PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

[Ada Urbonaitė]

     1984 m. švęsime 500 metų jubiliejų nuo lietuvio karalaičio šv. Kazimiero mirties. Bet nedaug kas težino, jog dar po metų, t. y. 1985 m., sukanka taip pat 500 metų nuo mirties kito lietuvio, pasiekusio altorių garbę - palaimintojo Mykolo Giedraičio.

     Jis gimė 1425 m. Giedraičiuose, kunigaikščių Giedraičių šeimoje (Mykolas buvo vienturtis jų sūnus). Tai sena kunigaikščių giminė, save kildinusi iš legendinio kunigaikščio Julijono Dausprungo, atvykusio iš Italijos su Palemonu, Deltuvos kunigaikščiu ir Ukmergės įkūrėju. (Herbas Kentauras -Hipocentaurus). Mažo ūgio, silpnos sveikatos Mykolas, kurio motina buvo labai religinga moteris, nuo mažens pasižymėjo pamaldumu ir visai jaunas įstojo į Bistryčios (netoli Vilniaus, dabar Baltarusijos teritorija) Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų šv. Augustino regulos vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami baltaisiais augustinais). Iš čia buvo išvežtas į Krokuvą, į vienuolyno centrą prie Šv. Morkaus bažnyčios. Atliko noviciatą, padarė įžadus ir iki mirties pasiliko gyventi Krokuvoje. Būdamas nemažų gabumų 1460 m. baigė Krokuvos akademiją ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Turėjo pakankamai teologinių žinių, bet dėl didelio nuolankumo kunigu neįsišventino - liko broliuku su žemesniais šventimais.

     Buvo labai tylus ir kantrus, vargindavosi pasninkais ir atgailomis, labai atsidėjęs melsdavosi. Ypač karštai melsdavosi į šventąjį Kryžių. Prieš mirtį per išpažintį pasisakė girdėjęs Kristaus žodžius: Ištverk kantrybėje iki mirties, tai gausi gyvybės vainiką. Daug kentėjo, nes kai kurie vienuoliai nepakentė jo pamaldumo, jį įžeidinėdavo ir vargindavo. Gyveno prie bažnyčios durų tokiame mažame kambarėlyje, kur vos tebuvo galima atsistoti ir ant šiaudų atsigulti. Ten pat buvo mažytis prieangis su židiniu, kur išsivirdavo valgyti.

Skaityti daugiau: PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS

MINTYS DVASINIAM ATSINAUJINIMUI

Sakalas [kun. Aleksandras Markaitis SJ]

     Skaitymas iš Izaijo pranašystės:

     Taip kalba Viešpats: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: „Išeikite!" ir tiems, kurie tamsybėse: „Eikite į šviesą!" Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vejas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės šalies“. Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių (Iz 49,8-13).

     O visgi šiandieną dar mislys man mena,
     Kad svieto žmonelių širdies vidury,
     Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
     Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.

                (Pranas Vaičaitis)

     Tuos žemčiūgus, amžino ir dieviško gyvenimo daigelius ir skiepus, tuos kilnumo ilgesius mumyse atrasti, iš šiukšlių ir dulkių atkasti, nušluostyti, savo geriausią veidą atgailos ašaromis nuprausti yra pirmasis dvasinio atgimimo tikslas; dieviškai kilniai galvoti apie save ir apie kitus - to tikslo konkretus uždavinys.

Skaityti daugiau: MINTYS DVASINIAM ATSINAUJINIMUI

ADORACIJOS VALANDAI

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

     Į Tabernakulio šventą tylą,
      į slaptą pašvęstą Taurės pavėsį,
     Kai sieloj ilgesys, graudi gėla sukyla,
     Rankas aš, tremtinys, našlaitis tiesiu.

           (Kun. Pranciškus Masilionis SJ)

     O Švenčiausioji Trejybe, vienas Dieve, tikiu, jog Tu čia esi ir žvelgi mano sielon iki pat gelmių. Su visu Dangum Tave garbinu, myliu ir trokštu, kad Tu būtum visų pažintas, mylimas ir garbinamas taip, kaip esi vertas.

     Mieliausias Išganytojau, mes garbiname Tave už tai, jog atėjai į mūsų žemę kaip vienas iš mūsų ir savo švenčiausiuoju Krauju atpirkai mus, žmones, iš nuodėmės vergijos, padarei mus dangiškajam Tėvui maloniais, Jo įsūnytaisiais vaikais, palikai savo dieviškąją pagalbą sakramentuose...

     Gerasis Jėzau, mes trokštame šią valandą tikrai Tave pagarbinti, skausmu ir meile Tau atsiteisti už visą nepagarbą ir apleidimą, kurį Tu patiri iš mūsų, -

          Garbiname Tave, Jėzau!

     Už tai, kad Tavo Švenčiausioji mylinti Širdis susiformavo Nekalčiausioje Mergelėje Marijoje, kuri kūno atžvilgiu yra mūsų sesuo, -

          Garbiname Tave, Jėzau!

     Už tai, kad, sujungdamas dievišką prigimtį su žmogiškuoju Asmeniu, iškėlei mūsų žmogiškumą į Dangų siekiančias aukštumas, -

Skaityti daugiau: ADORACIJOS VALANDAI

DĖKOJIMAS

Vynmedžio Šakelė

Širdyje mano, MEILE,
     Dabar Tu gyveni.
     Ir mano siela tyli,
     Tu Viens ją gaivini.

Dangaus ramybėj lenkias
     Tau siela ir širdis.
     Nutilus klauso Dievo,
     Ką meilėj pasakys...

Ir mano siela gyva,
     Bet jau gyva ne ji -
     Ji jaučia savy Dievą,
     Ir visa jai toli...

Paskendus Meilės jūroj,
     Dievybės spinduliuos -
     Į Tave, MEILE, žiūriu,
     Ir vis Tavęs ilgiuos!

KRISTAUS IR MANO PROGRAMA EUCHARISTIJOJE

Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]

     Priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, jau pačiu priėmimo faktu prisiimame ir specialias pareigas, ypatingus įsipareigojimus, susijusius su šių sakramentų tikslu. Pasikrikštydami viešai atsižadame velnio, jo puikybės ir jo darbų, mirštame nuodėmei, pradedame naują Dievo vaikų gyvenimą. Priimdami Sutvirtinimo sakramentą įsipareigojame būti ištikimais tikinčiaisiais, budriais Kristaus kariais, drąsiai išpažinti ir ginti tikėjimą...

     Ką įpareigoja mus Švenčiausiojo Sakramento priėmimas? Komunija yra Kristaus ir mano susitikimas, kai ateiname ir Vienas, ir kitas. Šitas susitikimas turi gilią prasmę, nes atskleidžia panašias abiejų intencijas, bendrą tikslą, iškelia projektą, kuriam realizuoti reikalingos bendros pastangos. Tai programa, kurią įvykdyti privalome abu: 1) paaukoto Kristaus ir žmogaus vienybės ir supanašėjimo programa; 2) veiklios meilės Kristui ir jo nariams programa, uolaus dvasinio veikimo ir šventumo programa.

     Pasvarstykime antrąją programos dalį.

     Vladimiras Solovjovas (I853-1900) savo veikale „Rusija ir visuotinė Bažnyčia“ panaudojo rusų liaudies legendą apie šv. Mikalojų ir šv. Kasijoną. Šventieji keliavo pėsčiomis plačiosios Rusijos laukais. Buvo ruduo, kelias šlapias ir duobėtas. Štai pamato atvažiuojantį valstietį. Jo prastas arkliukas vos pavelka šiaudų vežimą. Ratai įklimpsta į gilesnę provėžą, ir vežimas sustoja. Mužikėlis ir pats kiek gali stumia, ir arklį ragina, bet iš vietos nepajuda. Tada šv. Mikalojus ir sakąs savo draugui:

     -    Eime, pastumkime vežimą, padėkime vargstančiam žmogui.

Skaityti daugiau: KRISTAUS IR MANO PROGRAMA EUCHARISTIJOJE

Daugiau įrašų...

  1. GYVENIMO DUONA
  2. MINTYS EUCHARISTINIŲ METŲ SAULĖJE IR RŪKUOSE
  3. KREIPIMASIS Į ŠVENTĄJĮ TĖVĄ
  4. TURINYS NR. 17

Subkategorijos