Partizanai: Istorija ir dabartis

Nuo Vienos iki Helsinkio

Sovietų Sąjungos pokarinis ekspansinis veržlumas ir kėslai savo įtaką išplėsti iki Atlanto, bandant išstumti vakariečius iš Berlyno (1948 Berlyno blokada), bandans įsitvirtinti Korėjoje (1950 invazija į Pietų Korėją) savo metu buvo įtaigūs rodikliai, kad Rytų-Vakarų santykiai rieda kolizijos keliu ir yra pritvinkę tiesioginio ginkluoto susikirtimo galimybių. Tai nebuvo tik kokia tuščia spekuliacija tuometinio Vliko sluoksniuose. Apie pax Americana tada kalbėjo labai autoritetingi europiečiai. Bet pax Americana nebuvo padiktuota, nors JAV strateginių ginklų viršenybė buvo labai ryški. Vietoj pax Americana atėjo šaltasis karas. Iš šalies daug kam atrodė, kad anuo metu JAV politikai stigo įžvalgos ateičiai ir ryžto išimtinę JAV strateginę galybę panaudoti žmonijos taikai ir laisvei garantuoti. Amerikiečiai sako, kad tai būtų buvę prieš demokratijos prigimtį. Užtat Kremlius tą demokratijos prigimtį meistriškai išnaudojo, išlaikydamas iniciatyvą savo rankose.

Pirmieji detante reiškiniai

Kai Kremliui nepasisekė nei Berlyno blokada, nei Korėjos invazija, o berlyno darbininkų sukilimas (1953) parodė, kiek daug sprogstamosios medžiagos susitvenkę paties Kremliaus viešpataujamoj erdvėj, Sovietų Sąjunga 1955 pirmą kartą po II pasaulinio karo Vakarams parodė palankumą ir padarė nuolaidas Austrijos byloje. 1955 Vienos sutartis ir buvo détente pavasario pirmoji kregždė.

Skaityti daugiau: Nuo Vienos iki Helsinkio

Lietuviškosios programos Laisvės radijuje

PASAULYJE

Šiais metais visų lietuvių dėmesį patraukia du įvykiai, kurie nevienodai palies Lietuvą. Tai yra Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija ir lietuviškos programos Laisvės radijuje Muenchene. Jeigu iš Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nesimatyti jokių pragiedrulių Lietuvos laisvei, tai pernykštis JAV kongreso nutarimas ir lėšų asignavimas programoms lietuvių kalba Laisvės radijuje galima suprasti kaip didesnį susidomėjimą ir palankumą Lietuvai. Todėl tas lietuviškas programas, pradėtas Muenchene 1975 m. sausio 4 dieną, dangelis lietuvių sutiko su nemažu džiaugsmu.

Tiesa, buvo ir vienas antras šaltesnis balsas, kuris suabejojo, ar lietuviškų programų įvedimas Laisvės radijuje iš tikrųjų rodo JAV Vyriausybės palankumą Lietuvai. Jis galįs taip pat reikšti JAV Vyriausybės pasiruošimą pripažinti de jure Pabaltijo valstybių prievartinį įjungimą į Sovietų Sąjungą, nes Laisvės radijas (skirtingai nuo Laisvosios Europos radijo) lig šiol savo programomis aptarnaudavo jau seniai Sovietų Sąjungos pavergtas tautas, kaip Gudiją, Ukrainą, Gruziją, Armėniją ir kitas Azijos sovietines “respublikas”. Bet, kol JAV pareigūnai Valstybės departamente kartoja, kad Washingtono vyriausybės nusistatymas dėl Pabaltijo valstybių de jure statuso lieka nepasikeitęs, programos lietuvių kalba Laisvės radijuje be jokios abejonės vertintinos teigiamai, ypač kad Amerikos Balso transliacijos lietuvių norų ir pageidavimų nebepatenkina jau nuo daugelio metų.

Skaityti daugiau: Lietuviškosios programos Laisvės radijuje

Žmogaus teisės ir tarptautinis atoslūgis

Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Ženevoje, sukėlusi daugiau nerimo, negu vilčių pavergtiesiems, iki šiol atliko gerą darbą ta prasme, kad labiau išryškino žmogaus teisių reikšmę tarptautinio atoslūgio politikai. Pati konferencija būtų galėjusi žymiai anksčiau įžengti į paskutinį baigiamąjį savo tarpsnį, jeigu Rytai ir Vakarai būtų suradę lengvą kalbą tokiais svarbiais klausimais, kaip nevaržomas žmonių judėjimas iš krašto į kraštą ar laisvas pasikeitimas žiniomis. Iš tikrųjų Vakarai ir Rytai savo pažiūromis į pagrindines žmogaus teises smarkiai skiriasi. Vakarų kultūros tradicija ypatingai remiasi žmogiškojo asmens vertybe ir ją sudarančiomis laisvėmis nevaržomai kurti, reikštis, judėti. Sovietų Sąjungos ir jos prižiūrimo bloko nusistatymas šiuo atžvilgiu kitokis.

Kai maždaug prieš dešimtmetį pasaulinė politika pasuko tarptautinės įtampos mažinimo linkme, daug kas galvojo, kad atoslūgis sudarys palankias sąlygas augti laisvei Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos vidaus gyvenime. Kurį laiką netgi atrodė, kad toks tikslas, nors ir pamažu, galės būti pasiektas. Kai kuriuose R. Europos kraštuose buvo regimi gana padrąsinantys visuomeninio ir ūkinio laisvėjimo ženklai. Visos tos gražios viltys staiga žlugo, kai Varšuvos sutarties šalių kariuomenė 1968 m. vasarą okupavo Čekoslovakiją. Tuo Maskva norėjo įrodyti ir įrodė, kad tarptautinės įtampos mažinimo vardan ji nelinkusi daryti nuolaidų savo viduje, nes, plečiantis demokratinėms teisėms, kompartijai susidarytų pavojus prarasti savo valdžios monopolį.

Skaityti daugiau: Žmogaus teisės ir tarptautinis atoslūgis