus ir žmonijos evoliuciją, lyg senoji deistinio tikėjimo liekana, kurią buvo Goethe “Fauste” išreiškęs, tardamas, kad žmogus ir žmonija per klaidas ir griuvimus eina gerėjimo keliu. Tuo tikėdamas Rooseveltas nustatinėjo Amerikos santykius su Maskva ir pasvajodavo net Staliną atversti savo nuolatiniu bendravimu. Tuo tikėdama ir paskesnė Amerika organizavo Europos apsaugos bendruomenę, tardama, kad laikas veiks jos naudai. Toks optimizmas gundo laukti ir nesiimti iniciatyvos piktybei užbėgti už akių, leisti jai išaugti iki grėsmingo dydžio. Rytų-Vakarų atveju tai gresia sovietiniu apsiginklavimu iki prilygstant ar pralenkiant Vakarus.

Kitas nežinomasis, kuris gali duoti netikėtų vaisių, tai Amerikos dvejopa propaganda. Patirštinti vaizdai apie atominių ginklų galybę, kuri išgriausianti Amerikos miestus per trumpą laiką, organizuoja masėje egzistencinę baimę, irracionalinį nusistatymą prieš tų ginklų vartojimą, palaiko pasiilgimą “pacifizmo”, kurį Vakaruose (ne sovietuose!) platina komunistai. Tuo atžvilgiu Amerikos masė gali būti privesta iki tos egzistencinės baimės ir nesaugumo jausmo, kuris yra apėmęs europinę. Broliai Alsopai užsiminė, kad ta baimė pasieks Ameriką po 2—3 metų, kai ji patirs, jog nėra saugumo nuo sovietinių lėktuvų.

Iš kitos pusės vyriausybė, savo propagandoje vis daugiau nutylėdama tarptautinius reikalus ir kreipdama dėmesį į ūkinės gerovės idealą, nejučiomis gundo masę izoliuotis nuo plačiojo žvilgsnio, įsivynioti į asmeninės materialinės gerovės siekimus, prarasti tuos idealistinius, principinius nusistatymus, kuriais dabar Amerika gal vienintelė taip skaidriai šviečia tarp didžiųjų tautų ir dėlto Europoje vadinama nayvi, nereali. Šiuo keliu Amerikos masė artinama bus į europinę. Ir nelengva bus ją atitiesti, kai bus pamatyta žala. Nelengva juk buvo likviduoti žalą, kurią buvo padarius vyriausybės sąmoninga promaskvinė, prokomunistinė propaganda masėje karo metu.

Chaose dėl koegzistencijos švystelėjo Pijaus XII sausio 3 pokalėdinė kalba apie koegzistenciją. Joje buvo skirtos trejopos koegzistencijos: koegzistencija baimėje, koegzistencija klaidoje ir koegzistencija tiesoje.

Anksčiau apžvelgti koegzistencijos reiškiniai daugiausia yra kilę iš baimės, ypačiai Europoje.

Apžvelgtos koegzistencijos prielaidos daugiausia pagrįstos klaida: arba sovietinės koegzistencijos nepažinimu, arba savo egoizmu, kuris yra netikęs pagrindas santykiams.

Pijus XII pasisakė tik už koegzistenciją, pagrįstą tiesa ir iš tiesos plaukiančią. Tą mintį šiems Rytų-Vakarų santykiams panaudojant, pažymėtina, kad tarptautiniai valstybių santykiai tada atitinka tiesą, kada jie bus skirti žmonių, konkrečių individualių žmonių, gerovei, kuriai yra sukurtos ir atskiros valstybių organizacijos. Tik tarp valstybių, kurios laiko pirmu ir apgrindiniu savo uždaviniu pagerinti žmonių gyvenimą, bus bendras rūpesčių, sugyvenimo ir bendradarbiavimo pagrindas. Tik tarp tokių krantų, kurie liečiami ton pačion pusėn tekančios srovės, gali būti nutiestas tiltas, kurio pageidavo Pijus XII.

Tokis tiltas galimas prileidžiant, kad komunizmas nustos žiūrėjęs į žmogų kaip į priemonę savo valdymo ekspansijai, kaip į sraigtelį valdančiųjų mašinai ir pirmoj savo tikslų eilėj pastatys patį žmogų, ne savo idėją. Bet praktiškai tai reikštų, kad tiltas galimas, jei Rytų komunizmas nustotų buvęs komunizmas.

Prie koegzistencijos žodžio susitelkia globalinės apimties veiksmų ir minčių maišatis. Ji gąsdina mus ne pačios koegzistencijos galimybe, bet jos prielaidomis, kurios neišvengiamai turėtų paliesti ir pavergtų kraštų likimą.

Gąsdina, kad egzistencinėje baimėje atsidūrę ir savų interesų rate užsidarydami, Vakarai gali atsisakyti nuo teisybės ir kitų principų tarptautiniuose santykiuose ir tenkintis koegzistencija klaidoje, o tai neigiamai atsilieptų pavergtų kraštų likimui.

Padidėjusi grėsmė skatina mus visą savo kad ir mažą svorį sutelkti tam, kad Vakarai išsisaugotų koegzistencijos klaidos.

Pasipriešinti klaidai — tos rūšies veiklos labiau reikalinga Europa nei Amerika, kur pasipriešinimo kova vedama pačių Amerikos žmonių.

Izoliavimasis savo egzistencinių interesų rate kaip koegzistencijos šaknis, pareiga prieš tai kovoti įspėja mus pačius laikytis galimai aukščiau dvasinių interesų ir plataus solidarumo rate.

“Koegzistencija”, pagal italų laikraštį “Candido”.