LIETUVIŲ TAUTA
Pirmas krikšto vandens lašas,
nukritęs tau ant galvos, karaliau,
tebevilgo tautos širdį.
Pirmas tavo kraujo lašas,
kritęs krikštyton žemėn,
ir tautos kankinių kraujas
liudija Dievą- karalių Karalių.
(Dedikacija karaliui Mindaugui iš maldyno Tikiu Dievą)
* * *
Kažkas tarė: „Mūsų žemė gęsta".
- Melas!
Netikėjau. Ne, tai netiesa.
O viršum visų laukų regiu, kaip puola
Kaip baisi gelmė tamsa.
(Bernardas Brazdžionis)
* * *
LIETUVIŲ TAUTA,
ta seniausioji arijų giminė, nuo amžių garsėjo taurumu, kilnumu ir gerumu, garsėjo karžygiška savo dvasia. Poetai dainavo ir apie meilų lietuvių vaišingumą, ir lietuvaičių skaistumą, ir jų širdin įaugusią rūtą, tyrumo simbolį, ir apie nepalaužiamą ištikimybę, didžią Tėvynės meilę. Taip, mūsų tėvų gyvenimas buvo garbingas.
Plačiai žinomas lietuvių motinų dorumas, kantrumas ir gerumas. Ramaus charakterio, švelnios ir jautrios jos nuo amžių buvo namų židinio sergėtojos. Per visus amžius moteris buvo tautinės savimonės ugdytoja. Lietuvos klestėjimo ir nuopuolio gadynėje ji išlaikė savo gimtąją kalbą ir dainas. Tada moteris ne už auksą mylėta.
