Partizanai: Istorija ir dabartis

KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI

K.[Felicija Kasputytė]

     Kas turi drąsos ir ryžto žengti pirmąjį žingsnį į atsinaujinimą, tas išeina į žmogiškosios pilnatvės kelią. Žmogiškosios pilnatvės kelias -esminis kelias. Juo eina tie, kurie veržiasi prie savo substancijos.

     Savo asmenybę galima išugdyti tada, jeigu mokama atsinaujinti. Kas nepradeda iš naujo, tas nieko didžio negali pasiekti. Su atsinaujinimu yra susiję ir atgaila, ir susimąstymas, ir sugrįžimas pas Tėvą. Kas nenori paskęsti kasdienybės rutinoje, tas privalo nuolat atsinaujinti. Kiekvieną rytą mes turime visą dieną prieš akis ir kartu turime visas galimybes žengti pirmąjį atsinaujinimo žingsnį.

     Galime pasakyti gerą žodį, nelaukdami jokios padėkos.

     Galime būti uolūs, nelaukdami įvertinimo ir pagyrimo.

     Galime parodyti kam nors mandagumo žestą.

     Galime ką nors duoti, nereikalaudami atlyginimo ir netikėdami ką nors gauti kaip atpildą.

     Galime liūdėti su tais, kurie kenčia, ir galime džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi.

     Galime atsisakyti savo egoizmo ir pradėti gyventi kilniais altruistiniais jausmais.

     Tik aukščiau ir aukščiau! Pakilti nuo šiurkščios kasdienybės ir pilkų šiokiadienio smulkmenų, nuo niekingo prakticizmo. Excelsior - šis žodis turėtų būti viso mano gyvenimo leitmotyvas. Tai didžiausia malonė, kurią suteikia Dangus. Jos dėka galima patirti tiek daug šviesių akimirkų, išvysti tiek daug dvasinio džiaugsmo prospindžių, kurie sklinda iš tolimųjų horizontų.

Skaityti daugiau: KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI

VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS KUNIGYSTĖS PILNYBĖS SIDABRINIS JUBILIEJUS

MŪSŲ TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Jz.[kun. Juozas Šalčius]

     Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Vilniaus-Trakų apskrityje. Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis Steponavičius. Pradžios mokyklą Gervėčiuose lankė vos 2 mėnesius. Į gimnaziją jį rengė Gervėčių klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis, o aritmetikos mokė pats tėvas.

     1921 m. rudenį tėvas arkliuku atvežė Julių į Vilnių. Jis buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus g. Nr. 16, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje. Pirmieji mokslo metai gimnazijoje Juliui buvo labai sunkūs, nes teko su ryšuliais keliskart keisti gyvenamąją vietą. Spalio 1 d. lenkų valdžia atėmė Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos (kur dabar yra įsikūrusi Valstybinė konservatorija) patalpas. Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydai. Teko mokytis popietinėmis valandomis žydų gimnazijos patalpose Arklių gatvėje. Vilniaus visuomenei įsigijus ir suremontavus namą Šventųjų Pilypo ir Jokūbo gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazija įsikūrė tenai ir prasidėjo normalus mokslo darbas.

Skaityti daugiau: VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS KUNIGYSTĖS PILNYBĖS SIDABRINIS JUBILIEJUS

JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA

asmenybės ugdymas

Stasys Šalkauskis

     Žmogaus fizinis gyvenimas yra panašus į nukirstą kūgį. Jaunatvėje žmogus kyla į viršų vienu šito kūgio šonu. Pilno subrendimo amžiuje, vadinasi, pilnatvėje, jis vyksta plokštakalnio lyguma. Pagaliau senatvėje jis rieda į pakalnę priešingu kūgio šonu. Taigi fizinis žmogaus gyvenimas eina laužyta linija, kuri iš pradžios kyla į viršų, paskui eina vienoje aukštumoje ir pagaliau krinta į apačią.

     Žmogaus gyvenimas būtų be galo liūdnas ir beviltiškas, jei šita laužytoji linija būtų vienintelis jo simbolis. Laimei, šalia fizinio yra dvasinis gyvenimas, kuris gali eiti įvairiomis linkmėmis ir net nuolatai ir nenutrūkstamai kilti į viršų. Normali dvasinio gyvenimo linkmė yra ta, kuri eina jaunatvės kūginiu šonu ir nuolat kyla tiesia linija taip, kad senatvėje žmogus jaučiasi taip aukštai, jog įstengia sykiu matyti jaunatvės, pilnatvės ir senatvės kūgio šonus. Jis tada yra tikras išminčius, nes jo gyvenimas buvo ne kas kita, kaip žemėje pradėtoji amžinybė. Deja, toli gražu ne visados dvasinis žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kilimas į kalną, į viršūnes. Dažnai, labai dažnai ir jis yra laužyta linija. Laužyta fizinio gyvenimo linija su kažkokiu sunkiai nugalimu fatalumu lenkia apačion ir dvasinio gyvenimo liniją, ir reikalingas yra ypatingas svartis, su kurio pagalba dvasinis gyvenimas galėtų nuolatai kilti į viršų, nepasiduodamas smukimo inercijai. Šitas svartis ir yra gyvoji dvasia.

Gyvoji dvasia ir jaunatvė

     1.    Jaunatvė yra natūralus gyvosios dvasios amžius. Jai šita dangaus dovana ateina be jokių pastangų. Ji turi tik nusitverti šito dvasinio gyvenimo keltuvo ir su jo pagalba pasileisti kylamąja gyvenimo linkme. Jaunatvė turi savo nuotaiką, polinkius, pomėgius, savo veikseną, logiką, žodžiu tariant, savo dvasią. Jaunatvė yra gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jautriai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių dalykų pamėgimą. Trumpai tariant, jaunatvė iš savo esmės pasižymi gyvąja dvasia.

Skaityti daugiau: JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA