LIETUVIS IR VIDINĖ ŠVIESA
LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]
Vienas iš Vydūno laiškų skautams pavadintas „Budžiu“1. Budėti! Gilus ir slėpiningas žodis. Parimkime savo viduje ir paieškokime jame doros kultūros, lemiančios esminį lietuviškumą.
Dorovingumo sąvoka aiški, tačiau ją glaustai apibrėžti sunku. Žmoguje reiškiasi įvairios galios: instinktai, polinkiai, troškimai, aistros, visokiausios mintys ir pan. Ir kiekviena jų stengiasi žmogų užvaldyti. Labai dažnai tos galios taip pavergia žmogų, kad žmoniškumui lieka labai mažai vietos ar net visai nelieka. Tada kalbama apie menką doroviškumą. Jeigu Žmoniškumas valdo pažmoniškumą [pažmoniškumas - Vydūno vartota sąvoka, reiškianti žmogaus vardo nevertas žmogaus apraiškas] - kalbama apie dorovingą asmenybę, apie aukštos vidinės kultūros žmogų.
1Vydūno laiškai skautams/Red. V. Mikūnas. Čikaga, 1978, p. 28.
Būdama vidaus dalykas, dora sunkiai pastebima. Išoriškai vidinė kultūra pirmiausia pasireiškia santykiuose su kitais žmonėmis, su betarpiška žmogaus aplinka. Ryškus išorinės vidinės kultūros požymis yra santūrumas. Mūsų protėvių santūrumą ir taikingumą liudija ne tik ankstyvieji kronikininkai (Jordanas VI a., Vulfstanas IX a., Adomas Bremenietis XI a.), bet ir Petras Dusburgietis, vaizdavęs prūsus anaiptol ne šviesiomis spalvomis:
Tačiau jie [prūsai] turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti savojo gyvojo Dievo ir apskritai jų nekliudė (Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V, 1985, p. 75).
Tą išorinį vidinės kultūros pasireiškimą liudija mūsų papročiai ir tautosaka. Ypač tai išryškėja lyginant su kitų tautų tais pačiais dalykais. Tik santūrus žmogus geba pakilti virš aplinkybių. Jeigu vokiečiai sako: Man solle sich nicht hineinhinreissen lassen (Nereikia leistis įtraukiamam [aplinkybių]), tai analogiškas lietuvių priežodis pataria: Nereikia išsišokti. Pirmuoju atveju, t. y. vokiečiai, į aplinkybes žiūri kaip į skatinantį momentą, o antruoju - lietuviai - pabrėžia vidinį apsisprendimą. Tai rodo, kad lietuviai būdavo budrūs ne tik aplinkos atžvilgiu, bet ir (kartais netgi labiau) savo vidinės gyvybės požiūriu. Lietuvis veikia atsargiai, - rašo apie Mažosios Lietuvos lietuvius slaptas karo patarėjas Gervais 1775 m. išleistoje knygoje „Pastabos apie Prūsiją“, - ir lengvai neįpuola į pavojų, kaip kai kurie vokiečiai aklai ir neapgalvotai padaro2.
2Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsche-litauischer Beziehungen. Tilžė, 1932, p. 86. Galima tvirtinti, kad lietuviai gyvenime elgdavosi vadovaudamiesi savo vidine esme. Tai patvirtina ir lietuvio pastovumas įvairiose aplinkybėse bei santykiuose, nes laikysena, pagrįsta vidiniu įsitikinimu, lengviau ištveria ir sunkiomis aplinkybėmis.
Savojo aš lietuvis ieškojo ne pažmoniškumu, bet giliausioje vidinėje gelmėje.
Žmogus reiškiasi kaip atskirų autonomiškų gyvybės sričių veiklos ir jų tarpusavio sąveikos visuma. Galima išskirti keturias žmogaus gyvybės sritis. Tai: 1) kūno gyvybė; 2) jausmų-geismų gyvybė; 3) minčių gyvybė ir 4) dvasia-siela. Dėl tos priežasties žmoguje reiškiasi įvairūs aš. Kai sukyla kūno poreikiai, tada žmogus sako: aš alkanas, aš pavargęs ir pan. Kai ima viršų jausmų gyvybė, žmogus sako: aš linksmas, aš piktas ir pan.
Tai vis mažieji, kintamieji žmogaus aš, kuriems reiškiantis žmogus labai dažnai sutapatina save tai su kūnu, tai su įvairiais jausmais ar su mąstymu. Taip žmogus reiškiasi regimajame pasaulyje. Bėda ta, kad sutapatindamas save su tais kintamaisiais aš, žmogus pamiršta savo tikrąjį, esmingąjį aš, savąją sielą, glūdinčią jo gelmėje. Ir tada žmoguje įsigali pažmoniškumas.
Atsiminti giliausią savo esmę - sielą - ir būti jai nuolat atviram yra doros kultūros pagrindas. Lietuviai nuo seno auklėjo vaikus šia linkme. Labai dažnai vaikai iš savo tėvų girdėdavo: Tik vis atsimink save3.
3Ten pat, p. 439.
Atsimink save! Šis priminimas skirtas ne kūno poreikių, ne jausmų prisiminimui, nes jie ir taip, dirginami išorinių aplinkybių, nuolat save primena. Tai raginimas visada atsiminti savo tikrąjį „aš“, savąją esmę -sielą, kuri tyliai ir kantriai mūsų laukia.
Tai raginimas laikytis santūrumo, vidinės savitvardos. Atsimindamas save, savąją esmę - sielą - įvairiomis aplinkybėmis bei situacijomis žmogus nesutrinka, bet, apvaldydamas kintamuosius aš (pažmoniškumą),išsaugo žmoniškumą bet kokiu atveju.
Ši glausta mūsų protėvių vartota formuluotė apima savyje keletą aspektų. Pirmiausia, savęs atsiminimas, t. y. susivokimas savo esmėje arba kai budėjimas vyksta čia pat kasdieniniame gyvenime, o ne atsiskyrus nuo veiklaus gyvenimo (vienuolis, atsiskyrėlis, jogas ir pan.). Šiuo atveju kasdieninė veikla derinama su vidine rimtimi, savitvarda. Nėra čia ir to vienašališko nukrypimo vien dvasinio gyvenimo link, vadinamojo dvasinio aristokratizmo, kai žmogus pamiršta ne tik savo aplinką ir artimą, bet kartais ir savo kūno poreikius. Lietuvis, galima sakyti, atsimindamas save gyveno vienu metu trijuose skirtinguose pasauliuose: 1) konkrečios realybės - vydijos pasaulyje; 2) bendruomeninių santykių pasaulyje ir 3) žmogaus gyvybinių galių pasaulyje - vydijos pasaulyje, sujungdamas juos į vieną darnią visumą. Žmogaus siela, jo esmingasis aš buvo mūsų protėvių veiklos bei elgsenos lėmėjai.
Krikščioniškoje tradicijoje tai siejama su palyginimu apie Mortą ir Mariją (Lk 10, 32-42). Gyvenimo darna pasiekiama Marijai ir Mortai esant kartu, t. y. suderinant savo kontempliatyvųjį (vidinės srities) gyvenimą su veikliuoju. Tokią gyvenimo harmoniją dažniau pasiekdavo mistikės: šv. Gertrūda, šv. Kotryna Sienietė, šv. Brigita ir ypač Bažnyčios Mokytoja šv. Jėzaus Teresė Avilietė, aprašiusi tai klasikiniame veikale „Vidinė pilis“. jau esu minėjusi, - rašo šv. Teresė, - kad toji vidinė ramybė, kurią turi šioje buveinėje esančios sielos, padeda siekti to, kad jos kuo mažiau turėtų ir norėtų išorinės ramybės 4. Tikėkite manimi, - tęsia ji toliau, - norint suteikti pastogę Viešpačiui, gerai jį pavaišinti ir visam laikui jį pasilikti pas save, Marija ir Morta turi būti drauge5.
Kitas panašus lietuviškojo būdo bruožas, sietinas su savęs atsiminimu, yra lietuvio reagavimas į pagalbos prašymus, paliudytas ne vieno autoriaus. Štai vienas iš jų: Savo geraširdiškumu, padėjimu kiekvienam, patekusiam į nelaimę, pasiruošimu kiekvienam patarnauti, nepaisant tautinių skirtumų, lietuvis pralenkia zalcburgietį [t.y. vokiečių kolonistus iš Zalcburgo, apgyvendintus Prūsijos žemėse]. Šiam dar nespėjus apsispręsti, ar padėti svetimajam nelaimėje, lietuvis jau sulaukia padėkos už skubią pagalbą, kurią jis į nieką neatsižvelgdamas, daug negalvodamas suteikia6. Žmogui padėti - lietuviui reiškia pačiam žmogumi būti.
6Vydūnas. Sieben Hundert.., p. 87.
Šis trumpas priminimas nesietinas su žmogaus veiklos ir elgesio išorine raiška. Veiksmo ir elgesio raiškos forma paliekama laisvam žmogaus apsisprendimui. Žmogaus individualybė, jo vidinė gyvybė neužgožiama, nevaržoma. Paliekama laisvė laisvai reikštis žmogaus esmei, jo dvasiai - sielai. Tuo tarpu praktikuodamas kad ir kokią jogos sistemą (imam kaip pavyzdį), žmogus nori nenori turi suvaržyti savo esmę, t. y. įsprausti save į jau gatavą formą. Kopijavimas, pamėgdžiojimas visada yra negyvas dalykas. Išraiškos formos turi ne varžyti žmogaus vidinę gyvybę, jos esmę, bet išaugti iš jos. Tai vidinės žmogaus kultūros požymis, iš kurio išplaukia esminė jos savybė - gyvastingumas.
Vidinės kultūros žmogus irgi laikosi moralinių-dorovinių normų, įstatymų, tačiau jis į juos žiūri ne kaip į primestus iš šalies. Mat nuolat budėdamas ir neleisdamas užgesti vidinei šviesai, jis suvokia tuos įstatymus ir normas kaip išplaukiančius iš savo esmės, iš dvasios - sielos. Vidinės kultūros žmogus atgaivina įstatymą vidine gaiva, suteikia jam gyvastį, paverčia jį gyvuoju įstatymu (plg. Mt 12, 1-14).
Ši esmės persvara palyginti su forma lietuvio būde vaizdžiai perteikta Stasio Ylos užrašytame Balio Sruogos atsiminime:
Sruoga pasakojo, kad jo tėvas, veždamas jį į gimnaziją, nuolat kartojęs: „Baly, tik tu būk geras!" Tuo pat metu veždamas savo vaiką į tą pačią mokyklą, ją kaimynas šlėktelė vis kalęs į galvą.: „Tik tu būk mandagus!“7
Iš tolimos vaikystės atklysta močiutės - išskirtinai šviesaus ir gero žmogaus žodžiai...8 Šviesus ir geras! Apibūdindami dorą žmogų lietuviai dažniausiai vartojo ir tebevartoja būdvardžius šviesus ir geras. Ne apsišvietęs, t. y. išsimokslinęs, bet šviesus savo vidumi, švytintis savo vidiniu grožiu. Iš kur toji šviesa, mūsų dorinės kultūros pagrindas?
Žmonės dažniausiai save suvokia kaip veikseną arba žemesniųjų žmogaus gyvybės sričių apraišką. Todėl sakoma: aš studentas; aš vairuotojas; aš alkanas; aš piktas ir pan. Tik pradėję kalbėti vaikai sako: burna nori valgyti; ranka nori imti. Truputį vėliau: Algis nori obuolio; Agnė linksma. Kūno reikalai ir emocijos jiems dar nesutampa su žmogaus esme. Tik palengva jie ima sakyti aš, tartum susiliedami su tuo, kas jų daroma, su žemesniųjų žmogaus gyvybės sričių reikmėmis ar būsenomis, kartu atitolindami ir net užmiršdami tikrąją savo esmę.
Mūsų protėviai žodį aš vartodavo daug rečiau nei dabar vartojame mes ar kitos indoeuropiečių tautos. Dar ne taip seniai mūsų protėviai sakydavo: esmi alkanas; esmi artojas, ne taip, kaip mes dažnai pasakome: aš alkanas; aš artojas. Mes to skirtumo jau beveik nebejaučiame. Tačiau dar mūsų seneliai tai gyvai juto. Būdami šviesūs žmonės, netapatindavo savęs nei su būsenomis, nei su veiksena. Pamėginkime pajusti skirtumą tarp aš artojas ir esmi artojas. Lietuviai žodį aš ypač retai vartodavo su veiksmažodžiu, sakydavo: esu - ar dar geriau - esmi ūkininkas, ar kas kita“9.
Šis lietuviškos dvasios bruožas ypač išryškėja palyginus su mums priešingu vokiečių dvasios bruožu. Vokiečių kalboje prieš kiekvieną veiksmažodį, nors jų sakinyje būtų ir keletas, vartojamas žodis aš. Tuo tarpu lietuvių kalboje pakanka tik vieno arba aš net visai netariamas.
Vokietis niekada nepavartos, kaip lietuviams įprasta, vieno veiksmažodžio: mačiau, žinau ir pan., bet būtinai su žodžiu aš: aš mačiau, aš žinau ir pan. Tuo pasireiškia vienas iš lietuvių ir vokiečių dvasios skirtumų: vokiečiui visų pirma veiksena, lietuviui - būsena. Tą patvirtina ir mūsų kalboje buvusios (jau nebevartojamos) net keturios vietininko linksnio formos. Tuo tarpu vokiečių kalboje vietininko ir įnagininko linksnių iš viso nėra.
Lietuviui svarbiau ne žmogaus raiška, ne jo veiksena, o pirmiausia -vidinės žmogaus nuotaikos, būsenos - vydijos pasaulis, t. y. žmogaus veiksenos kilmė ir priežastis. Kitaip tariant, lietuviui buvo svarbiau ne žmogaus buvimas, ne būvis, bet pats žmogaus esimas10, kitaip sakant, estis.
Šitas lietuviškos dvasios bruožas sąlygojo tai, kad lietuvis, būdamas nuolatos budrus savo vidinėmis būsenomis, gyveno vidinėje šviesoje, leidžiančioje atskirti žmogaus giliausią esmę, jo sielos raišką nuo pažmoniškumo. Ir tai buvo lietuviško žmoniškumo ir gerumo pagrindas.
Lietuvio dvasinę laikyseną, jo vidinę šviesą galima nusakyti vienu žodžiu budžiu. Budėjimas - tai vidinė šviesa. Tai susivokimas savo esmėje.
Kas toji žmogaus esmė? Giliausiąja savo prasme - tai žmogaus siela. Bet siela reiškiasi per žmogaus sąmonę, ją nušviesindama. Taip kasdieninėje raiškoje žmogaus esme galima laikyti jo sąmonės šviesą.
Budėti - tai reiškia neleisti susilpnėti ar net visai užgesti sąmonės šviesai, t. y. neleisti viešpatauti pažmoniškumui. Budėti - tai reiškia, kad mintys, žodžiai ir veiksmai yra nušviesti it sąmonės šviesos ir kylantys iš giliausios žmogaus esmės, jo dvasios - sielos.
Budėti (sanskrito kalbos žodis Buda - Budda nėra vardas, bet reiškia sąmonės būseną, pasiekusią aukščiausią nušviesėjimo laipsnį; pažodinis jo vertimas reiškia: pažinęs, prašviesėjęs, prabudęs, o lietuviškai sakant, būtų - budintysis) - tai vis atsiminti save, savo esmingąjį aš, savąją sielą. Prisiminkime ir Kristaus raginimą: Todėl visą laiką budėkite ir melskitės (Lk 21, 36).
Betgi sakysite, kad lietuviai parodo daug nekultūringumo ir netgi žemesnio nekultūringumo nei kitos tautos. Tai atsitinka, kai lietuvis užmiršta save, praranda savo vidinę šviesą, skaistą. Tada jis puola žemiau už išorinės kultūros žmones. Tada minėtosios ir kitos šviesiosios lietuviškojo būdo savybės išvirsta į savo priešingybes, tamsiąsias lietuviškojo būdo savybes. Todėl dorinė lietuvio skalė svyruoja nuo šviesaus ir tauraus žmoniškumo iki paties žemiausio pažmoniškumo. Tai turėtų mums būti didelė paskata stengtis pažinti lietuviškąjį būdą ir uoliai rūpintis iš protėvių paveldėtos doros kultūra bei vidinės šviesos, skaistos išsaugojimu.
Tad atsiminkime save ir budėkime!
