V. NATKEVIČIUS
1941 metų rugsėjo mėnesį atsišaukime prieš vokiečių okupacinės valdžios paskelbtą jų tarnybai Lietuvos vyrų registraciją pirmą kartą viešai pasirodė Lietuvių Fronto vardas. 1971 metų rugsėjo mėnesį suėjo 30 metų, kaip Lietuvių Frontas egzistuoja. Žinomas jis labiausiai pasidarė su pogrindinės “Į Laisvę” pasirodymu 1943 metų sausio mėnesį. Šie trisdešimt metų yra verti dėmesio visų pirma ryšium su rezistencijos idėja ir praktika, nes rezistencija prieš okupantą yra esmiška Lietuvių Fronto žymė.
Lietuvių Fronto genezė Rezistencija savo žodine kilme yra priešinimasis, nepriėmimas svetimos valios, jos nevykdymas, priešinantis ignoravimu ar veiksmu. Politine prasme rezistencija yra pavergto krašto gyventojų pasipriešinimas pavergėjui. Rezistencijos žodis išpopuliarėjo, kai 1940 vasario 22 per anglų radiją jį pirmąkart pavartojo de Gaulle, kalbėdamas apie gyventojų pasipriešinimą vokiečių pavergtoje Europos dalyje.
Lietuvoje rezistencinei kovai sąlygos susidarė su pirmąja komunistų okupacija 1940. Jau tų metų rudenį susikuria pirmoji rezistencinė organizacija — Lietuvių Aktyvistų Frontas — paruošusi 1941 metų birželio sukilimą prieš bolševikus ir laikinai atstačiusi Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečiams 1941 rugsėjo 22 Lietuvių Aktyvistų Frontą uždarius ir jo įgaliotinį Levą Prapuolenį išvežus į Dachau koncentracijos stovyklą, Lietuvių Aktyvistų Fronto vietoje ėmė pogrindyje reikštis naujos rezistencinės organizacijos. Jų svarbiausios: Lietuvių Frontas, Lietuvių Nacionalistų Partija, Lietuvių Vienybės Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Armija, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Išsiskyrimas į atskiras rezistencines organizacijas vyko daugiau mažiau pasaulėžiūriniu principu: į Lietuvių Frontą ir į Vienybės Sąjūdį (šio pastarojo širdis buvo J. Keliuotis) susitelkė daugiausia katalikiško ir aplamai krikščioniškos pasaulėžiūros jaunimas, į Lietuvių Nacionalistų partiją — kraštutiniai tautininkai, į Laisvės kovotojus — liberalesnis tautininkų ar jiems artimas jaunimas; Lietuvos Laisvės Armija buvo labiau karinė organizacija, artimai bendradarbiavusi su Lietuvių Frontu.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTUI 30 METŲ
Dogmos kova su evoliucija
JURGIS GLIAUDA
Turime sutarti, kad “tarybine teorija” vadiname V. Lenino revizuotą social-ekonominę marksistinę teoriją. Žodžiu “raida” žymime bet kurios teorijos, bet kurio judėjimo arba veiklos poslinkius kitėti, kisti, keistis. Ir terminas “dogma”, Websterio nusakymu, yra tvirtinimas, kuriam nereikia įrodymų. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” aptarimu “dogma” yra teiginys, kuris nepatikrintas laikomas neginčijama tiesa. Dar reikia pridurti, kad “dogma” čia nėra naudojama teologinės sąvokos prasme. Atsimename tad iš istorijos puslapių gautus įrodymus, kad bet kuri dogma laiko bėgyje neišvengiamai kinta: tai sugriežtėja tos dogmos aplikacija visuomenės santykiuose, tai visai suliberalėja. Istorijos bėgyje dogmomis pavirsta atsitiktiniai tvirtinimai, kurių keisti arba naikinti neleidžia tokio tvirtinimo šventumu suinteresuoti žmonių telkiniai. Kartu gi atsimename, kad, žmonių telkinių interesams kintant arba senstant, kinta ir sensta tariamos dogmos. Dogma, kaip žmonių visuomenės padaras, paklusni visuomenės evoliucijos dėsniams.
Šiai prielaidai akcentuoti mėginsime į grynai teorinę sferą įvesti pavyzdį — paliesti lietuvišką temą, kiek ji turi sąlyčio su rašinio teze.
Marksizmo-leninizmo kilmė ir įsitvirtinimas
Tarybinė teorija gimė ir egzistuoja reformos ženkle. Tai V. Lenino revizuotas marksizmas. Tarybinė teorija išsikristalizavo ir susiformavo ilgų ideologinių kovų procese. Ilgai siautėjo varžybos — kas nuosekliau ir pagrindiniau supranta Markso-Engelso socio-ekonominį palikimą. Tos teorijos kūrėjų jau nebuvo gyvųjų tarpe ir vyko įdomūs disputai, išsiaiškinimai, spėliojimai ir žūtbūtinės kovos dėl labiausiai kvalifikuoto interpretatoriaus titulo. Toks reiškinys natūralus, susitinkant su kiekviena plačių horizontų teorija. V. Lenino revizuotas marksizmas, pagal Lenino interpretaciją sukurtos valstybės galia paremtas, tapo tos valstybės tvarkymosi kelrodžiu. Ši teorija gavo netgi naują pavadinimą: leninizmas. Šios teorijos hipotezės pavirto dogmomis. Tai savotiškas paradoksas: reformizmo veiksmas ir formulės tapo dogma! Reforma, raida, evoliucija neilgo laikotarpio tįsoję perkeitė marksizmo palikimą ir tie natūralūs istoriniai procesai, absoliučiai priešingi dogmatizacijai, pagimdė vieną iš kiečiausių politekonominėje žmonijos istorijoje dogmą: marksizmą-leninizmą. Vėliau, grynai spekuliaciniais sumetimais prie tų dogmos interpretacijų pradėta segti priedėlis “mokslinis”. Taip atsirado netgi “mokslinis ateizmas”, tai leninizmo interpretacijoje kovos su religija nusakymas; tikrumoje gi tai yra politinė, o ne etinė, ne filosofinė sąvoka.
Skaityti daugiau: TARYBINĖS TEORIJOS RAIDA
