MIRĖ PARTIZANAS

Plungėje yra leidžiamas Kultūros laikraštis Žemaitijai ir visiems žemaičiams „Žemaičių saulutė". Jo 1994 m. gruodžio 23 numeryje buvo išspausdintas Zitos Paulauskaitės straipsnis apie partizaną Vytautą Slapšinską. To straipsnio truputį sutrumpintą tekstą čia ir pateikiame savo skaitytojams. (Red.)

Zita Paulauskaitė

Buvęs Kęstučio apygardos partizanas Vytautas Slapšinskas (1921-1994) mirė jau laisvoje Tėvynėje. Jis — vienas iš nedaugelio, praėjęs mirties kelius ir sulaukęs laisvės. Tūkstančiai jo likimo brolių savo jaunas galvas paguldė už Lietuvą prieš kelias dešimtis metų, o jų išniekinti kūnai buvo mėtomi miestelių turgavietėse ir aikštėse. Vytautą palaidojo iškilmingai, plakstantis vėliavoms, skambant giesmėms šiltą ir niūrų gruodžio pirmąjį penktadienį.

Ant stalo guli keturi stori sąsiuviniai, kuriuose Vytauto ranka surašyta kruvinosios mūsų tautos istorijos dalis. Tos istorijos dalyviu teko būti ir jam nuo pat 1941 metų birželio sukilimo. O 1944 metais, antrąkart Lietuvą užplūdus bolševikams, Vytautas išėjo partizanauti. Beveik aštuonerius jaunystės metus praleido su ginklu rankose. 1952 metais sausio 25 sunkiai sužeistas pateko į nelaisvę. Vėliau — 25 metai katorgos. Tokie sausi faktai. O rankraščio pirmąjame puslapyje įrašyti pranašingi žodžiai: „Kai nebus nei kovų, nei pavojų, atsiras daug herojų, kurie sieks pinigų ir dvarų..." Tai žodžiai, kažkieno ištarti dar 1949 metais, kai partizanų kraujuje mirko gimtoji mūsų žemė.

Viršuje—Kęstučio apygardos partizanai: guli Vytautas Slapšinskas, stovi Juozas Kisielius ir Vladas Mišeikis. Apačioj—1992 metais Radviliškyje, prie perlaidotų partizanų kapo: penktas iš kairės— partizanas Vytautas Slapšinskas, ketvirtas iš dešinės—Prisikėlimo apygardos partizanų vadas Viktoras Šniuolis.

Man teko laimė susipažinti su tuo žmogumi vos prieš kelerius metus, kai 1993 metų rugpjūtyje Ariogaloje vykusiame Lietuvos partizanų, ryšininkų ir rėmėįų susitikime geri žmonės mane supažindino su Vytautu. Vėliau Šiauliuose teko aplankyti Vytautą Slapšinską bei jo žmoną Stasę. Jau tada žinojau, kad Vytautas Slapšinskas yra surašęs prisiminimus, kuriuose minimi bendražygių ir išdavikų vardai, pavardės, pasakojami likimai, yra daugybė nuotraukų.

Jo rankraščių likimas tragiškas, kaip ir paties partizano. Daugelį metų jie buvo rašyti, slėpti nuo negerų žmonių piktų akių, o laisvoje Lietuvoje dalis jų buvo pavogta. Kaip teigė pats Vytautas, buvo pavogti tie užrašai, kuriuose kaip tik minimi svarbiausi įvykiai, datos, pavardės... Teko dar kartą sėsti prie stalo ir nemigo naktimis po kruopelytę vėl viską rašyti iš naujo. Su giliu liūdesiu Vytautas sakė, kad po tiek metų jam jau buvo sunku viską tiksliai atsiminti. Manau, kad tas, kuris taip negarbingai pasielgė su tiek daug kentėjusiu ir jaunystę Lietuvai paaukojusiu žmogumi, tas, kuris klastingai išplėšė dalį širdies, taip pat neturės ramybės. O pats Vytautas ir artimiausi jo draugai žinojo pavardę to žmogaus, kurio ranka nesudrebėjo išniekinti partizano tragiškos jaunystės atmintį.

Vytautas Slapšinskas nebesulaukė to laiko, kai bus išspausdinta jo knyga, kurioje jis mažai pasakoja apie save, o daug kalba apie Kęstučio apygardos partizanus — visus tuos, kuriems nebuvo lemta gyventi. Iš nuotraukų žvelgia jaunų ir gražių vyrų veidai. Tos knygos išleidimas buvo pats svarbiausias Vytauto paskutiniųjų metų gyvenimo tikslas.

Prie partizano Vytauto Slapšinsko karsto. Stovi vidury jo našlė St. Slapšinskienė.

Dar taip neseniai, 1994 rugsėjo mėnesį, ilgai vaikščiojome po Vilnių, ieškodami, kas galėtų padėti išleisti knygą. Susitikome su įvairiausiais žmonėmis, kalbėjome, įrodinėjome, ginčijomės. Juk žuvo tūkstančiai, gyvieji privalėtų įamžinti žuvusiųjų atmintį. Po ilgų klajonių sutikome žmogų, kuris atidžiai išklausė ir pažadėjo rūpintis išleisti Vytauto Slapšinsko atsiminimų knygą. Mačiau, kaip nušvito pavargęs ir liūdnas buvusio partizano veidas. Lyjant lietui, lėtai ėjome į stotį, geru žodžiu minėdami geradarį iš tolimų kraštų. Vis kartojau, ramindama Vytautą, kad dabar viskas gerai, kad knyga tikrai pavasarį pasirodys. Geležinkelio stoty viltingai atsisveikinome. Nueidama dar grįžteliu į liūdną žmogų, parimusį ant lazdelės — tokį vienišą minioje, lietui pliaupiant. Mostelėjau ranka: iki pasimatymo Šiauliuose... Tada dar nežinojome, kad mirtis taip arti.

* * *

Taip Zita Paulauskaitė baigia savo straipsnį apie dabar jau mirusį partizaną Vytautą Slapšinską. Jis mirė Šiauliuose 1994 metų lapkričio 29 dieną, taip ir nesuspėjęs užbaigti savo knygos. Kaip teko sužinoti iš Zitos Paulauskaitės laiško, rašyto šį pavasarį artimiesiems Amerikoje, ji pati dabar ėmėsi darbo paruošti spaudai partizano Vytauto Slapšinsko atsiminimus ir juos išleisti. (Red.)