KAZOKŲ KORPAS
L. B. B.
Kovo menesio “Kario” numeryje, straipsnyje “Gen. Vlasovo Armija” teko užsiminti ir apie kazokus, šiuo kartu norisi “Kario” skaitytojus kiek daugiau supažindinti su kazokais ir tuo žiauriu likimu, vėliau ištikusiu visą kazokų korpą ir jų šeimas.
Kazokai, kurie Rusijos pilietinio karo metu, beveik išimtinai kovojo baltųjų pusėje, visą sovietų valdymo laiką buvo laikomi kaip nepatikimiausias elementas ir todėl bolševikų buvo naikinami visomis priemonėmis. Ištisi kazokų kaimai arba “stanicos”, kaip juos vadina, bolševikinio rėžimo metu buvo sistemingai likviduojamos. Ta likvidacija būdavo labai paprasta: visus vyrus, nežiūrint jų amžiaus, sušaudant, o moteris su mažais vaikais ištremiant į Sibiro priverčiamo darbo stovyklas. Pripratę prie švelnaus pietinio klimato, mirdavo, todėl nenuostabu, kad vokiečių — sovietų karui prasidėjus, vokiečiai kazokų buvo sutikti išskėstomis rankomis.
Ir vis dėl to, iš taip negausių, sovietinio genocido išvengusių kazokų, 1941 m. rudenį vokiečiams pradėjus organizuoti pirmuosius kazokų savanorių dalinius, labai trumpu laiku jie išaugo arti 150,000 vyrų stiprumo. Skirtumas tarp gen. Vlasovo armijos ir kazokų buvo dvejopas. Gen. Vlasovo armija priklausė vyriausiai vokiečių kariuomenės vadovybei, gi kazokai — SS ir policijos. Antra, gen. Vlasovas, visas jo štabas ir visa armija buvo sudaryta iš buvusių “sovietinių piliečių”, tuo tarpu beveik visa kazokų korpo vadovybė buvo iš taip vadinamų “baltųjų rusų”. Išimtys čia buvo tik generolas Domanovas ir gen. Golovko. Pats gen. Do-manovas vadovavo atskiram 20,000 vyrų kazokų daliniui ir tiesioginiai nepriklausė kazokų korpui. Pats kazokų korpas savo eilėse skaičiavo 72,000 vyrų. Be to, dar buvo keli kiti junginiai.
Kazokų korpo karininkų kadrą sudarė daugumoje karininkai, išgyvenę emigracijoje nuo pilietinio karo pabaigos ar jųjų vaikai, jau baigę karo mokyklas vakarų Europoje. Kareivių masę sudarė tiek buvę “sovietiniai”, tiek senieji emigrantai. Buvo dalinių, kur dėl karininkų pertekliaus, pulkininkas ėjo viršilos pareigas, o eiliniai buvo beveik visi buvę karininkai. Kazokų korpe radosi ir kadaise buvusio garsaus Kubanės kazokų choro nariai, kurie visi tarnavo eiliniais, nežiūrint, kad beveik visi buvo karininkai. Buvo taip pat visa eilė dalinių, kuriuose tarnavo net trijų generacijų žmonės. Pav., visų kazokų atamanas, rašytojas gen. P. N. Krasnovas visą karo laiką tarnavo specialiam gen. Domanovo junginyje. Nors dėl savo senyvo amžiaus jis oficialiai jokių pareigų nėjo, bet visų kazokų tarpe buvo laikomas atamanu, kas kazokų daliniuose reiškia augščiausią laipsnį. Kartu su atamanu P. N. Krasnovu, tarnavo ir jo brolis gen. mjr. S. N. Krasnovas, o taip pat ir atamano Krasnovo sūnus pik. N. N. Krasnovas ir anūkas ltn. N. N. Krasnovas, prieš pat karą baigęs karo mokyklą Jugoslavijoje.
Kazokų korpui, kuris vokiečių armijoje buvo geriau žinomas kaip XV kavalerijos korpas, visą karo metą vadovavo SS generolas von Pan-witz. Gen. von Panwitz, palyginti dar visai jaunas vyras, kalbėjo pusėtinai gerai rusiškai ir dėl savo prisirišimo ir meilės kazokams, buvo visų labai gerbiamas ir mylimas. Tuojau po kapituliacijos, gegužės mėn. 24-tą dieną prie miestelio Feldkirchen, Austrijoje, įvykusiame visų kazokų dalinių delegatų suvažiavime gen. von Panwitz vieningai visų kazokų buvo išrinktas nauju atamanu, nežiūrint jo vokiečių tautybės ir ankstyvesnio nutarimo, jokio vokiečio neįsileisti į atamano štabą. Po išrinkimo atamanu, gen. von Panwitz savo vokišką kavalerijos kepurę pakeitė kazokiška “papacha”, kurią po to visą laiką nešiojo.
Karo metu kazokų korpas kovojo kurį laiką Italijoje, bet daugiausia Jugoslavijoje prieš Tito partizanus. Gegužės mėnesio 1 dieną admirolo Doenitz paskelbtas įsakymas sustabdyti visas kovas prieš vakarų sąjungininkus ir visas turimas jėgas nukreipti prieš bolševizmą, kazokų tarpe buvo sutiktas dideliu džiaugsmu,tačiau buvo netikima, kad vakariečiai padėtų ar patys įsijungtų į šią kovą. Kazokų štabe buvo žinoma, kad net tris kartus gen. Vlasovo siųsti politiniai kurjeriai dar 1944 m. tikslu supažindinti vakariečius su visa Vlasovo judėjimo politika, laimingai buvo pasiekę anglų ir amerikiečių štabus, tiek Italijoje, tiek Prancūzijoje, bet ne vienas iš jų negrįžo atgal. Visi jie buvo suimti ir dar 1944 perduoti sovietams.
Kapituliacijos paskelbimas kazokų korpą užklumpa sunkiose kovose su Tito partizanais. Gaunamas įsakymas trauktis link Austrijos sienos, nes kitu atveju gresia sovietinis “katilas”. Sunkiai kovojant ir ginklu rankose skinant sau kelią, pagaliau pereinama Austrijos siena, kur avangarde žygiuojanti I kazokų divizija susitinka akis į akį su pirmaisiais anglų daliniais. Anglų įsakymas atiduoti visus ginklus praeina be jokių incidentų, bet nuotaika smarkiai puola. Už kelių dienų anglų iniciatyva įvykę atamano rinkimai tą nuotaiką kiek pataiso, bet neilgam. Gaunamas įsakymas sąrašą visų karininkų ir kazokų pristatyti anglų 34-tos divizijos štabui.
Gegužės 27-tą dieną vakare į gen. Domanovo štabą atvykęs anglų generalinio šabo majoras Davis su savo adjutantu pareiškia, kad yra gautas įsakymas visus kazokų karininkus pristatyti į anglų VlII-tos armijos vyriausią štabą, kur įvyksianti konferencija, kurioje greičiausiai dalyvausiąs ir pats fieldmaršalas Alexanderis. Į gen. Domanovo klausimą, kodėl toje konferencijoje turį dalyvauti visi karininkai, kurių susidarys netoli 2,000 ir ar neužtektų, kad joje dalyvautų tik vyresnieji karininkai, majoras Davis atsakė, kad toks esąs įsakymas. Išeidamas dar priduria, kad labai svarbu, kad visi karininkai būtų pilnoje išeiginėje uniformoje ir kad jokiu būdu neužmirštų paties atamano Krasnovo.
Gegužės 28-tą dieną iš Linzo miesto buvo išvežta ir išduota netoli 1900 kazokų karininkų, tik labai nedidelis skaičius paskutiniu momentu nutarė į tą “konferenciją” nevažiuoti, ir užsimaskavo eiliniais kazokais. 15 km. išvažiavus už Linzo miesto, vora, kurią sudarė virš 50 autobusų ir sunkvežimių, buvo apsupta anglų tankų ir motociklistų. Tą patį vakarą netoli miestelio Spittal visa kolona buvo apgyvendinta buvusiame užsieniečių darbininkų lagery, aptvertame spygliuotos vielos tvoromis ir su didžiausia išorine ir vidine anglų apsauga. Anglai gen. Domanovui pareiškia, kad rytoj, t. y. gegužės 29-tą dieną, aštuntą valandą ryto visi kazokų karininkai bus perduoti sovietams.
Stovykloje kyla panika. Vyresnieji kazokų karininkai jokiu būdu nenori tikėti, kad anglai gali juos išduoti. Juk tiek kartų buvo visos eilės anglų augštų karininkų pareikšta, kad apie jokį išdavimą sovietams nėra ko ir kalbėi, nes tai didžiausia nesąmonė. Pagaliau juk anglų imperatoriškos armijos karininkas negali taip lengvai sulaužyti savo duotą žodį. Juk ir tas pats gen. Škuro yra dar per I pasaul. karą apdovanotas Anglijos karalienės pačiu augščiausiu anglų ordinu BANĮ.
Greitomis, paties atamano Krasnovo iniciatyva, rašomos dvi peticijos: viena, Anglijos karaliui, antra, Tarpt. Raud. Kryžiui Ženevoje. Atamanas Krasnovas peticijose reikalauja, kad jeigu jau kazokai nusikalto tik už tai, kad jie ginklu rankose kovojo prieš bolševizmą, tai pirmoj eilėj turėtų būti teisiamas jisai, o ne eiliniai karininkai ir kareiviai, nes tik jisai buvo viso kazokų korpo svarbiausias organizatorius ir siela. Peticijos buvo perduotos vienam anglų karininkui, bet ar jos gavo eigą, ir šiandien nėra žinoma.
Gegužės mėn. 29 dieną 8 val. ryto randami 2 kazokų karininkai pasikorę. Visa stovykla susispiečia apie šventiką laikantį savo rankose didelį kryžių, giedodama religines giesmes. Bet tie anglai, kurie nuo vokiečių bėgo Duenkirchene ir Dieppe, čia vis dėlto pasirodė nugalėtojais. Daužydami buožėmis ir durtuvais, po kelių valandų kazokų pasipriešinimą palaužia, sužeistus ir pusgyvius mesdami į sunkvežimius. Turėjo drąsos ir kryžių sulaužyti, gi taip pat nepagailėjo buožės smūgio ir pačiam atamanui Krasnovui, tam šv. Jurgio kryžiaus kavalieriui ir 76 metų senukui, jau sunkiai bematančiam ir vaikščiojančiam. Į visus kazokų protestus, kad jiems būtų leista bent ginklu rankose mirti, buvo atsakoma tik pakartotinais buožių smūgiais. Tą pačią dieną, netoli miestelio Schlagbaum, kazokai buvo perduoti MVD daliniams. Kaip bolševikai nekentė kazokų parodo tas faktas, kad iš 1900 kazokų karininkų laikomų bolševikų lagery, 1945 m. birželio 15 d. buvo likę tik 600 gyvų. Visi kiti jau buvo sušaudyti.
Tiek atamanas Krasnovas, gen. Škuro ir visi kiti karininkai, nežiūrint visos tragedijos, laikėsi labai išdidžiai ir drąsiai, kas net bolševikų akyse iššaukė nusistebėjimą. Dar pačią pirmą bolševikams išdavimo dieną vėlai vakare į stovyklą atvyko 2 sovietų generolai, kurie būtinai norėjo pamatyti atamaną Krasnovą ir gen. Škuro. Pasirodo, kad 1918-20 metų laikotarpy jie tarnavo Raud. Armijoje ir kovojo prieš gen. Krasnovo ir gen. Škuro baltųjų kazokus. Nežiūrint visų polit. nuomonių skirtumo, sovietiniai generolai išeidami pareiškė, kad, girdi, jiems buvo malonu sutikti tuos, kurie nors ir jųjų priešai, bet vis dėlto buvo drąsūs ir geri kariai.
Kas liečia gen. von Panwitz, viso kazokų korpo vadą, tai jis taip pat buvo išduotas sovietams, bet vėliau, dėl jo vokiečių tauybės, anglai pareikalavo sovietus grąžinti jį atgal. Gražintas atga, didžiausiam anglų nustebimui pareiškė, kad jis nors ir vokiečių tautybės, bet per visą karo laiką taip susidraugavęs su kazokais, kad dabar skaitąs save jau kazoku, bet ne vokiečiu. Be to, jo, kaip buvusio kazokų korpo vado vieta yra su kazokais ir koks likimas ištiks juos, toks ištiks ir jį. Gen. von Pan-witz buvo gražintas atgal ir susilaukė to paties likimo, kaip ir visi augštieji kazokų karininkai.
Dėl tos visos anglų pokarinės politikos, čia norisi pakartoti bolševikinio budelio MVD generolo Merkulovo žodžius, pasakytus vieno tardymo metu Maskvos Lubiankos kalėjime pulkininkui Krasnovui. Pareiškęs, kad jis pulkininko Krasnovo, kaip seno baltagvardiečio ir buržujaus, antibolševikinį nusistatymą puikiai suprantąs, bet negalįs jokiu būdu suprasti vieno dalyko, kaip jie (suprask, karininkai) galėję patikėti anglams, čia pat pridurdamas, kad anglai galėjo apgauti baltagvardiečius, bet jų — bolševikų, jie neapgaus. Visą anglų užsienio politiką jis pavadino vienu trumpu žodžiu prostitutė, o visą jų Foreign Service Office — viešaisiais namais, ir dar pridūrė, kad jau netoli ta diena, kai jie (atsei, bolševikai) pasigirdys savo arklius Temzėje. Deja, arklių jie kol kas dar nepasigirdė ir norime tikėti — nepasigirdys, gi tas pats Merkulovas, kaip visoje bolševikinėje sistemoje įprasta, 1954 m. pateko į nemalonę ir pats buvo pakartas tame pačiame Lubiankos kalėjime.
Išdavus karininkus, atėjo eilė eiliniams kazokams ir jų šeimoms. Taip birželio 1, 2, 3 ir 4 dienomis iš lagerio Pegec buvo išvežta ir išduota tūkstančiai kazokų šeimų narių, nežiūrint viso jų pasipriešinimo. Vien pasikorusių buvo rasta 70 žmonių. Motinos, glausdamos vaikus prie savo krūtinės, šokdavo į upę, pasirinkdamos geriau tokią mirtį, negu išdavimą bolševikams. Per visą išvežimą liudininkų pasakojimais anglai elgėsi negeriau už bolševikų MVD ar vokiečių Gestapo. Visam išvežimui vadovavo tas pats majoras Davis.
Taip buvo išduota tūkstančiai geriausių alijantų draugų į tikrą mirtį ir vis dėl tos Jaltos konferencijos nutarimo. Iš kitos pusės, ne vien Jaltos konferencija čia buvo kalta. Visus išvežimus vykdė tiek amerikiečių, tiek anglų armijos žvalgybos daliniai, kuriuose tuoj po karo, visose augštesnėse vietose susėdo vienos tautybės žmonės. Kiekvienas, karo metu dėvėjęs vokiečių uniformą, šių žmonių buvo skaitomas “naciu”, kuriam negali būti jokio pasigailėjimo. Todėl nenuostabu, kad išduota buvo ir ne Sov. Sąjungos piliečiai, kurių kazokų tarpe buvo tūkstančiais, tuo pačiu prasilenkiant ir su Jaltos konferencijos nutarimais. Išsigelbėjo tik labai nežymus skaičius žmonių. Pav. iš visos I-os kazokų divizijos, kurios sudėtyje karo metu buvo 12,000 vyrų, majoro Ostrovskio sumanumo dėka, išsigelbėjo apie 60 kazokų karininkų ir kareivių, kartu su štabo viršininku pulkininku A. Sukalo.
1947 m. sausio 1 d. Maskvos “Pravda” paskelbė, kad vyriausio karinio tribunolo sprendimu buvo įvykdyta mirties bausmė pakorimu atamanui Krasnovui (78 metų), baltosios armijos gen. ltn. A.G.Škuro, “Laukinės Divizijos” vadui baltosios armijos gen. mjr. kunigaikščiui Sultan Girei Klič, baltosios armijos gen. mjr. S.N. Krasnovui, baltosios armijos gen. mjr. T.I. Domanovui ir vokiečių SS ginklo rūšies gen. Helmut von Panwitz.
Įdomu, kad Maskvos “Pravda” ir gen. Domanovą vadina baltosios armijos gen. majoru. Tuo tarpu, kai Domanovas buvo sovietinis generolas, perėjęs į vokiečių pusę ir niekuomet netarnavęs baltojoje armijoje. Tai vis nuslėpti nuo savų žmonių, girdi, iš tarybinių žmonių tarpo išdavikų nėra.
Kas liečia Krasnovų šeimą, visi jie buvo pakarti, išskyrus jauniausią — ltn. Krasnovą, kuris buvo nubaustas 10-čiai metų Sibiro katorgos darbų. Iškalėjęs 10 metų Sibire, jaunasis Krasnovas 1955 m. buvo paleistas ir per mėnesį laiko Stockholme parašė knygą apie visą tą kazokų tragediją, pavadintą “Neužmirštama”. Knyga buvo išversta į anglų kalbą, kurios įvade knyga siūloma paskaityti kiekvienam amerikiečiui, kuris nori pažinti tikrą Rusiją, bet ne tokią kokią jiems rodo bolševikinio “Inturis-to” ar MVD agentai. Rusų kalboje tos knygos išėjo du leidimai. Deja, antros laidos jaunesnysis Krasnovas nesulaukė. Bolševikinis Sibiras padarė savo ir 1959 metų lapkričio mėn. 22 dieną, širdies priepuolio ištiktas, jis mirė Buenos Aires, Argentinoje, būdamas dar tik 39 metų amžiaus.
