Kronika
Kpt. P. Jurgėla, Amerikos Lietuvių Legiono vadas, veda Legiono New Yorko postą Minėjimo Dienos (Memorial Day) parade, įvykusiame gegužės mėn. 5 d. New Yorke.
V. Jurgėlos nuotr.
KUN. JUOZAS PANAVAS
Šiemet sukanka 25 metai, kai kun. Juozas Panavas įšventintas į kunigus. Jubiliatas kun. J. Panavas gerai pažįstamas ir mūsų kariams, 1941 - 1944 m. tarnavusiems Lietuvių savisaugos daliniuose. Tais metais jis buvo minimų dalinių kapelionas.
Kun. J. Panavo tėviškė buvo lenkų okupuota, todėl jam teko augti, mokytis ir kunigauti lenkų okupacijoje ir patirti jų persekiojimus.
Kun. J. Panavas gimė 1910 m. gegužės 21 d. Gaveikiškės kaime, Daugėliškio val. Grynai lietuviškoje apylinkėje. Pusvalakinių ūkininkų sūnus. 1930 m. baigė Vilniuje lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją ir 1936 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir Stepono Batoro universiteto teologijos fakultetą.
Įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru į Eišiškės parapiją. 1937 m. buvo paskirtas į Palūšę. Lenkai kun. J. Panavui buvo sudarę net keletą politinių bylų už lietuvybės darbą. Net buvo sugalvoję pora bylų už neva šnipinėjimą Lietuvos naudai.
Karo metu atgavus lietuviams Vilnių, 1939 m. gruodžio 1 d. kun. J. Panavas buvo paskirtas Vilniaus įgulos (šv. Ignoto) bažnyčios rektoriumi ir 3 dragūnų pulko kapelionu. Bolševikų okupacijos metu slapstėsi, nes raudonasis saugumas jo jieškojo. Vokiečių okupacijos metu buvo Lietuvių savisaugos dalinių karo kapelionas (1941 - 1944 m.). Nuo raudonųjų rusų pasitraukęs į Vokietiją, buvo Kempteno lietuvių gimnazijos mokytoju ir stovyklos kapelionu. 1948-49 m. buvo darbo kuopų kapelionu. Dabar gyvena Chicagoje.
CHICAGOS RAMOVĖNŲ IŠVYKA
1961 m. gegužės mėn. 28 d. (sek-mad.) esant gražiam, saulėtam ir maloniam pavasario orui, buvo padaryta ramovėnų, birutiečių ir jų šeimų bei svečių išvyka į Union Pier, Michigan, prie Michigano ežero į Juozo ir Petrės Kinderių vasarvietę Rambyną (buv. Gordon Beach Hotel) Kas neturėjo savų auto, tuos nuvežė kiti. Ir taip visi rinkosi anksti prieš pietus, apžiūrinėjo vasarnamius ir grožėjosi pavasario gamta. Tylu, jauku. Ežero paplūdimis švarus, smėlis toks grynas, kaip Palangoje.
13 val. erdvioje valgyklos salėje, prie paruoštų pietų, susėdo apie 90 ramovėnų, birutiečių ir jų svečių. Valdybos pirmininkas Jonas Gaižutis pasveikino taip gausiai susirinkusius išvykos dalyvius, pakvietė visus vaišintis, šokti ir linksmintis. Dalyvių tarpe buvo ir kun. J. N. Panavas, buvęs lietuvių kariuomenės dalių kapelionas, kuris š. m. birželio 25 d. šventė savo kunigystės sidabrinį jubilėjų. Valdybos pirmininkas paskelbęs šią “paslaptį”, paprašė visus dalyvius pakelti tostą ir sugiedoti jam ilgiausių metų . . . Vėliau L.V.S. Ramovės Centro Valdybbos atstovas gen. M. Rėklaitis trumpam savo žody iškėlė šios tradicijos — išvykų reikšmę, kuri labiau riša ir vienija mus visus į vieną didelę šeimą.
Kun. J. N. Panavas dėkojo už sveikinimus ir linkėjimus, ir kvietė visus atsilankyti į jam ruošiamą pagerbtuvių vakarienę š. m. birželio mėn. 25 d. 18 val. Roselando parapijos svetainėje.
Kolegos M. Maksyvčio rūpesčiu, susirinkusieji dalyviai buvo linksminami lietuviška šokių muzika. Nuotaika buvo gera. Buvo daug kalbų ir įspūdžių. Po pietų išvykos dalyviai apžiūrėjo ežerą ir ramią vasarvietę. Dalis aplankė kol. P. Aušiūros vasarnamį, kur buvo šeimininko pavaišinti “kilniais” gėrimais ir vandenėliu iš šaltinėlio ...
16:30 val. vėl visi sugrįžo į Rambyną, kur prie kavos puoduko ir pyragaičių toliau buvo dalinamasi įspūdžiais, nes susitiko žmonės kiti daugel metų nesimatę. Laikas bėgo greit. Dar prieš saulės nusileidimą daugumas skubėjo išvykti namo, nes rytoj ir vėl darbo diena. Kelionė iš Chicagos tetrunka mažiau kaip 2 vai. Kelias geras, neklaidus. Išvyka dalyviai buvo labai patenkinti ir atsisveikindami daugumas pageidavo panašių išvykų į gamtą daugiau.
J. G-tis
RAŠYKIME KARIUI
Buvusiųjų Lietuvos kariuomenės karių gyvenančių laisvojo pasaulio kraštuose, t.y. išeivijoje, priskaitoma keliolika tūkstančių. Jie dalinai yra organizuoti, nes yra susibūrę, žinoma nevisi, į L.V.S. Ramovę. Organizacija turi savo centrą JAV ir ištisą eilę skyrių visuose kontinentuose, t.y. laisvojo pasaulio valstybėse. Nors sąjungai, palyginti, tik nedidelis skaičius buv. karių priklauso, bet, vis dėlto, sąjungos pulsui ir gyvybei palaikyti jų užtenka. Tas rodo, kad Lietuvos Kariuomenės buvę kariai yra dar gyvi.
L.V.S-ga “Ramovė” praėjusiais metais jau atšventė savo gyvavimo 10 metų sukaktį. Ši organizacijanors nėra taip skaitlinga, kokia galėtų būti, tačiau buv. karių tarpe ir visuomenėje vaidina žymų vaidmenį. Jos nariai daugumoje priklauso įvairioms kitoms organizacijoms ir dažnai užima ten vadovaujamas vietas. Ji palaiko tamprų ryšį su visomis išeivijoje esančiomis organizacijo
Chicagos Don Varno posto dabart. koman-duotojas Nestor Girdwain (kairėje) ir praėjusių metų koman-duotojas Bern. Kvietkus. N. Girdwain yra Korėjos karo veteranas, gimęs ir augęs Amerikoje, bet gerai kalba lietuviškai.
Nuotr. Ed. Šulaičio
mis, remia visokeriopai Lietuvos laisvinimo veiksnius ir mūsų diplomatus, talkininkauja Lietuvos vadavimo byloje. Ji tradiciniai švenčia visas tautines ir valstybines šventes, leidžia knygas, stato paminklus ir turi savo organą žurnalą “Karys”. "Karys”, su mažomis pertraukomis, jau eina daugiau kaip 40 metų, atgaivintas čia, išeivijoje, 1951m. Jo turinys įvairus ir įdomus. Jį veda ir redaguoja pasišventę, pasiryžėliai buvę Lietuvos kariai. Jame daugumoje bendradarbiauja įvairių laipsnių tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir kitose kariuomenėse lietuviai. Užtat “Karyje” rasi straipsnių autorių karininkų ir eilinių. Tai labai malonus, gražus ir girtinas reiškinys.
Tačiau galėtų būti dar geriau, dar gražiau, kad mes buvę kariai visas savo jėgas, ypač plunksnos jėgas, sukoncentruotume savajame “Karyje” bet nesklaidytume visuose žemynuose leidžiamuose lietuviškuose laikraščiuose, kurių žinios tik vienai dienai.
Sekant mūsų periodinę spaudą aiškiai matosi, kaip buvę kariai joje reiškiasi, rašydami savo prisiminimus įspūdžius, išgyvenimus ir mirties nekrologus. Kodėl gi tuos rašinius pirmoje eilėje dėti kitur, o ne savajame organe “Karys”. “Karys” gi ir buvo tam atgaivintas, kad jame atspindėtų ir šių dienų buvusio Kario gyvenimas, kad būtų viskas pažymėta, t.y. visas Lietuvos Kario nueitas Kryžiaus kelias būtų įamžintas. Tuo mes labai daug pasitarnausime ne tik patys sau, bet ir mūsų istorikams, rašant Lietuvos istoriją, o gal ir Lietuvos karinę istoriją, kurios mes dar ligi šiol neturėjome. Taip elgdamiesi, ne tik “Kario” turinį praturtinsim, ber ir busimajai karo istorijai daugiau medžiagos paruošime. Yra svarbu žinoti, kad žurnalai pastoviau yra užlaikomi negu dienraščiai archyvuose ir bibliotekose, atseit ne vien tik tai dienai laikoma, bet išlieka metų metams. Tad rašykime savo organui “Kariui”.
P. Dirkis
Don Varno posto narių dalis, dalyvavę savo mirusių draugų pagerbime šv. Kazimiero kapinėse Chicagoje, gegužės mėn. 30 d.
Nuotr. Ed. Šulaičio
A. A. JONAS RUOKIS
š. m. liepos 13 d. savo namuose mirė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Jonas Ruokis. Velionis jau seniau sirguliavo širdim. Prieš keletą metų išgulėjo lovoje apie mėnesį. Pasveikęs vėl dirbo lietuvių siuvyklose prosytoju. Praeitų metų lapkričio mėn. galutinai atsigulė, smarkiai sušlubavus širdžiai. Penkis mėnesius pagulėjo ligoninėje, o visą kitą laiką savo namuose Ozone Park, N. Y.
J. Ruokis gimė 1898 m. spalio 5 d. Laukžemyje, Kretingos aps. Jau iš pat jaunystės buvo patriotas ir pasiryžęs ir ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Kai 1918 m. pabaigoje buvo paskirtas Kretingoje Lietuvos karo komendantas, Laukžemio klebonas nugirdo, kad bus reikalingi komendantūrai kareiviai savanoriai. Pats klebonas vyko į Kretingą padėties ištirti ir pasiūlė dar penkiems jauniems vyrukams drauge su juo vykti. Tų penkių atstovų tarpe buvo ir Jonas Ruokis. 1918 m. lapkričio mėn. pabaigoje ar gruodžio mėn pradžioje nuvyko pas Kretingos karo komendantą karininką Vilimą.
Komendantas tuo metu savanorių dar nerinko, nes buvo nepatogus laikas. Pasakė, kad pakvies, kai bus palankesnis metas. Pakvietė tik 1919 sausio mėn.
1919 sausio 22 d. 25 savanoriai iš Laukžemio iškilmingai išvyko į Kretingą. Tie laukžemiškiai vyrai, o jų tarpe ir Jonas Ruokis, buvo patys pirmieji savanoriai kareiviai Kretingoje.
Atvykus į Kretingą ir apsistojus vienuose namuose, tą pat dieną į Kretingą atvyko dar keletas savanorių ir susidarė savanorių būrys iš 30 vyrų. Prie namo reikėjo pastatyti ginkluotą sargybą. J. Ruokis paprašė, kad jį paskirtų į pirmąją sargybą. Viršila suabejojo, ar sugebės Jonas atlikti savo pareigas. Jonas tvirtai įrodė savo “karinį mokslą’’. Girdi, 1915 m. radęs vokiečių karinį šautuvą ir iš jo yra iššovęs. Jeigu taip, tai viršila paskyrė Joną į pirmąją sargybą, davęs jam kai kurių nurodymų.
Neilgai J. Ruokis tarnavo Kretingos komendantūroje. Norėjo kuo greičiau patekti į frontą, tad stengėsi persikelti į kitą dalį. Vasario 12-13 d. išvyko į Tauragę ir įstojo į ten organizuojamą Prūsų lietuvių pulką. Bet neilgai ir čia tarnavo. Ne pavyko suorganizuoti minėto pulko ir greit jis buvo panaikintas.
J. Ruokis buvo perkeltas tarnauti į Šiaulių karo komendantūrą. Šiauliuose J. Ruokiui teko išgyventi tragediją.
1919 m. birželio 19-20 d. naktį Šiauliuose sukilo prieš lietuvius vokiečių spartakininkai (komunistai). Tuo metu Šiauliuose dar buvo pilna vokiečių. Šiaulių lietuvių batalionas susidėjo daugiausia iš naujokų.
Daug jų ir šautuvų neturėjo, todėl vokiečiams lengva buvo batalioną nuginkluoti ir išvaikyti. Lietuvių komendantūros kareivius ir kulkosvaidininkus nuginkluot vokiečiams spartakininkams nepavyko. Vokiečių komendantūros kariai prie spartakininkų neprisidėjo ir lietuviams pranešė apie pavojų.
J. Ruokis tą naktį stovėjo sargyboje pašte. Sargyba susidėjo iš keturių kareivių. Prieš rytą tirštos vokiečių jėgos puolė paštą. Keturių vyrų sargyba neįveikė ilgai gintis. Buvo nuginkluoti ir suimti. Vokiečiams spartakininkams jau esant pašte, nuo šv. Petro ir Povilo bažnyčios pusės pasigirdo kulkosvaidžio šaudymas. Vienas vokiečių pro langą iškišo galvą pasidairyti, iš kur šaudoma. Tuo metu iš kažkur atlėkusi kulka įsmigo vokiečiui į galvą ir šis vietoje mirė.
Vokiečiai pasiuto. Nutarė atkeršyti pašto sargybai. Nutarė nuvaryti prie ežero ir ten sušaudyti. Bevarant gatve, staiga iš vieno kampo išlindo keletas vokiečių žandarų. Jie nuginklavo spartakininkus ir išgelbėjo lietuvius. Be to, dar palydėjo mūsų sargybinius iki lietuvių kareivinių.
Atitarnavęs karinę tarnybą, J. Ruokis tarnavo vidaus policijoje. Į Ameriką atvyko 1949 m. Kada daugelis mūsų naujųjų ateivių, įsikūrę Amerikoje, nutolo nuo lietuviškos spaudos, J. Ruokis visą laiką pasiliko jai ištikimas. Ne tik keletą laikraščių bei žurnalų išsirašydavo, bet nusipirkdavo ir knygų. Kartas nuo karto ir paaukodavo po keletą dolerių laikraščiui. Buvo nuoširdus skaitytojas ir “Kario”. Ir jam paaukodavo.
Buvo palaidotas liepos 17 d. iš Karalienės Angelų bažnyčios Brooklyne šv. Kazimiero kapinėse Long Island, N. Y. St. Butkus
A.A. GEN. JURGIS KUBILIUS
š. m. kovo 29 d. Lietuvoje mirė Lietuvos kariuomenės generolas Jurgis Kubilius, pirmasis Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas.
Velionis gimė 1875 m. kovo 28 d. Armoniškių kaime, Liudvinavo val., Marijampolės aps. Mokslus ėjo Lietuvoje.
Karinę tarnybą pradėjo 1900 m. rusų kariuomenėje. Minimais metais stojo į Vilniaus karo mokyklą ir ją baigė 1902 m. Tarnavo Gardino 101 pėst. pulke ir 1904-5 m. dalyvavo rusų-japonų kare. Pirmojo Didžiojo Karo metu dalyvavo kovose prieš vokiečius.
1917 m. nuvertus rusų carą ir prasidėjus Rusijoje tautiniams sąjūdžiams, laisve pasinaudojo ir lietuviai kariai. Pradėjo steigti rusų kariuomenėje lietuviškus dalinius. J. Kubilius aktingai įsijungė į lietuvių karių sąjūdį. Smolenske suorganizavus lietuvių atsargos batalioną, J. Kubilius buvo šio bataliono vadu. Batalionas gyvavo iki 1918 m. kovo mėn. Bolševikai norėjo jį patraukti į raudonosios armijos eiles, bet kareiviai nepasidavė. Bolševikų spaudžiamas batalionas turėjo išsiskirstyti.
J. Kubilius 1918 m. gegužės mėn. grįžo į Lietuvą ir prie Lietuvos Tarybos Vilniuje pradėjo dirbti pabėgėlių ir tremtinių grąžinimo iš Rusijos skyriuje Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę, J. Kubilius savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo pirmuoju Kariuomenės štabo viršininku. Vėliau buvo Tauragės srities karo viršininku.
1919 m. gegužės 12 d. Vyr. kariuomenės vado įsakymu, J. Kubiliui buvo pavesta sudaryti atskirą Ukmergės batalioną. Vėliau iš šio bataliono išaugo 8 pėst. Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas. J. Kubilius su Ukmergės batalionu dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Po kovų buvo perkeltas į Kariuomenės Štabą.
Paskutiniu metu velionis gyveno Kaune. Palaidotas Suvalkų Kalvarijos kapinėse.
S.B.
BALTIMORĖS RAMOVĖNAl NETEKO TAURAUS DRAUGO IR RĖMĖJO
Baltimore. Birželio 29 d. savo kabinete staiga mirė dantų gydytojas dr. Adalbertas Želvis. Jau buvo 69 metų sulaukęs, bet dar tvirtas, dirbo savo profesinį ir visuomeninį darbą kiek įmanydamas. Jis netikėtai baigė savo žemišką kelionę, palikęs
žmoną Frances Želvienę, pusbrolį Edvardą Baltrušaitį Kanadoje ir pusseseres: dr. Rūtą Lambrose, Juzę Luddy ir Virginiją Goldsmith Baltimoreje
Dr. Želvis gimė 1891 gegužės 21 d. Baltimoreje ir buvo krikštytas dabartinėje šv. Alfonso lietuvių parapijos (tuomet vokiečių) bažnyčioje. Per I Pasaulinį karą studijavo odontologiją Marylando universitete. Būdamas karo veteranas tapo palaidotas Baltimorės kariškose kapinėse karo veteranų apeigomis. Ant gėlėmis apkrauto kapo buvo ir Baltimorės ramovėnų vainikas.
A. a. dr. A. Želvis buvo didelė ir tauri asmenybė, daug nuveikusi kraštui, kuriame gimė. Mums lietuviams jis pasiliks ypač brangus, čia gimęs ir augęs ir niekad Lietuvos nematęs, jis buvo tikras lietuvis patriotas, visą savo laisvą laiką pašventęs lietuviškam darbui. Neįmanoma čia išpasakoti visų jo nuveiktų darbų ir nuopelnų, paminėsiu tik svarbesnius. Nebuvo lietuviškos organizacijos, kurioje jis nebūtų aktyviai dalyvavęs. Jis — Baltimorės lietuvių tautinio knygyno organizatorius ir vicepirmininkas, Baltimorės lietuviškųjų organizacijų tarybos narys, skautų organizatorius ir vadovas ir tt. Po II Pasaulinio karo suorganizavo Amerikos Legijono 154 lietuvių Postą Baltimoreje ir buvo pirmas to Posto vadas (commander).
Ypač L. V. S. “Ramovės” Baltimorės skyriui a. a. dr. Želvis buvo tikras draugas ir globėjas. Be jo pagalbos stačiai nebūtų buvę įmanoma surengti tokias dideles iškilmes, kaip Liet. Kariuomenės atkūrimo 40 metų sukakties minėjimą, kurs vyko Washingtons ir Baltimoreje. šiam minėjimui pravesti reikėjo susirišti su Amerikos Legiono Marylando Departamentu ir su JAV Karo Pajėgų Vadovybe Washingtone. Dr. A. Želvis čia buvo nepamainomas ryšininkas ir patarėjas.
Be visuomenės darbų, iš visų spaudos šaltinių jis yra surinkęs didžiulius tomus medžiagos apie Lietuvą, kuria pasinaudodamas jis nekartą apgynė Lietuvos reikalus.
Baltimoriečiai liūdi, netekę tauraus lietuvio, patarėjo ir draugo.
K. P.
ŠVIESIOS ATMINTIES KPT.ALBINAS GAILIUS
Neteko iki šiol matyti mūsų spaudoje, ypač karinėje, kad būtų tinkamai prisimintas ir pagerbtas šviesios atminties Lietuvos Kariuomenės savanoris - kūrėjas, vokiečių nukankintas kapitonas Albinas Gailius. Tai buvo tikras Lietuvos kankinys, didvyris, kuris netik kovojo, bet ir aukojosi dėl Lietuvos laisvės ir Jos nepriklausomybės. Rašau šiuos žodžius ne tam, kad pažymėti kur jis gimė, augo, vienokius ar kitokius mokslus ėjo, bet tam, kad priminti jo didvyriškus darbus atliktus tautai.
Kpt. Alb. Gailius yra kilęs iš tos patriotiškos Gailių šeimos, kuri yra davusi ne vieną tik Albiną, bet ir Viktorą, ir Valentiną, žinomus klaipėdiškius, Lietuvos veikėjus.
Albinas Gailius buvo gimęs 1895 m. gegužės 12 d. Berštininkuose, Pagėgių aps. Paveldėjęs iš savo tėvo Martyno tvirtą lietuvišką būdą, jau lankydamas Tilžės gimnaziją, uoliai dalyvavo lietuvių jaunimo rateliuose. Užsiliepsnojus I Pas. karui Albinui teko tapti kariu. Užbaigęs, artilerijos karo mokyklos kursą, jis buvo paskirtas į artilerijos dalinį, kuriame išbuvo iki karo pabaigos. Užsigrūdinęs kovose, įgavęs pakankamai patyrimo, kaip artilerininkas, pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei, jis stojo į negausias savanorių gretas. Jis tuoj buvo paskirtas artilerijos mokamosios baterijos vadu ir 1919-20 m. atkakliai kovojo su lenkais. Lietuvos artileriją paskirsčius į divizijomis Gailius tampa II divizino vadu, kuriuo išbuvo iki 1923 m.
Nepriklausomybės kovoms užsibaigus, atlikęs savo pilietišką pareigą kpt. Albinas Gailius pasiliuosuoja iš kariuomenės ir pereina dirbti į Klaipėdos krašto gubernatūrą, kurioje, eidamas įvairias ir atsakingas pareigas, išbūna iki 1939 m. Tais metais, aplinkybių verčiamas, jis iš gu-bernatūros perkeliamas į Kauną pašto viršininku. Tose pareigose Gailius išbuvo iki raudonųjų atėjimo į Lietuvą. Raudonųjų valdymo metu jis šiaip taip išlieka nepaliestas. Tačiau raudoniesiems pasitraukus iš Lietuvos ir užėmus Lietuvą naciams— vokiečiams, Albinas Gailius geštapo tuojaus suimamas už lietuvišką veiklą Klaipėdos krašte ir bendrai už lietuvių teisių tam krašte gynimą. Jis pereina kalinimo kryžiaus kelius, laikomas iš karto Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiauskalėjimuose, o paskiau išvežamas į Dachau koncentracijos stovyklą. Dachau stovykloje neatlaikęs žiaurių kankinimų, Albinas Gailius, 1942 m. rugpjūčio 18 d. miršta, ir jo palaikai sudeginami krematoriume. Pov. Dirkis.
Pranys Alšėnas prie rašomosios mašinėlės kuria straipsnįKARIUI
Vyt. Maco nuotr.
Uolaus Kario bendradarbio sukaktis
Rodos, argi tai seniai buvo 1933-34 metai? Tada pilnu grožiu ir gaivalingumu dar žydėjo Lietuvos nepriklausomybe, krašte dar virte virė kūrybinis darbas ir Lietuvos išoriniai priešai (bent viešai) — dar nesikėsino į jaunos valstybės laisvę ir nepriklausomybę.
Kodėl tie metai čia prisimenami ? Gi todėl, kad tais metais, mūsų norimas paminėti žurnalistas, Pranys Alšėnas, nepriklausomybės laikais bendradarbiavęs visoj eilėj laikraščių ir žurnalų Lietuvoj, nepadėjo plunksnos gyvendamas ir tremties stovyklose, Vokietijoj, o taip pat — ir čia, šiapus Atlanto, prisiglaudęs Kanadoje — teberašo lietuviškai spaudai, o taip pat — ir į “Karį”. Jis dviejų knygų autorius (beruošiąs spaudai, berods, ir trečiąją). Pranys Alšėnas, tarnavo gusarų pulke, pliekė junginį Petro Vileišio aikštėje, kirto rykštes, voltižiravo kareivinių rajone, jodavo į pratimus Kleboniškio miško kryptimi ir vėl grįždavo su daina į dail. Jurgio Juodžio (dabar dažnai puošiančio “Karį” savo kūriniais) išdekoruotas kareivines ir t.t.
Jų dainos posmai aidėdavo Kauno apylinkėse ir Žaliakalnio medžių viršūnėse.
Ir štai, po tiekos metų, pradėjęs žemiškąją kelionę Šventosios pakrantėse (gimęs 1911 m. rugsėjo 27 d.), uolusis lietuviškosios spaudos ir “Kario” bendradarbis, Pranys Alšėnas, pasiekė gyvenimo viršukalnę — sulaukė 50 metų amžiaus.
Kaip visų lietuvių, taip ir Sukaktuvininko, per tą laiką daug matyta ir pergyventa, bet, ačiū Dievui, nepalūža. Nežiūrint baltu sidabru pabaltintų paausių ir pranykusių plaukų viršugalvy — jis tebėra aktyvus atsargos karys išeivijoj, tik kardą — pakeitęs plunksna ir kovojąs dėl Tėvynės laisvės gausiais straipsniais spaudoje.
Tame darbe — jo daug nudirbta, bet darbo horizontai — dar prieš akis. Jau trejetas desėtkų praslinko, kaip Pr. Alšėnas surišo savo gyvenimą su plunksna.
Atlikdamas gusaruose būtiną tarnybą, jis jau rašė lietuviškai spaudai, jų tarpe — ir anuometiniam “Kariui”. Prisidėjo jis tada savuoja rašiniu ir prie 1934 m. išleisto (berods, 15-kos metų gusarų pulko gyvavimo proga) leidinio, kuriame bendradarbiais buvo dail. J. Juodis, ltn. J. Pet-rulionis ir kt.
Dabar gi — Sukaktuvininkas gyvena Kanadoj ir, šalia kasdieninės duonos pelnymosi darbų, uoliai darbuojasi lietuviškoj ir angliškoj spaudoj.
Ilgiausių metų! A B.A.A. A v. KAPITONAS PETRAS KAVALIAUSKAS
š. m. liepos mėn. 30 d., Melroso Parke, širdies smūgio ištiktas, staiga mirė Lietuvos Karo aviacijos kapitonas Petras Kavaliauskas.
Velionis buvo gimęs 1905 m. vasario mėn. 14 d. Daugėliškių km., (Gojaus vk.), Utenos aps. Pradžios mokyklą lankė Debeikiuose, o gimnaziją Utenoje. 1924 m. spalių mėn. 5 d. įstojo į Karo mokyklą ir 1927 m. rugsėjo mėn. 7 d. baigė lX-tą laidą Paskirtas į Karo aviaciją, 1930 m. baigė Augštųjų karininkų kursų aviacijos sk. Aviacijoje tarnavo oro žvalgu.
Vienos avarijos metu laimingai iššoko su parašiutu, įkrito Į Nemuną, bet laimingai išsigelbėjo. Buvo Italijos vyriausybės apdovanotas ordinu. Ištarnavęs pensiją išėjo atsargon kapitono laipsniu.
Bolševikams okupavus Lietuvą, pensija iš velionio buvo atimta. Teko keisti vietoves ir slapstytis nuo enkavedistų. Vejant okupantus — bolševikus, dalyvavo partizaninėse kovose vadovaudamas partizanų vienetui. Vokiečių okupacijos laiku veikė pogrindyje. Artėjant bolševikams antrą kartą prie Lietuvos sienos, Petras stojo į kovotojų eiles, o pasitraukęs Vokietijon, buvo demobilizuotas ir pasitraukė į civilio gyvenimą. Pasibaigus karui velionis buvo patekęs į amerikiečių karių belaisvę ir po 6 mėnesių buvo paleistas, kaip per klaidą patekęs.
Į JAV atvyko 1950.V.9, ir sustojo Hartforde. Vėliau persikėlė į Melrose Parką kur ir gyveno iki mirties. Čia Petras nuo pirmos dienos įsijungė į vietos lietuvių visuomeninę veiklą. Priklausė: Balfo 117 sk., Lietuvių Bendruomenės sk., Amerikos pil. liet. klubui, SLA 125 kp. Liet. susiv. Provaiso apygardai, be to vadovavo Vasario 16 gimn. aukoms rinkti būreliui ir šeštad. lit. mokyklai remti. Aktyviai dalyvaudavo rengiant minėjimus ir Tautines šventes. Velionis ne vien darbu, bet ir piniginėmis aukomis remdavo organizacijas ir pavienius asmenis patekusius nelaimėn. Buvo švelnaus, gero būdo, mokąs su visais draugiškai sugyventi.
Dar nesenai teko velionį aplankyti ir savaitę praleisti pas jį. Jis turėjo vilčių daug dirbti ir sulaukti šviesesnės ateities. Jautėsi visiškai sveikas ir buvo geros nuotaikos. Tačiau staigi mirtis nutraukė jo siekius.
Velionis giminių Amerikoje neturėjo. Jo palaikus palydėti į amžiną poilsio vietą susirinko gausus būrys bičiulių ir pažįstamų. Laidotuvių dieną, rugpiūčio mėn. 2 d., koplyčioje atsisveikinimo žodį tarė J. Lazauskas, — LB Melrose Parko apyl. primininkas, A. Stankevičius, — tos pačios laidos karininkas ir A. Buta — vietos AL Pil. klubo vardu.
Bažnyčioje gražų pamokslą pasakė kun. Jakulevičius, o Šv. Kazimiero kapinėse kun. Sugintas. Laidotuvėms rūpinosi Adomas ir Antanina Jarai, nes velionis pas juos gyveno.
O. Žadvyd.as
A.A. KPT. JUOZAS MACEINA
Šiemet liepos mėn. 20 d. Chicagos šv. Antano ligoninėje, nuo plaučių vėžio, mirė kpt. Juozas Maceina. Jis buvo palaidotas 22 d. liepos šv. Kazimiero kapinėse.
Kadangi velionis čia Chicagoje gyveno vienišas, jokioms organizacijoms nepriklausė ir jokioje lietuviškoje veikloje nedalyvavo, tai niekas apie jo kilimo vietą, gimimo datą ir kitą, nežino.
* *
Ar Nikita yra zionistas?
Pasirodo, jog Chruščiovas yra užaugintas žydų šeimoje. Būdamas jaunuoliu Mariupolyje, Ukrainoje, jis vargingai dirbo tekintojo padėjėju ir gyveno žydo batsiuvio namuose, kur jis turėjo dar papildomą darbą kaip ‘shabbath Goy’. Už šį darbą batsiuvio žmona Chana Jankelevitz atsilygindavo pavaišindama jį gefilte fish.
Ji net du kartu, slaugydama jį, pagydė iš ligos. Ten jis išmoko net žydiškai kalbėti ir skaityti, ką jis puikiai ir dabar dar moka. Jo pirmoji meile buvo Nadia Lazarovna, kaimyno žydo duktė. Norėdamas ją vesti Chruščiovas rimtai galvojo pats tapti žydu.
Jau 72 metų amžiaus, Chana Jankelevitz, dabar gyvenanti Izraelyje, tą prisimena, nes tik išsigandęs apipjaustymo jis atsisakė persikrikštyti.
Kartą, 1913 m., Chruščiovo dėka buvo išgelbėta 1300 žydų gyvybės. Vietinės “juodašimčių” organizacijos nariai, pikčiausias priešžydiškas elementas carinėje Rusijoje, surengė Mariupolyje žydų programą. Jiems pasipriešinti Chruščiovas suorganizavo savo draugus į gynybos būrį. Kai kraujo ištroškę vandalai susirinko rinkos aikštėje, Nikita išvedė savo būrį ir “juodašimčių” gaują išblaškė.
Nuo tų laikų praėjo daugiau kaip 40 metų, ir kazokų kalvio sūnus Nikita virto galingiausiu žmogumi Rusijoje. Sakoma, jog jo iškilimas daugiausia parėjo nuo medžiaginės paramos gautos jam besimokant iš dėkingos Mariupolio žydų bendruomenės, o vėliau iš jo pirmosios meilės brolio Lozoriaus Kaganovičiaus (Taip rašo B’nai B’rith Messenger, 1957m. spalių 17 d.)
Tačiau yra nuomonių, kad vis tik Nikita atsivertė į žydų religiją, nes pagal žydų Enciklopediją, atsivertėliams apipjaustymas nėra būtinas. Kaip ten bebūtų, manoma, jog jo žmona yra žydė, kaip ir Stalino trečioji, kuri buvo to paties Lozoriaus Kaganovičiaus sesuo Roza.
A.M.
