ISTORIJOS PUSLAPIAI
Saulius Giraitis[Alė Počiulpaitė]
Ne taip skamba akmenėliai
Patkavom daužyti,
Kaip vaitoja mūsų broliai,
Šiaurėn nuvaryti.
Ne taip skamba platus plentas
Gniaužtas diližonais,
Kaip vaitoja mūsų žemė
Po svetimais ponais.
Ne taip puola drėgnas rūkas
Kaip dienelė švinta,
Kaip gausingai mūsų broliui
Ašarėlės krinta.
(A. Baranauskas. Kelionė Peterburkan)
Tauta, pavergusi kitą tautą, pirmiausia atima jos valstybinį savarankiškumą, suparalyžiuoja politinį gyvenimą, pajungia savo interesams ekonomiką. Bet tai išoriniai okupacijos bruožai - jie nereiškia nei tikro laimėjimo, nei pralaimėjimo. Paskui išorinę okupaciją visada eina pastangos pavergti tautos vidinį pasaulį. Jeigu tauta išorinės okupacijos sąlygomis pajėgia išlaikyti tikėjimą, savo tautinę mokyklą ir kalbą, ji nepražus.
Šiandien, prisimindami juodąją tautos gadynę - spaudos draudimo laikus (šiemet sukako 75-eri metai nuo jos atgavimo), ne tik SU skausmu, bet ir SU nuostaba bei pasididžiavimu žvelgiame į tą 40-ies metų laikotarpį, kuris galėjo galutinai surusinti Lietuvą, bet iš tikrųjų tapo tautinio atgimimo laikotarpiu.
Skaityti daugiau: PRISIMENANT JUODĄJĄ GADYNĘ
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų
ir daugelis Betliejaus mažą Kūdikį užmirš,
daug netikės ir daug tikės, bijodami pasisakyttikiu,
ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, jie suvys.
Ir tarė ji: Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų,
kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
kad ji, kuo amžiais netikėjo, įtikėtų,
kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.
(B. Brazdžionis. Rožių lietaus Šventoji)
Myliu už tuos, kurie kovoja, - šie Šventosios žodžiai tarsi parodo visą jos gyvenimo, jos sielos istorijos esmę, kurią paprastai ir jautriai aprašė savo trumpo gyvenimo pabaigoje. Jos gyvenimas - tai gyvenimas iš meilės Dievui ir žmonėms. Ypač tiems, kurių pašaukimas - mylėti, kovoti ir kentėti. Atėjau čia išganyti savo sielos ir ypač melstis už kunigus, - taip ji nusakė savo stojimo į karmeličių vienuolyną tikslą. Tačiau Kūdikėlio Jėzaus Teresės misija platesnė: ji nutiesė kelią į Dievą šių dienų žmogui, kelią, kuris grįstas meile, ištikimybe savo pareigoms ir pasitikėjimu Dievu ir kurį ji vadino mažuoju dvasinės kūdikystės keleliu.
Teresė Marten (T. Martin) gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje, Alensono miestelyje, Liudviko Marteno ir Zelijos Geren (5. Guerin) šeimoje. Ji buvo jauniausia iš penkių seserų, kurių trys, kaip ir ji, tapo karmelitėmis (ketvirtoji, taip pat vienuolė, priklausė kitai vienuolijai).
Skaityti daugiau: KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ
ASMENYBĖS UGDYMAS
[Alė Počiulpaitė]
„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, - neįeis į ją". Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas (Mk 10, 14-16).
Vaikai - vienintelė privilegijuota klasė mūsų šalyje.Kristus iškelia vaiką iki dangaus, negana to, per vaiką kiekvienam rodo kelią į dangų.
Žemišką rojų siekia duoti savo vaikams ir Dievo nepripažįstanti valstybė, suvokdama, kad vaikai - jos žemės ateitis.
Tad kas gi yra vaikas šiandieniame moderniame pasaulyje, Įsivaizduojančiame, kad gyvena mokslo ir išminties klestėjimo erą? Atidžiai pažiūrėjus į šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės šeimos santykį su vaiku, galima įsitikinti, kad mažiausiai išminties pasaulis rodo augindamas ir auklėdamas savo vaikus. Ypač mūsų dienomis vaikas nustojamas suvokti kaip būsimas suaugęs žmogus, būsima asmenybė, tarsi nežinant, kad jis užaugs ir nebebus gyvas žaislelis. Vaikas - žaislelis, vaikas - šeimos altorėlis, ant kurio deginamos materialinės gėrybės, principai ir atsakomybė už ateitį. Vienintelis, nes keliems „altorėliams“ nepakaktų nei moralinių, nei materialinių aukų. Sukoncentruodami visa į savo vaiką, žmonės atsiriboja nuo visko, kas neliečia trapios jų šeimos ramybės - nuo idealų, visuomeninių reikalų, gilesnių kultūrinių ir dvasinių interesų. Pakinta žmogiškųjų vertybių skalė, jos matu tampa vaiko užgaidos, nors tos užgaidos būtų ir nusikaltimas.
Skaityti daugiau: VAIKAS TARP MŪSŲ
K.[Felicija Kasputytė]
Nūdiena retai tepradžiugina žmoniškumo ir gerumo dovanomis. Dažniausiai mus stingdo susvetimėjimo šaltis, skandina egoizmo ir veidmainystės potvynis. Mūsų negandos ir skausmas daugiausia kyla todėl, kad tarpusavio santykiuose nėra nuoširdumo, pasitikėjimo ir meilės, kad vidinis nuotolis, tarsi neperžengiama praraja, skiria vienus nuo kitų.
Tuos nuotolius, skiriančius širdį nuo širdies, galima įveikti vien meile ir gerumu. Tai psichologinė ir pedagoginė tiesa, patvirtinta gyvenimo tikrovės. Todėl norėtųsi, kad humanistiniai jausmai bei žmoniškumas nuspalvintų mūsų kasdienybės turinį, įprasmintų visas pastangas ir darbus. Nūdienis gyvenimas griauna dvasios pasaulį. Išorinis triukšmas skverbiasi į širdies tylą. Tempas ir skuba tarsi vampyras graužia sielą. Malonumų ir pramogų ieškojimas suvaro žmones į pobūvius, pasilinksminimus, kitaip tariant, į būrius arba į minią. O minioje nerasi nei ramybės, nei susitelkimo, nei vidinės tylos: kur nėra vidinės tylos, ten nėra ir laimės. Kolektyvas taip pat yra vidinės tylos griovėjas.
Žmonės neras laimės kolektyve, kiekvienas paskiras žmogus pavirs menkyste, atbukėliu ir vidutinybe (Oldingtonas).
Ateikite į savo širdies tylą, - ragina Šileris. Toje širdies tyloje galima surasti didžiąją galią, kuri iškelia į pačią aukščiausią žmoniškumo viršūnę. Kai paskęstame širdies tyloje, tada nurimsta skausmas, pasitraukia liūdesys, atsipalaiduoja nuo įtampos jausmai. Tyla - transcendentinis pradas. Tik tyloje žmogus gali suprasti giliąją būties prasmę ir kilti žmoniškumo laiptais. Kas paskęsta tyloje ir susimąsto, tas darosi geresnis, nes susimąstymas žadina tuos jausmus bei emocijas, kurios išplaukia iš gėrio koncepcijos. Kai žmogus neberanda laiko tylai bei susimąstymui, tada jis praranda žmoniškumo lobius. Jis netenka dvasinio maisto ir nyksta moraline prasme, kitaip sakant, eina prie nužmogėjimo.
Skaityti daugiau: ŽMONIŠKUMO ASPEKTAI
Mečislovas Malinskis
Adventas - tai laukimo metas. Nors žemę ir dangų dengia pilkuma, styro nuogos medžių šakos, drėgmė ir šaltis tokie skvarbūs, bet ir tame nykiame laikotarpyje krikščionis turi brangų lobį - šviesią viltį.
Yra įvairių laukimų... Bet vienas svarbiausių ir brangiausių - tai Dievo laukimas. Krikščionies gyvenimas yra paženklintas tuo laukimu. Nuolat mus turėtų jaudinti gyvenimo klausimai:
Ko laukiu?
Ką norėčiau pasiekti?
Ar suradau vertybę, kurios niekada neatsižadėčiau, dėl kurios būčiau pasirengęs viską atiduoti?
Į tuos klausimus galima atsakyti tik visu savo gyvenimu. Duodi žmonėms tai, kas pats esi. Niekada negalima pasislėpti už savo žodžių uždangos.
Pagal savo asmenybės matą auklėjame vaikus, bendradarbius, žmones, su kuriais susitinkame. Kaip tu auklėji savo šeimą ir savo draugą? Ar taip, kad jis būtų žmogus, gebantis aukotis ir dirbti?
Kokia gyvenimo filosofija slypi už tavo žodžių? Gal filosofija žmogaus, kuris stumia kitus iš savo kelio ir stengiasi visa laimėti sau? Kaip būtų puiku, jeigu tu skleistum gerumo filosofiją!
Blaškomės tarsi mašalai tamsoje, besiveržiantys prie žibintų, ir skaudžiai atsitrenkiame... O Kristus nuo kryžiaus liūdnu žvilgsniu žvelgia į nerimastingą žmogaus blaškymąsi.
Skaityti daugiau: TIEMS, KURIE LAUKIA SAVO VIEŠPATIES
