PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
[Ada Urbonaitė]
1984 m. švęsime 500 metų jubiliejų nuo lietuvio karalaičio šv. Kazimiero mirties. Bet nedaug kas težino, jog dar po metų, t. y. 1985 m., sukanka taip pat 500 metų nuo mirties kito lietuvio, pasiekusio altorių garbę - palaimintojo Mykolo Giedraičio.
Jis gimė 1425 m. Giedraičiuose, kunigaikščių Giedraičių šeimoje (Mykolas buvo vienturtis jų sūnus). Tai sena kunigaikščių giminė, save kildinusi iš legendinio kunigaikščio Julijono Dausprungo, atvykusio iš Italijos su Palemonu, Deltuvos kunigaikščiu ir Ukmergės įkūrėju. (Herbas Kentauras -Hipocentaurus). Mažo ūgio, silpnos sveikatos Mykolas, kurio motina buvo labai religinga moteris, nuo mažens pasižymėjo pamaldumu ir visai jaunas įstojo į Bistryčios (netoli Vilniaus, dabar Baltarusijos teritorija) Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų šv. Augustino regulos vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami baltaisiais augustinais). Iš čia buvo išvežtas į Krokuvą, į vienuolyno centrą prie Šv. Morkaus bažnyčios. Atliko noviciatą, padarė įžadus ir iki mirties pasiliko gyventi Krokuvoje. Būdamas nemažų gabumų 1460 m. baigė Krokuvos akademiją ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Turėjo pakankamai teologinių žinių, bet dėl didelio nuolankumo kunigu neįsišventino - liko broliuku su žemesniais šventimais.
Buvo labai tylus ir kantrus, vargindavosi pasninkais ir atgailomis, labai atsidėjęs melsdavosi. Ypač karštai melsdavosi į šventąjį Kryžių. Prieš mirtį per išpažintį pasisakė girdėjęs Kristaus žodžius: Ištverk kantrybėje iki mirties, tai gausi gyvybės vainiką. Daug kentėjo, nes kai kurie vienuoliai nepakentė jo pamaldumo, jį įžeidinėdavo ir vargindavo. Gyveno prie bažnyčios durų tokiame mažame kambarėlyje, kur vos tebuvo galima atsistoti ir ant šiaudų atsigulti. Ten pat buvo mažytis prieangis su židiniu, kur išsivirdavo valgyti.
Mykolas retai teišeidavo į miestą, nes pokalbius su pasauliečiais laikė kliūtimi dvasios susitelkimui. Retkarčiais aplankydavo mokslu ir šventumu pasižymėjusius Krokuvos vyrus. Geriausi Mykolo bičiuliai buvo Jonas Kantietis (†1474, šventasis), Izaijas Boner (†i171, palaimintasis), Simonas iš Lip-nicos (†1482, palaimintasis), Stanislovas Kazimieraitis (†1489, palaimintasis) ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kunigas Sventoslavas Tylintysis.
Pastebėję jo šventą ir ypatingą atgailos gyvenimą, daug žmonių kreipdavosi į jį su įvairiais prašymais ir ieškodami patarimų. Jo biografijose rašoma, kad Mykolas turėjęs vizijų ir dovaną išpranašauti kitų likimą bei ateities įvykius, pagydydavęs sergančiuosius, malda ir kryžiumi gesinęs gaisrus...
1485 m. gegužės 4 d., aprūpintas Sakramentais, brolis Mykolas Giedraitis dievobaimingai mirė. Jį laidojant įvyko stebuklų, kai kurie žmonės gavo Dievo malonių prie karsto ir vėliau po jo mirties. Po 36 metų jo kūnas rastas nesugedęs. 1624 m. jo palaikai buvo perkelti į Šv. Morkaus bažnyčią Krokuvoje. Virš sarkofago, įrengto kairėje pusėje šalia didžiojo altoriaus, yra klūpančio Mykolo paveikslas. Aplink jį pavaizduota vienuolika stebuklų, įvykusių per jo užtarimą, o apačioje - Mykolo bendraminčių paveikslai. Apie tą laiką jis paskelbtas palaimintuoju. Buvo parengta jo kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) byla, bet dėl neaiškių priežasčių nebuvo jai duota tolesnė eiga. Bet tas ne taip svarbu - svarbu, kad pal. Mykolas Giedraitis sulaukė altorių garbės. Jo šventė paskirta gruodžio 12 dieną.
Apie pal. Mykolą Giedraitį yra parašyta bent 15 veikalų. Vienas iš jų lietuvio Visvainio-Butkevičiaus, pavadintas „Dieviškojo Kryžiaus papuošalas“ (Wiswoyn-Butkiewicz. Ornamentum divinae Crucis. Cracoviae, 1682).
Knygos autorius dėkingai lenkiasi gležnam, iškankintam, įžeidinėtam, bažnyčią šlavusiam vienuoliui, parodžiusiam didžiulį dvasios tyrumą ir tvirtumą, visus tuos įskaudinimus tylomis nukenčiančiam taip šventai, kad pagaliau patys kankintojai turėjo suklupti prieš jį. Turėjo pripažinti, kad tas niekintas ir stumdytas iš pagoniškos Lietuvos atvykęs luošas vienuolis atsivežė tokią kilnią dvasios kultūrą, kurios jie, egoizmo apakinti, nė suvokti nepajėgė. Tik po jo mirties ėmę šaukti: O Krokuvos žvaigžde!
Toliau Visvainis rašo: Savo spindinčiu sielos grožiu palaimintasis ne tik tikinčiųjų akis žavėjo, bet ir sielas stebuklingo pamaldumo pripildė...
Mintys iš bažnytinių enciklopedijų apie palaimintąjį Mykolą:
Plačiausiai išgarsino ir šventumo pelnė savo vienuolynui pal. Mykolas Giedraitis, miręs 1485 m., nors netrūko ten kitų šventų vienuolių. Jis gyveno tyloje, nemėgo rašyti apie save, gyveno uždarą gyvenimą (Podręczna Encyklopedja Koscielna. T. 19-20. Warszawa. 1910, p. 255).
Brangiausias vienuolijos perlas vis dėlto buvo pal. Mykolas Giedraitis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių, kuklus Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų vienuolijos broliukas (Enc. Košc., ks. Mich. Nowodworskiego. T. IX. Warszawa. 1975, p. 475).
Giedraičių bažnyčioje nuo neatmenamų laikų buvo altorius su pal. Mykolo paveikslu. Kunigaikštis vaizduojamas dar jaunas, prieš stojant į vienuolyną. Altorius atstatytas, paveikslas restauruotas. Videniškių bažnyčioje pal. Mykolui skirta koplyčia, kurios altorius su pal. Mykolo -vienuolio paveikslu. Tverečiaus bažnyčioje yra pal. Mykolo vienuolio paveikslas ne altoriuje.
Kas yra palaimintasis Mykolas Giedraitis?
Žmonių atmintyje:
1) Lietuvos kunigaikštis, Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų vienuolijos kuklus atgailaujantis broliukas, vienuolijos garbė;
2) Krokuvos akademijos filosofijos bakalauras;
3) Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonas, Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų vienuolijos Lietuvoje paplitimo skatintojas.
Pas Dievą:
1) palaimintasis - šventasis;
2) Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės - Lietuvos Globėjas.
Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų vienuolija tapo tarsi lietuviškąja vienuolija. Jos plitimas Lietuvoje siejamas su pal. Mykolo Giedraičio kultu. Lietuvoje šių vienuolių buvo 18-oje vietų. Jie rūpinosi parapijų sielovada.
Giedraičių vietovė davė Lietuvai ne tik pal. Mykolą Giedraitį - Giedraičiuose yra gimęs ir Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas (†1609). (Apie 1907 m. lietuviai buvo iškėlę Romoje klausimą, kad vysk. Merkelis Giedraitis ir t. Andrius Rudamina - Kinijos misionierius - būtų paskelbti šventaisiais.) Be Merkelio, Giedraičiuose yra gimęs ir kitas Žemaičių vyskupas - Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838), Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio rėmėjas ir dalyvis.
Istoriniuose šaltiniuose užrašyta, kad 1515 m., rusams apgulus tuomet Lietuvai priklausiusį Polocką, pasirodęs šv. Kazimieras ir padėjęs lietuviams nugalėti daug gausesnę rusų kariuomenę. Šia proga verta prisiminti ir 1920 m. lietuvių pergalę prie Giedraičių ir Širvintų. Lenkai, 1920 m spalio 9 d. užėmę Vilnių, su stipriomis karinėmis pajėgomis veržėsi gilyn į Lietuvą. Užėmę Želvą, jie pasiekė net Ukmergę. Lenkams užėmus Vilnių, lietuvių kariuomenės pajėgos buvo pakrikusios. Tačiau jie gebėjo susiorganizuoti, sulaikyti puolantį priešą ir suduoti jam stiprų smūgį. Lemiamos kautynės įvyko lapkričio 21 d. rytą į šiaurę nuo Giedraičių, ties Bekupės dvaru. Čia lenkai, pralaimėję mūšį, trukusį beveik dvi valandas, turėjo bėgti. Lietuviai užėmė Giedraičius ir dar pasistūmė į pietus nuo šio miestelio. Jie buvo pasiryžę žygiuoti į Vilnių, bet tolesnes kovas sustabdė Tautų lygos komisija.
1920 m. kautynėse ties Giedraičiais dalyvavusių lietuvių atsiminimuose sakoma, kad tuomet vienas lietuvis vijęs tris lenkus, kad lietuviai kovęsi kaip liūtai... Tai patvirtina ir lenkų šaltiniai, pavyzdžiui, p Losovskis veikale Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920 (Warszawa, 1966) rašo:
Želigovskis [lenkų kariuomenės vadas, vadovavęs Vilniaus užėmimui ir tolesniam žygiui į Lietuvą] buvo surinkęs 80 000 kariuomenės, t.y. keturgubai daugiau negu buvo lietuvių kariuomenės.
(Ar 1920 m. lapkričio dienomis mūsų kariuomenei, susidedančiai iš mažai ginkluotų ir silpnai parengtų savanorių, nepadėjo laimėti pergalės palaimintasis Mykolas, kad Giedraičių giminės tėviškė nebūtų lenkų pagrobta?..)
Pergalė prie Giedraičių ir Širvintų buvo lietuvių kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomybės apvainikavimas. Tas kovas laimėjo mūsų kariai, daugiausia kilę iš lietuviškojo kaimo, kuris tuomet buvo labai religingas. Ne vienas karys, anuomet dalyvavęs kautynėse, buvo skaitęs ar girdėjęs apie švento gyvenimo lietuvius Kazimierą ir Mykolą, kurių gyvenimus yra aprašęs vysk. Motiejus Valančius veikale „Visų metų Gyvenimai Šventųjų“, išleistame Vilniuje 1859 m. (apie 1270 p.).
Ir šiandien, kai turime kovoti su ateizmu ir visomis kitomis negerovėmis, ar neatėjo laikas, po tiek daug prabėgusių metų, prisiminti palaimintąjį Mykolą? Jis tikrai yra Lietuvos užtarėjas pas Dievą!
LITERATŪRA
1. Kun. A. Matulaitis, MIC. Šventųjų gyvenimai. JAV, 1949.
2. Kun. Zigmas Komaras. Palaimintasis Mykolas Giedraitis (Fragmentai).
3. Kultūra ir civilizacija. II d. (Autorius ir leidimo metai nenurodyti).
* * *
Ketinimas pašalinti Kristų iš žmonių gyvenimo,-tai kėsinimasis prieš patį žmogų.
(Jonas Paulius II)
