TREMTINIAI
Vincas Mykolaitis-Putinas
Paliko toli savo tėviškės stotį,
Gimtinių laukų nematyti seniai.
Ne turtų, ne laimės keliauja ieškoti
Lietuviškos žemės liūdni tremtiniai.
Išdžiūvusios burnos ir užverktos akys,
Ir kūdikių alkano klyksmo kančia...
Ir motinų širdys kraujuodamos plakės,
Ir geso gyvybė kovoj su mirčia.
Toli pasiliko tėvynės dirvonai,
Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
„Stalino saulei“ pašvietus raudonai,
Lietuvis neteko taikos ir gerovės.
Plombuotų vagonų grotuoti langeliai,
Ir bado, ir troškulio kupinos dienos...
Prašvito juk saulė ir tremtinio daliai
Pro šaltas rasotas kalėjimo sienas...
Toli siaučia tėviškės girios ir lankos -
Ir laimė, ir džiaugsmas toli pasiliko.
Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
Į „plačią tėvynę“ raudono grobiko.
Kada bus kelionės kentėjimų galas,
Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
Ledinis Altajus, laukinis Uralas
Ir nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano.
Aptemo jų žvilgsnis nuo tvaiko ir ūko,
Aplink tuštuma ir beribė naktis.
Susidrumstė siela ir mintys nutrūko,
Ir šaltą dvelkimą pajuto širdis.
(1941 06 20)
