IŠ KUNIGO KAROLIO GARUCKO MINČIŲ
(Pamokslo fragmentai)
Dažnai žmogus, rodos, pritrūksti jėgų: apima tokia neviltis, kad norėtum nuo visų kažkur pabėgti, į viską ranka numoti ir pasiduoti apatijai bei sustingimui. Bet ir vėl, kai tik paskaitauiv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes „Caritas Christi urget nos - Kristaus meilė verčia, stumia mus“, - kaip sako šv. Paulius. Žmogus tiek vertas, kiek jis myli, tiek gražus ir kilnus, kiek jis myli, taip pat tiek yra galingas, kiek jis turi meilės.
<...> Jeigu čia, žemeje, tikrai nebūtų nė vieno laimingo žmogaus, tada galima akis pakelti aukštyn į dangų ir pasižiūrėti į Dievą ir šventuosius.
<...> Kad tik pas Tave, Jėzau, sugrįžus! Vis tiek, kuriuo keliu, ir vis tiek, kiek kainuotų. Kitų savo troškimų ir planų aš noriu visiškai išsižadėti. Palik man tiktai vieną troškimą ir svajonę - eiti ten, kur Tu vesi, kovoti ten, kur Tu siųsi.
<...> Su tais, kurie daugiausia triukšmo kelia, kad remiasi Tavo valia, gal mažiausiai yra Tavo valios. Tiktai viena meilė, kaip kokia karalienė, eina per pasaulį, niekur neklaidžiodama, niekur veltui jėgų neeikvodama ir laiko negaišdama. Meilės tikroji savybė - visiškai užmiršti save. Ji aukoja ne kitus sau, bet save kitiems.
Viešpatie, duok man meilės! Mylėti niekur sau naudos neieškant, mylėti jokio dėkingumo iš kitų nelaukiant, jokios aukos nepaisant. Meilė padeda pažinti.
<...> Pirmiausia reikia kiekvienam atiduoti, ką esame skolingi: kam pagarbą - pagarbą, kam užmokestį - užmokestį, kam nuoširdumą -nuoširdumą, kam meilę - meilę. Mylėti - reiškia kitam ką nors duoti, kitą praturtinti. Gal meilės gerumas ne kartą būna piktam panaudotas, gal išjos pačios kas ne kartą tyčiojasi ir jai širdį drasko, - vis tiek ji kaskart pasiryžusi duoti ir visa grąžinti, jeigu tiktai bus teikiasi iš jos priimti.
<...> Žmogus gali pasigerti ne tik nuo vyno, kitų svaigalų, bet taip pat ir nuo svetimų minčių bei idėjų, apgaulingų gyvenimo pažadų, visokių iliuzijų ir svajonių. Jeigu aplinkui visas oras toks tvankus, jame daug dulkių ir triukšmo, nėra kuo atsikvėpti ir atsigaivinti, tada galva sunki ir apsvaigusi, nesugeba realiai galvoti ir teisingai spręsti.
<...> Argi nėra pati didžioji laimė gauti nuodėmių atleidimą? Išeiti iš žemės be jokio purvo ir tuojau sugrįžti į Tėvo rankas!
<...> Audros ir persekiojimai - dar ne blogiausias dalykas. Būtų liūdna, jeigu tai nepažadintų naujų meilės didvyrių. Bet taip nėra. Kuo tamsiau, tuo daugiau aukų pareikalaujama iš meilės, tuo gražesnis ir didesnis pasitikėjimas ja.
<... > Tikrosios vertybės nenuvysta kaip žolė ir neišnyksta kaip dūmas, jos yra amžinos. <...> Visa pranyks ir pasibaigs, kas be meilės daryta, be meilės kurta, nors tai būtų ir pranašystės dovanos, nors tai būtų garsiausi didvyrių žygiai, pasibaigę pasiaukojimu iki mirties.
Mylėdami teisybę ir tiesą galime būti naudingi visai Bažnyčiai, visam pasauliui, net ateinančioms kartoms. Mūsų geras darbas, kaip jūroje sukelta banga, rieda vis tolyn ir tolyn, net ligi Amžinybės krantų. Gal bus užmiršta, kas tą gerumo bangą sukėlė, gal ir patys jos nebeatpažinsime, nes banguodama ji toliau įgis naujas formas. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad viskas būtų gerai padaryta. Uždegus laužus, nušvietus kitiems kelius ir niekieno nepastebėtam išnykti - tai gražu ir didinga.
