Partizanai: Istorija ir dabartis

ESI HEROJUS, TAPK ŠVENTUOJU

Studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį

VINCAS KAZLAUSKAS

Vincas Kazlauskas, teisininkas, studentavimo metais, kai gyveno Tėvų Marijonų bendrabutyje Kaune

Pirmą kartą Juozą Ambrazevičių sutikau Kaune, kai 1927 įstojau į universitetą ir apsigyvenau Tėvų Marijonų bendrabutyje, Laisvės al. 61. Čia ir jis gyveno.

Vos susipažinęs, pastebėjau, kad Juozas yra draugiškas ir nuoširdus žmogus. Mane labai imponavo tai, kad jis, amžiumi daug vyresnis, kalbėjo su manim kaip su subrendusiu žmogumi. Pokalbiai su juo man taip patiko, kad aš dažnai lankydavausi jo kambaryje. Jis man pasidarė tikras globėjas ir patarėjas.

Savaitgaliais bendrabučio gyventojai susirinkdavome valgomajame kambaryje arba sodelyje ir čia vesdavome įvairiausias diskusijas. Temos buvo įvairios, permainingos. Tam pačiame bendrabutyje tada pas tėvus marijonus gyveno kun. Steponas Telksnys, kun. Kazimieras Barauskas (Baras), Pranas Mantvydas, Antanas Januševičius, Juozas Grušas, Stasys Barzdukas, Jonas ir Kazys Petrušaičiai, Pranas Samulionis, Sergiejus Treigys, Juozas Ambrazevičius (Brazaitis).

Skaityti daugiau: ESI HEROJUS, TAPK ŠVENTUOJU

MAŽI DIDELIO ŽMOGAUS PRISIMINIMAI

STASYS BARZDUKAS

Prisiminimų autorius Stasys Barzdukas, PLB garbės pirmininkas (viduryje) su (iš kairės) V. Vaitiekūnu, J. Brazaičiu, L. Valiuku ir K. Ambrozaičiu

Mintys krypsta į nutolusią, bet labai širdžiai artimą praeitį — į jaunystės dienas, į Marijampolę, į jos gimnaziją. Aplinkui ją buvo išsidėstę lietuviškų pavadinimų kaimai — Trakiškiai, Triobiškiai, Degučiai, Tarpučiai, Kumelionys, Meškučiai, Skardupiai, Vidgiriai, Uosupis ir kt. Visi jie priklausė Marijampolės “įtakai”: mūsų tėvai čia važiuodavo į turgus, čia įvairiose įstaigose jie atlikdavo savo reikalus, čia buvo didelės parapijos centras, jau iš tolo galėjai matyti aukštus ir baltus bažnyčios bokštus, o naktį miesto žiburių gaisai kilo aukštai į dangų. Carų Rusijos laikais Marijampolė garsėjo savo “kliasomis”: jos gimnazija turėjo lietuvių jaunimą nutautinti, bet joje dirbo tokie tautos žadintojai kaip Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas, Motiejus Gustaitis, tad Lietuvai ji davė Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Kazį Grinių, Jurgį Matulaitį, Pranciškų Bučį, Vincą Mykolaitį ir daug kitų. O mūsų akyse besikelianti nepriklausoma Lietuva mums davė jau lietuvišką Marijampolės gimnaziją, iš pradžių pasivadinusią “Žiburio”, o nuo 1920 gruodžio 31 savo auklėtinio ir lietuvių bendrinės kalbos kūrėjo Rygiškių Jono vardu.

Skaityti daugiau: MAŽI DIDELIO ŽMOGAUS PRISIMINIMAI

ŽYDINTI SALA

Profesoriui J. Brazaičiui atminti

KOTRYNA GRIGAITYTĖ

Kotryna Grigaitytė, rašytoja, tuo metu kai ruošė debiutinį eilėraščių rinkinį "Akys pro vėduoklę”

Kalbėti apie mirusį, kai jauti Jį esant gyvu — nelengva. Rodos, pasvers kiekvieną tavo žodį, peržvelgs kiekvieną mintį; atidės į šalį, kas bent tuo tarpu nereikalinga, arba pasakys “be to mes lengvai apsieisime”.

Dabar, rodos, žiūri Jis pro petį į slenkančią popierių ranką, tik jau nieko nebesako ... Ir rašyk, žmogau, apie Jį patį, tą nepamirštamą mokytoją ir draugą, mieląjį profesorių Juozą Ambrazevičių-Brazaitį.

Ateina Jis į gimnaziją

1927-taisiais metais ateina Jis į “Aušros” mergaičių gimnaziją, jei neklystu, šeštąją klasę, kurioj buvau ir aš pati. Toks jaunas, nedrąsus, tas naujasis mūsų lietuvių kalbos mokytojas: dailia eilute apsitaisęs, tamsūs plaukai rūpestingai sulyginti. Na, pagalvojom, su juo lengvai susidorosimi dar universitetu tebekvepia — kiek jis čia vyresnis už mus. O klasė susigyvenusi į damų vienetą. Krečiant išdaigas, kaltos nerasi. Priims bausmę visos kolektyviai. Apie tai Jis jau buvo kitų mokytojų įspėtas. Mes, maždaug 16-17 metų, pilnos jaunatviško nerimo ir “klastos”. Kas gi kitas bus mūsų “aukomis”, jei ne mokytojai. Tačiau toji klasė perėjo iki brandos atestato, nepasižymėjusi jokiu skandaliuku, vertu dėmesio už gimnazijos sienų. Išėję į gyvenimą, davėm Nepriklausomai Lietuvai dvi dramos aktores, vieną operos solistę, vieną rašytoją ir keletą gydytojų. Paties prof. Brazaičio žodžiais tariant, toji klasė liko labiausiai įsispaudusi jo atmintyje iš viso mokytojavimo laikotarpio. Su mumis dirbant, jam tekę susidurti su įvairiais ir gana sudėtingais charakteriais: ir pašaipios, ir sentimentalios, ir gudrios, ir karštos penketukų rinkėjos. Nežiūrint šių skirtumų, visos kaip viena savitarpy — vieningos. Visos daugiau ar mažiau palinkusios į išdaigas, nekalbant apie iškiliąsias, kurios ruošė vaidinimus klasėj po pamokų, kūrė kupletus.

Skaityti daugiau: ŽYDINTI SALA