LIETUVIŲ PERGALĖ TIES SAULE

Iš A. Tyruolio red. knygos

“NEMARIOJI ŽEMĖ”

 (Iš "Eiliuotos Livonijos kronikos")

Tai buvo metas, kai į
Rygą Daug piligrimų atvyko;
Pamatę, kaip yra krašte,
Magistrą meldė jie melste,
Kad žygį ruoštų Lietuvon—
Juos vestų vasarą kovon.
Magistras Volkvinas jiems 
Pasakė garsiai: “Ne bailiems 
Teks, vyrai, būti toj kovoj, 
Tikėkite, nepaprastoj.”
“Dėl to mes esam čia atvykę,”
Magistro žodin tuoj iš sykio 
Atsakė jie visi —
Turtingi, bėdini.
Magistras, leidęs jiems karan
Traukt, tarė: “Prašant jums, ir man 
Į šitą žygį ruoštis reikia 
Su parama, kur Dievas teikia. 
Kaip rūpi jums kova, matau,
Bet tik kantrybės, ir tuojau
Nuvesiu jus visus tenai,
Kur sotūs būsime tikrai.”
Ir tuoj negaišęs prieš rusus
Pagalbon kvietė jis estus,
Atvyko šaunūs jų būriai —
Ryžtingi žygiui šiam kariai.
Ir latviai, lybiai prie anų
Tuoj dėjos papročiu senu.
Tai džiugino piligrimus,
Bematant tuos suėjimus.

- -

Kariuomenė šauni, tvirta
Jau traukė Lietuvon raita 
Laukais ir kaikur per upes, 
Įveikdama kliūtis žvarbias,
Kol toji žemė pasiekta.
Ten plėšė, degino tada
Džiugiai ne vienas jų būrys, 
Tarytum audros sūkurys 
Pasiautęs būtų ten aplinkui.
Po to patraukė Saulės linkui
Lūžtvynų ir šilojų plotu.
O varge— kad būtų žinota,
Nebūtų niekad jota čia!
Ten prie upelio paslapčia
Jų priešas tartum laukte laukė. 
Nedaug ton pusėn kas patraukė, 
Kurs narsiai Rygoje kovojo. 
Magistras tuoj priekin išjojo 
Ir tarė: “Mūšis bus lauke,
Į kovą stosime su garbe:
Jei prasimušim pro pirmuosius,
Tada nesunkiai duosis 
Į kraštą mums išjoti.”
“Mes čia nenorime kovoti,”
Tuoj jam atsakė karžygiai,
“Tiktai jei kristų mūs žirgai, 
Tada kovotumėm pėsti!” 
Magistras tarė: “Tai, matyt,
Jūs norit su žirgais ir žūti!”
Jis matė, kaip turės ir būti.

- -
Pagonys buvo jau arti,
Krikščionys kitądien anksti
Tikėjosi iš ten išjoti,
Tačiau kovon turėjo stoti
Ir kautis iš visų jėgų.
Lūžtvyne silpo ginklai jų,
Lyg moters, liko parblokšti. . .
Ak, skausmą pajunti širdy,
Kai karžygys beginklis krinta.
Kiti taip buvo išbauginti,
Jog tik pabėgt ieškojo kelio.
Žiauriausiai pliekė juos žiemgaliai 
Be skirtumo visus—
Turtingus ir vargšus.
Tik broliai draug su magistru
Dar kovės iš visų jėgų.
Žirgai kai buvo nukauti,
Kovon turėjo stot pėsti,
Kai ką nukovę dar tenai,
Kol pralošė galutinai.
Jų keturiasdešimt aštuonis
Dar vaikė priešas be malonės,
Kol brūkliais pribaigė ir juos
Lietuviai po sunkios kovos.